Vorutos pilis

… jis (Mindaugas) įėjo į pilį, vadinamą Voruta. (Ipatjevo metraštis)

Iš daugelio senovinių pilių ieškoji­mo vietų problemų bene įdomiau­sia yra karaliaus Mindaugo pilies, arba Vorutos vietos ieškojimo pro­blema.

Vorutos pilis daugelio istorikų lai­koma karaliaus Mindaugo sosto pi­limi. Vorutoje jis krikštijosi, vaini­kavosi karaliumi ir kaip pažymi rusų Ipatjevo metraštis, įėjęs į ją ir užsidaręs apsigynė 1249 – 1250 m. nuo Vykinto, Tautvilo ir jų sąjun­gininkų.

Vorutos pilies buvimo vietos klau­simas daugelį istorikų domino ir jos ieškojimo klausimu ištisa litera­tūra jau yra susidariusi. Tačiau ir po šiai dienai tas įdomus mūsų pra­eities klausimas galutinai dar nėra išspręstas.

Įvairias Lietuvos vietas istorikai Vorutos pilies vieta laikė. Strijkovs­kis ir Narbutas rišo ją su Naugarduku, V. Katrzynskis ir L. Krzyvickis spėlioja, kad ji buvusi prie Dubysos, Airiogalos – Betygalos apylinkėje, Latkowskis ją randa Varnėnuose, Vilniaus srityje, Dr. J. Totoraitis spėjo, kad ji buvusi Liškevoje, Lovmianskis – prie Dau­gų. Papee — Kernavėje, A. Šapoka – „kur nors Aukštaičiuose“, prof. E. Volteris dar 1909 m. pastebėjo, kad Voruta turi būti ieškoma Nalšėnų srityje (Utenos apskr.), ypa­tingai artimoje Latuvos upės srityje (Anykščių apylinkėje), kun. K. Zebrys laiko Vorutos pilies vietą Buteikių piliakalnį, Kurklių vls., Uk­mergės apskr. Netoli nuo piliakal­nio tekančios Virintos upės vardų jis sugretina su Vorutos vardu.

Prof. E. Volterio paskatintas P. Būtėnas 1927 metais ieškojo Vorutos pilies pėdsakų Šventosios upės dešiniajame krante Anykščių – Troškūnų apylinkėje, Latuvos upės sri­tyje. Aplankęs daugelį istoriniais šaltiniais minimų vietų, P. Būtėnas čia Vorutos pilies vietos nerado.

1935 m. prof. E. Volteris sužinojęs, kad kairiajame Šventosios upės krante, Šeiminiškėlių km. lauke, per 4 km į p. r. nuo Latuvos upės yra įdomus piliakalnis, asmeniškai jį ap­lankė ir įsitikino, kad Šeiminiškėlių piliakalnis tikrai gali būti seniai daugelio istorikų stropiai ieškoma pilies vieta. „Ant to kalno, riogsan­čio netoli Anykščių ir buvo Mindau­go rezidencija ir karūnavimo vieta, nors galimas daiktas. Mindaugo lai­kais ten buvo pastatyta medinė, o ne mūrinė pilis“.

Kad ir įsitikinęs, jog Šeiminiškė­lių piliakalnis yra Vorutos pilies vie­ta, prof. E. Volteris pažymi, kad ga­lutinam šio klausimo sprendimui reikalingas dar šio piliakalnio fortifikacinis – karinis įvertinimas, ar galėjo jis būti svarbesniųjų gynimosi centru karaliaus Mindaugo laikais. Aplankęs pereitą vasarą Šeiminiš­kėlių ir Buteikių piliakalnius ir vie­toje susipažinęs su jų padėtimi, iš­vaizda, įrengimais, kultūrinėmis ypa­tybėmis ir padaręs tų piliakalnių to­pografinius planus, tikiuosi galįs pa­reikšti keletu išvadų.

Šeiminiškėlių piliakalnis yra per 2 km į šiaurę nuo Anykščių miestelio ir per 0,5 km į vakarus nuo Anykš­čių – Debeikių vieškelio. Šventosios upės slėnio aukštumų pakrantėje.

