Seredžius

Seredžiaus miestelis stovi dešiniajame Ne­muno krante, prie Dubysos žiočių, 45 km į šiaurės vakarus nuo Kauno ir 10 km į rytus nuo Veliuonos, priešais kairėje Nemuno pu­sėje esančius Kriūkus.

Vieta, kur dabar Seredžius, gyvenama iš seniausių laikų. Prof. J. Puzinas, vadovavęs Seredžiaus apylinkės archeologiniams tyrinė­jimams 1936-1937 m., teigia (LE XXVII — 295), kad apylinkės buvo gyvenamos nuo naujojo akmens amžiaus laikų. Pietrytinėje miestelio dalyje, dešiniajame Dubysos krante, prie kelio į Girkalni, aptikti III-IV a. kapai, kuriuose mirusieji laidoti 0,5-1,5 m gylio duobėse, dažnai ąžuoliniuose skobtiniuose karstuose, paguldant aukštielninkus. Vyrų kapuose rasta ginklų (ietigalių, įmovinių kirvių), moterų kapuose papuošalų (segių, antkaklių, apyrankių, smeigtukų, karolių ir kt.). Kai kurie karoliai įvežtiniai iš Romos imperi­jos provincijų. Kapuose rasta ir vėlesnių laikų (V-VI a.) dirbinių; yra ir degintinių kapų.

Toje vietoje, kur nedidelis Piestvės upelis (tik 2,6 km ilgio) įteka į Nemuną (dešinysis intakas) yra didžiulis piliakalnis-tvirtovė. Jo staigius šlaitus skalauja upelio vanduo; iki mūsų laikų išliko sargybos kalnelis ir pailga aikštelė ir aukštas pylimas. Prof. Z. Ivinskis aiškina (LE XII, 347-348), kad šioje vietoje stovėjusi labai svarbi Pieštvės pilis. Ta Pieštvės (ne Peštvės) vietovė vokiečių kronikose vadinama Beisten, Bisten, Pisten, Pistene ir kt. vardais. Pieštvė neretai painiojama su Bisena (1316 m. kryžiuočių sunaikinta lietuvių pilimi). 1293 m. kryžiuočiai puolę Pieštvę, bet sunaikinę tik priešpilį. Pati pilis buvusi gerai įrengta. Kryžiuočiai ją puldinėjo 1294, 1298 1318, 1319, 1322 m. Pastarasis puolimas buvęs toks smarkus, kad lietuviai nei ie­timis, nei kalavijais, nei kitais ginklais nebe­įstengę sulaikyti priešų; tik medžių rąstais pavykdavę atremti kryžiuočių eiles. Pieštvė ilgai nebuvusi įveikta, nors pakartotinai vis puolama. Vienas didžiausių puolimų buvo 1363 m., kai kryžiuočiai, sunaikinę Naująjį Kauną, patarė Pieštvės įgulai pasiduoti. Pi­lies gynėjai paprašę laiko pagalvoti, pasižadė­ję pasikrikštyti, tačiau nakties metu išsiėgioję; kryžiuočiams tekusi tik tuščia pilis, kurią jie sudeginę. Po to pilis nebebuvo atstatyta, tačiau pilies vieta, kalnas ir dvaro žemės mi­nimos 1415 m. raštuose. Pieštvės pilis ilgai atlaikė kryžiuočių puolimą ir tokiu būdu už­ima garbingą vietą mūsų istorijoje. Tas pats istorikas Pieštvės vardą sutapatina su iki šiol išlikusiu prie Dubysos (2 km į šiaurę nuo pi­liakalnio) Pieštvėnų kaimu.

Spėjama, kad kažkur apie šią vietą galėjo būti pasirašyta ir garsioji 1398 m. Salyno su­tartis, tačiau kiti tos salos ieško arčiau Kauno.

Pagal padavimus, kryžiuočiams užkariavus senųjų Prūsų žemę, į šias apylinkes atsikėlę senosios Prūsų tikybos dvasininkai ir čia įkū­rę savo šventovę, tačiau XIV-XV a. ji buvusi sunaikinta.

Kadangi Pieštvės pilis buvo gerai ginama 1336-1337 m. kryžiuočiai netoli jos pasistatė Marienburgo pilį. Kurioje vietoje ji stovėjo, tikrų duomenų nėra; spėjama, kad ji bu­vusi Nemuno slėnyje ties dabartinėmis Duby­sos žiotimis, toje vietoje, kurią dabar Palocėliu vadina. Tačiau kiti istorikai mano, kad Marienburgas buvo į vakarus nuo Seredžiaus, už Armenos upelio.

XV—XVI a. kai kurie mūsų didikai bandė savo kilmę vesti iš romėnų. Buvo sukurta le­genda, kad Nerono valdymo laikais (I a. po Kr.) imperatoriaus giminaitis Palemonas su šeima ir palydovais, norėdamas išvengti persekiojimų, pasitraukęs iš Romos. Plaukdamas jūromis, jis pasiekęs Baltijos jūrą. Kuršių ma­rias; iš čia Nemunu pasiekęs Dubysos žiotis. Palemono legendą istorikas M. Stryjkovskis laikė istorine tiesa, o XIX a. ją pakartojo T. Narbutas. J. Ubojka ir kt. Pagal juos romė­nai, patyrę, kad prie Dubysos žiočių esanti šventavietė, iš džiaugsmo, kad suradę tikrąjį kelią, ėmę giedoti: „še radom, še radom!“ Nuo to laiko ši vieta ir vadinama Seredžiumi, nors romėnai vargu jau galėjo lietuviškai gie­doti. Jų įtakoje piliakalnis imta vadinti Pale­mono kalnu. Vis dėlto šiokio tokio ryšio su romėnais esama: 1926 m kasant smėlį prie Seredžiaus rastas molinis puodas, kuriame buvo 60 romėniškų II-III a. pinigų.

Pilims nustojus reikšmės po 1410 m., šioje vietoje buvo valdovinis dvaras, vėliau perėjęs į Sapiegų rankas. Kada ir kokiu būdu vietovė gavo Seredžiaus vardą, nepavyko atsekti. Jau 1600 m. Seredžius buvo miestelis ir prekybi­nis centras. Iš Jurbarko muitinės rejestro ma­tyti. kad 1606 m. keletas Seredžiaus gyven­tojų prekiavo su prūsais. Seredžiaus dvaro — Sapiegų rūmai, greičiausiai, stovėję dešinia­jame Nemuno ir Dubysos krante, ant supiltos kalvos, kur ir dabar randama mūrinio pastato liekanų. Rezidencinė pilis buvusi su dviem bokštais, keturkampė. Vietos gyventojai šią vietą vadina Palocėliu. Seredžiaus pilis skirti­na prie vandens pilių tipo. Tačiau Nemuno ir Dubysos potvyniai, ypač pavasario metu, daž­nai užliedavo pylimus, apnaikindavo pilies įrengimus, tad savininkai šią vietą palikę ir dvarą su stilingais rūmais, biblioteka ir kt. Pastatais pastatydino ant kalno.

Seredžiaus rezidencinę pilį ir Kotlaukos pa­livarką, drauge su Seredžiaus dvaro žemėmis, 1638 m. paveldėjo Mikalojus Kazimieras Sapiega; vėliau valdė Ona Sapiegaitė. Apie 1740 m. Seredžius perėjo Kauno pakamariui Povilui Chelchovskiui, vėliau Malevskiams, o 1902 m. Žilinskams. Tada dvarui priklausė dešimtinės žemės. 1762 m. Seredžiui suteiktos prekybinės privilegijos.