Žemės atmintis slypi ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir nebyliose kalvose, akmenyse, senolių pasakojimuose. Kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, taip ir Žemaitijoje bei Dzūkijoje piliakalniai ir šventi akmenys vis dar saugo senosios pasaulėjautos atgarsius. Nors modernioji kultūra vis sparčiau keičia peizažą ir trina senųjų kartų atmintį, kai kur dar išlieka gyvas ryšys su praeitimi – mitais, padavimais, mistinėmis istorijomis, perduodamomis iš lūpų į lūpas.
Šiame straipsnyje – Juškaičių piliakalnio ir kitų su juo susijusių vietų paslaptys: nuo žemėje užgriuvusių urvų, paslaptingų pelenų kalnų iki milžiniško akmens, kurį saugojo nematomas šuo ir žilas senelis, retkarčiais pasirodantis nakties metu. Tai – mažai žinomi, bet gilūs ženklai, rodantys, kad žemė dar mena laikus, kai žmonės ją laikė šventa.
Žemės atmintis – tarp pelenų, sapnų ir padavimų
Kaip Dzūkuose, taip ir Žemaičiuose yra daug piliakalnių ir alkmenių užsilikę. Nėra abejonės, kad tokių istorinių palikimų yra ir kitose Lietuvos vietose, tik kiti Lietuvos kraštai yra didesnėj šiandieninės moderninės kultūros įtakoj, todėl tie piliakalniai yra pamiršti, niekas apie juos pasakų nesako. Moderninės kultūros padarai dildo liaudies atmintyj senovės vaizdus.
Dzūkų, žemaičių liaudyj dar pilna senovės pasakų, atsiminimų ir įvairių padavimų. Bet ir čia jau nyksta mitai. Piliakalniai, alkmeniai vieni tuno ir jau jaunimas nedabina juos dainomis ir pasakomis.
Dėstant man vienoj žemaičių aukštesnėj mokykloj istorijos pamokas tenka iš mokinių šis tas išgauti, o kartais ir tiesiog iš liaudies lūpų šį-tą išgirstu.
Parinkęs iš tos žalios istorijos medžiagos kas yra įdomesnio čia ir paduodu.
Tauragės apskrity Skaudvilės valsč. netoli Juškaičių dvaro yra kalnelis, kurį vietos žmonės piliakalniu vadina. Jis yra retai medžiais apaugęs. Iš pietų pusės jis yra nuožulnus. Patsai kalnelio viršus šiek tiek sustaigėja ir viršaus lygumoj yra įdubimas, kurio krantai lazdynais apaugę.
Žmonių pasakojama, kad tame įdubime seniau būta urvo, kuris dabar žeme yra užgriuvęs. Urvan imetus akmenį, net skambėsio buta girdėta..
Šio kalnelio kitoj pusėj riogso kitas kiek ilgesnis kalnas. Šis kalnas daro naturalaus kalno įspūdį. Žmonių iš jo imama žvyrius keliams taisyti. Sako, kartais pasitaiko žmonių kaukuolių iškasti ir įvairių kaulų aptinkama, bet jokių kitokių liekanų nerandama.
Kiek antrasis kalnas žmonių yra ardomas, tiek pirmasis pilkalnis yra saugojamas. Mat, šis pilkalnis turėjęs seniau įvairių padavimų jau dabar žmonių pamirštų, rasi delto niekas nedrįsta jo ramybės žagre ar kastuvu sudrumsti.
Ir dabar dar žmonių kalbama, kad piliakalnis iš žmonių pelenų supiltas, nes esą toj vietoj buvę senovėj žmonės deginami. Kiti gi vėl pasakoja, kad tame kalne esama brangių turtų užkasta. Atsiradęs vienas drąsuolis, kuris mėginęs piliakalnį kasti, bet sapne buvo įspėtas, kad liautus tai daręs, nes sulauksias didelės nelaimės. Drąsuolis pabūgęs ir liovęs turtų ieškojęs.
Betgi žmonės tvirtina, kad tuo dviejuose kalnuose vaidinasi, todel retas drįsta čia vėlybu laiku pasirodyti. Taip ir tūno piliakalnis niekeno neardomas, nedrąskomas, tartum žmonės susitarę neliečia jo ir laukia tų laikų, kuomet drąsuoliai mokslu apsišarvavę atvers kalnelio pažemius ir tikrąją tiesą apie jį pasakys.
Šilalės valsčiuj nuo Didkiemio kaimo į vasaros rytus yra Žąsbučio miškas. Miške sriuvena upėliukas ir toj vietoj kame jis prasideda stovi milžinas akmuo.
Žmonės tvirtina, kad laikas nuo laiko ant to akmens pasirodęs žilas senelis. Kiti vėl tvirtina, kad tas senelis, kartais raitas pasirodo ore, esą arklys širmas ir aukso padkavomis. Kitų kalbama, kad staiga iš akmens išbėgas šunelis ir miške dingstas. Mačiusių tuos reginius žinoma, nėra, bet sako seniau tikrai taip buvę; tie žmonės, kurie matė tuos reginius esą dabar išmirę.
Visos pasakos apie tą akmenį ir baigiasi tuomi, kad ir čia aukso turtai užkasti ir tuo akmeniu užversti. Norinčių tuos turtus surasti nesiranda, nes gudrusis akmuo save įvairiais padavimais bauginančiais žmones yra apsišarvavęs ir ne tik žmonių akmens bauginamasi, bet esą ir gyvuliai to akmens vengia. Girdi, seniai, seniai buvęs toks įvykis, kad vienas žinduolis kumeliukas išdrįsęs savo nekaltomis lapukėmis akmens paviršių paliesti ir staiga ore pakybęs. Piemens bandą ganę ir tai pamatę taip išsigando, kad vos į namus parbėge, o gyvuliai galvatrūkčiais miške išsisklaidę. Žinoma, tas įvykis buvęs labai seniai, regėjusių tai jau gyvų nebėsama ir tas atsitikimas, tik pasakose užsilikęs.
J. Vilkaitis „Minėtinos istorinės vietos” // Klaipėdos žinios 1924 m., spal. 24 d. nr., p. 4