Piliakalnis įtaisytas ant siauro Šventosios pakrantės aukštumos ky­šulio, esančio tarp dviejų 100 – 150 m pločio daubų. Seniau daubomis nedideli upeliai bėgo. Šių upelių var­dais ir dabar dar tos daubos yra va­dinamos. Šiaurinėje dauboje tekėjo Vorelis, o pietinėje — Volupis. Pi­liakalnio įrengimui panaudotas ne kyšulio galas, kaip dažnai aptinka­me mūsų piliakalniuose, o vidurinė kyšulio dalis, atitinkamai įtaisyta. Piliakalnio įtaisymui kyšulio dalis iš rytų pusės yra atkirsta 30 m pločio ir 10 m gylio perkasu, o iš vakarų pusės ją atskiria 40 m pločio ir 15 m gylio perkasas. Atskirtoje kyšu­lio dalyje yra įtaisyta apvali pilia­kalnio aikštė, 130 m ilgio ir 50 m pločio rytinėje dalyje ir 30 m – va­karinėje. Rytiniame aikštės gale yra užsilikęs 6 m aukščio pylimas, o vakariniame 3 m aukščio. Piliakalnio aikštė lygi ir turi apie 0,5 ha ploto. Tuo būdu piliakalnis yra balno pa­vidalo. Piliakalnio aikštė yra viena­me aukštyje su pakrančių aukštu­mais ir iš lauko pusių matytis šiek tiek iškilę piliakalnio pylimai. Pilia­kalnio šlaitai iš visų pusių yra labai statūs ir yra 60 – 70 ^o. Nuo pamato iki aikštės, šlaitai turi 17 m aukščio, o iki rytinio pylimo viršūnės 23 m.

Tačiau jau pažymėtomis sunkiai įveikiamomis kliūtimis dar nebaigia­mas piliakalnio įstiprinimas. Pilia­kalnio įstiprinimui dar buvo panau­dotas tekėjusių upelių vanduo. Tam reikalui pietinėje Volupio dauboje, kiek į vakarus nuo vakarinio perka­so skersai daubos yra supiltas 4 m aukščio volas – užtvanka (dėl to ir upelis, matyti, Volupiu pavadintas). Ši užtvanka dar yra gerai užsilikusi, bet viduryje pavasario vandens yra išplauta. Šiaurinėje Vorelio dauboje irgi matyti buvusios užtvankos pėd­sakų. Tuo būdu pilis iš pietų, vakarų ir šiaurės galėjo būti apsemta vandenimi.

Įvažiavimas į pilį buvo įtaisytas per Vorelį, priešais rytinį perkasą. Čia perkaso dugne, dešiniajame Vo­relio krante, yra aiškus 3 m aukščio tilto pylimas. Pylimas kasimais yra apardytas. Pil. J. Grimašauskas kasė per tą pylimų kelią ir aptiko žemėje, kelių ąžuolinių stulpų liekanas.

Piliakalnio aikštėje ir šlaituose na­tūrali priemolio dirva. Kai kur aikš­tėje pastebima kultūrinio sluoks­nio pėdsakų – tamsesnės spalvos, su pelenų ir anglies likučiais, dirva. Dirvoje dažnai pasitaiko nedideli de­ginto molio gabalai. Pil. J. Grimašausko (didesnės piliakalnio, šiaurinės, dalies savininko) pasakojimu, rytiniame pylime jis buvo aptikęs urvą, kurį ir prof. E. Volteris buvo matęs. Urvo kraštai buvo apdeginti, o pačiame urve buvo degėsių. Randami piliakalnyje deginto molio gabalai ir aptikti pylime urvai su degėsiais, pažymi piliakalnio augimo techniką.

Kad sutvirtintų iš molio suplaktus piliakalnio pylimus, jie buvo ne tik išorės, bet ir iš vidaus apdeginami. Tam reikalui, pilant pylimą, jie buvo įvairiomis kryptimis medžių gyslomis perneriami ir iš oro pusės medžiais apkraunami. Medžiams su­degus, daugelyje piliakalnių yra li­kę tos paslaptingos skylės ir urvai, apie kurias tiek daug pasakoja mū­sų liaudis. Taip apdeginti moliniai piliakalnių pylimai buvo labai stip­rūs ir daugelyje vietų, pvz., kad ir prie Kauno esančiame Pyplių pilia­kalnyje (spėjama Pilėnų pilies vie­ta), yra visai sveikai išlikę.

Savo padėtimi, išvaizda ir įvai­riais, gynimosi įtaisymais Šeiminiškėlių piliakalnis yra vienas iš gražiausių ir įdomiausių didesniųjų Lietuvos piliakalnių.

Sprendžiant iš konstrukcijos, Šeiminiškėlių piliakalnį galima skirti naujajam geležies, t. y., IX – XIII amž.

Seiminiškėlių piliakalnis dėl savo didumo gali būti priskiriamas prie didesniųjų mūsų istorinių laikų: Medvėgalio, Ukmergės ir kitų pilia­kalnių grupės ir laikomas ne tik gy­nimosi vieta, bet ir žymesniu kultū­riniu centru.

