Dubysos tvirtovė prieš 500 metų. – Valdovų susitikimo vieta. – Belaisvių turgai Dubysos saloje. – Rytų fronto Verdenas. – Kruvinas rėžis 140 klm. ilgumo. – Čia žuvo 17 gyvybių. – Paskandinti griaučiai. – Vaiduoklių prakeiktas tiltas.
Žemaičių praeitis Dubysos krantuose. Gal nėra Lietuvoje kitos tokios upės, išskyrus Nemuną, kuri senovės raštuose būtų taip dažnai minima, kaip Dubysa. Jau 1253 m. jos vardas minimas valstybės dokumentuose, o 1358 m. jis pateko į istoriją. Jos vingiuota vaga, statūs pakrančių skardžiai ir nepaprastai gilus slėnis sudaro patogią ir svarbią gynimosi liniją strateginiu atžvilgiu. Kai XIII amž. kryžiuočiai pradėjo puldinėti Žemaičius, pastarieji pagal Dubysą pastatė ištisą stiprių pilių sistemą. Nuo Bubių iki Seredžiaus, per 140 kilometrų, buvo apie 60 piliakalnių, kurie saugojo žemaičius ir Lietuvą nuo priešų antplūdžio. Ir kryžiuočiai puikiai įvertino Dubysos reikšmę ir stengėsi pagal jos krantus giliau įsibrauti į Žemaitijos širdį. Priešais lietuvių.
Peštvės pilį prie Seredžiaus 1336 m. jie pastatė Dubysos žiočių saloje Marijenburgo pilį, kurią vėliau patys turėjo išgriauti ir sudeginti.
Antrą galingą tvirtovę Ragainės komturas prie Dubysos žiočių ėmė statyti 1406 m. Tam tikslui iš Christburgo ir kitų Vokietijos vietų buvo atgabenta 800 darbininkų, 100 bernų ir 30 meisterių, nes nė vienas žemaitis ėjo vokiečiams dirbti. Jie išsislapstė giriose, užsidarė savo pilyse, o iš ten puldinėjo priešų maisto ir medžiagos transportus. Atėjūnai niekur negalėjo gauti maisto, kiekvienas žingsnis iš pilies ribų jiems grėsė mirtimi. Dubisenburgą jie pastatė, jame įkūrė svarbiausią Žemaičių priespaudos centrą, tačiau ilgai neišsilaikė. Pilies darbininkai ir bernai negalėjo pakęsti bado ir bėgo slaptai atgal į prūsus. Žemaičiai juos gaudė kelyje ir siuntė į Anapielių. Riteriai tol gyveno pilyje, kol buvo rūsyje duonos, mėsos, ir vyno. O 1409 m., kai žemaičiai atvirai sukilo, Kuechmeisteris sudegino pilį ir pabėgo su riteriais į Ragainę, keikdami žemaičių užsispyrimą.
Dubysos žiotyse stovėjusi pilis vėliau buvo virtusi valdovų pasimatymo ir įvairių sutarčių pasirašymo vieta. 1382 m. Dubysos saloje Lietuvos kunigaikščiai pasirašė sutartį su ordinu. 1385. m. ten pat susitiko Jogaila su did. magistru. Vėliau, Vytautas Didysis keletą kartų čia derėjosi su kryžiuočiais ir pasirašė Salyno taiką. Čia visada buvo keičiami belaisviai: iš įvairių vietų lietuviai suveždavo į nelaisvę paimtus riterius ir knechtus, o kryžiuočiai iš savo pilių kalėjimų atgabendavo lietuvius ir žemaičius ir čia juos iškeisdavo. Kartą čia kryžiuočiai atvežė tris žemaičių tėvūnus, kurie išdavikiškai buvo pasidavę ordinui, ir už juos norėjo gauti penkis riterius. Tačiau žemaičiai išdavikų nepriėmė, o už kilmingus riterius, kurių tarpe buvo aukštakilmiai kunigaikščiai ir Prancūzijos karaliaus giminaičiai, reikalavo atiduoti 20 narsių karių. Vokiečiai turėjo nusileisti, nes žemaičiai sakė: „Mūsų broliai drąsiai sutiks mirtį jūsų urvuose, tačiau jūsų vilkai staugdami sudegs ant laužo dievų garbei”.