Kultūrinis Šeiminiškėlių piliakal­nio klestėjimas truko labai ilgai ir jis turi būti siejamas su šalia jo, „Kapanicos“ lauke, esančio senkapio kultūriniu laikotarpiu. Tame senkapyje rasti senoviniai daiktai gali būti skiriami V – XIII amž. „Kapanicos“ senkapis dar prieš Di­dįjį karą yra kasinėtas dr. J. Basanavičiaus ir iškasenos laikomos Lie­tuvių Mokslo Draugijoje Vilniuje.

Teko lankyti ir pažinti kun. K. Zebrio spėjamą Vorutos pilies vietą, Buteikių piliakalnį, Kurklių vls., Uk­mergės apskr. Čia piliakalnis suda­rytas aukštumos kyšulio gale ir tri­mis perkasais ir pylimais nuo kitos kyšulio dalies atkirstas. Piliakalnio aikštė turi apie 100 m ilgio ir 25 – 30 m pločio. Aikštės paviršius nelygus ir įvairiais nelygumais – duobėmis ir grioviais išraižytas. Dėl tokios savo išvaizdos Buteikių piliakalnį tikru gynimosi piliakalniu laikyti negali­ma. Šį piliakalnį tenka skirti apei­ginių piliakalnių grupei. Nors ir apeiginiai piliakalniai dažnai turi įvairių ginamųjų įtaisymų ir jie bu­vo gynimuisi naudojami, bet šiek tiek savo įtaisymu nuo tikrųjų gy­nimosi piliakalnių skiriasi. Apeigi­niai piliakalniai yra dažniausiai ma­ži, o jų aikštės nėra lygios, bet iš­raižytos įvairiais įdubimais ir turi didelį bet kuria kryptimi palinkimą. Kultūrinis sluoksnis Buteikių pilia­kalnyje aptinkamas tik vienoje vie­toje, prie trečiojo, vidujinio, pylimo, visa tai labai dažnai apeiginiuose pi­liakalniuose irgi pastebima. Dėl to­kių Buteikių piliakalnio įtaisymu ir kultūrinių ypatybių Vorutos pilies vieta jo laikyti negalima, tačiau apie abu piliakalnius galima padaryti tani tikrų išvadų.

1. Karaliaus Mindaugo centrinio veikimo sritimi tenka laikyti Aukš­taičių centrą.
2. Žymesnieji kultūriniai centrai senovėje visuomet turėjo stiprias gynimosi pilis. Nėra abejonių kad ir Vorutoje, kuri Mindaugo vyriausia būstine yra laikoma, turėjo būti stipri pilis.
3. Vorutos pilies vieta turi būti Utenos Anykščių – Ukmergės srityje, kur dar ir dabar yra tų pačių pavadinimų žinomų vietų, kurios ir Mindaugo laikais tais vardais bu­vo vadinamos.
4. Vorutos pilis turėjo būti arti­mesnėje Mindaugo laiku miesto – dvaro Lettowia (Lettovda in cuvia nostra) apylinkėje. Ši vieta istorikų nuomone buvusi prie Latuvos upės, dešiniojo Šventosios upės intako vie­toje, per 5 km į šiaurę nuo Anykščiu m. Prie šios upės ir dabar dar yra kelios sodybos Latuva vadinamos.
5. Artimiausiu ir kartu žymiausiu Latuvos apylinkės piliakalniu yra Šeiminiškėlių piliakalnis, esantis per 4 km į p. – r. nuo Latuvos upės žio­čių.
6. Konstrukcijos atžvilgiu Šeiminiškėlių piliakalnis yra vienas dides­niųjų gynimosi IX – XIII amž. piliakalnių ir visais savo gynimosi įtaisymais atitinka to laiko karo menų ir technikos reikalavimus.
7. Šeiminiškėlių piliakalnis spren­džiant iš jo dydžio ir palyginant su žinomais istorinių piliakalniu pavyz­džiais: Medvėgalio, Ukmergės ir ki­tais, buvo ne tik gynimosi vieta, bet ir žymesnis kultūrinis centras.
8. Šeiminiškėlių piliakalnį kai ku­rie žmonės vadino Verutės kalnu ir pasakoja, kad dvaro gaspadinė Verutė, rusams užpuolus, visus dvaro turtus ten paslėpė, šie turtai dar ir dabar kalne tebesą.
9. Vorutos pilies pavadinimas gal būti sugretinamas su šalia jo bėgu­sio upelio Vorelio pavadinimu ar su Vorio – Vario upe, kairiojo šventosios upės intaku, esančiu per 2 km į šiaurę nuo piliakalnio. Be to, plati šios upės apylinkė Pavariais – Tavoriais dažnai yra vadinama.

Tarasenka P. Vorutos pilis // Ateitis. – 1943, saus. 23, p. 3-4.