Praėjus 500 metų, Dubysos slėnyje vėl susidūrė dvi Europos galybės: rusai ir vokiečiai. 1915 m. rusai pagal Dubysą įsirengė stiprius apkasus ir sulaikė vokiečių armijos veržimasi. Fronto linija vingiavosi nuo Seredžiaus ir Ariogalos iki Betygalos, Padubysio, Bubių ir Pašiaušės. Iki vidurvasario Dubysos krantuose ėjo smarkios kovos. Kai kuriose vietose upės krantai buvo sėte nusėti šovinių ir sviedinių gilzėmis, kurias ūkininkai sėmė į maišus ir vežė į kalves įvairiems dalykams gaminti. Iš granatų skeveldrų kalė kirvius, peilius ir žagrėms noragus. Tūkstančiai karių kapų išdygo Dubysos krantuose ir skardžiuose. Prie Dubysos Raseinių rajone įvyko retas karo metu įvykis: vokiečiai su rusais keletą kartų pasikeitė sunkiai sužeistais belaisviais. Tokios baisios kautynės čia vyko, kad abi pusės nebeturėjo galimumų rūpintis priešo sužeistaisiais ir nugabenti juos tolyn nuo fronto. Tai buvo Rytų fronto Verdenas, kur rusai parodė didelį atsparumą. Tas ilgas kautynes ir dabar dar primena gausingi brolių kapai, esantieji Pašiaušėje, Bubiuose, Aukštelkiuose, prie Lyduvėnų, Padubysio, Ariogalos ir kitose vietose.
1916 m. vokiečiai ties Ludyvėnais per Dubysą pradėjo statyti 35 metrų aukštumo medinį tiltą- estakadą. Prie jo dirbo apie 500 rusų belaisvių ir 100 vokiečių pionierių. Darba įpusėjus čia įvyko šiurpi tragedija. Pionierių puskarininkis paslydo ant šlapio rąsto ir nukrito žemyn. Apie 10 metrų kritęs, jis užsikabino už dviejų skersinių ir pakibo 25 metrų aukštumoje nuo upės paviršiaus. Taip jis kabėjo apie pusvalandį, kol suieškojo virves ir nuleido jam apačią. Tačiau jis buvo taip išsigandęs, prisitrenkęs ir pusiau netekęs sąmonės, kad nepajėgė atnerti rankų nuo skersinio ir įsitverti virvės. Tada virve nusileido vienas belaisvis ir aprišo kabantį pionierių. Tačiau šis taip staigiai atleido rankas nuo skersinio pakibo ant virvės, kad laikantieji neišlaikė jo svorio ir keturi vyrai nukrito žemyn ir užsimušė. Žuvo ir puskarininkis. Tik rusas belaisvis pataikė nukristi į tankius krūmus ir išliko gyvas, nors ir susižeidė. Prie to tilto statybos žuvo 12 rusų belaisvių. Nusilpę, išbadėję vyrai, nešdami rastus 35 metrų aukštyje, apsvaigdavo, neatlaikydavo naštos sunkumo ir krisdavo į Dubysos slėnį.
1918 m. buvo pastatytas per Dubysą ties Liduvėnais geležinis tiltas geležinkeliui. Jis turi 570 metrų ilgumo ir 42 metrų aukštumo: tai yra ilgiausias ir aukščiausias tiltas Lietuvoje. Juo važiuojant pro vagono langą galima grožėtis nuostabiais Dubysos krantų, reginiais.
Atsimena Dubysa dar vieną tiltą, pastatytą 1916 m. ties Kušeliškiais. Vietos žmonės pasakoja, kad statant tą medinį tiltą, vienoje vietoje prie krano buvo iškasti žmonių griaučiai, kuriuos statytojai sumetė į vandenį. Po to naktimis patiltėje dažnai girdėjosi dejavimai. Kažkas tamsoje šaukdavęs: „Suraskite mano kaulus ir užkaskite į žemę, nes didelė nelaimė ištiks tiltą. Tik po dešimt metų jūs atsiminsite mano žodžius…” Ir tikrai, tiltas išsilaikė lygiai 10 metų, o 1926 m. vasarą, kai per tiltą ėjo milžiniška maldininkų procesija į Šiluvą, tiltas staiga įlūžo ir su visa procesija griuvo į upę. Visa laimė, kad jis buvo neaukštas ir griuvo pamaži, todėl ir aukų nedaug tebuvo.
Sakalas J. Žemaičių praeitis Dubysos krantuose // Sekmadienis. – 1939, Nr. 34, p. 3