Alantos apylinkių gamtovaizdžiai pasižymi įvairumu: daug gražių ežerų, upelių, kalnelių, slėnių, miškelių: yra archeologinių paminklų, pilkapių, randama akmens laikotarpio įrankių. Trumpiau kalbant yra viskas ko reikia įdomiam ir prasmingam žygiui pėsčiomis ir to visko čia tiek daug, kad per vienos dienos žygį neapeisi. Tad pirmam šių apylinkių tyrinėjimui pasirinkome teritoriją, esančią tarp Želtiškių kaimo Šiaurėje, Janonių piliakalnio ir Virintos ąžuolo vakaruose, Paąžuolių kaimo Pietuose ir Varnupio piliakalnio rytuose. Visas žygio maršrutas beveik 23 kilometrai, juo eidami aplankysime 10 objektų. Ne tiek jau ir daug, tačiau nepamirškime, kad apylinkės, kuriomis drieksis maršrutas vaizdingos, tad kelionė, mėgaujantis prieš akis atsiveriančiais kraštovaizdžiais, neprailgs.
Janonių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo koplyčia ir šaltinis
Pirmasis objektas ir tuo pačiu vieta, kurioje galėsime palikti savo transporto priemones – Janonių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo koplyčia ir šaltinis, esanti Janonyse, ženklinantis Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą. Janonių kaimo laukuose pastatyta koplyčia, kryžiai, šalia teka šaltinis. Maldininkai šią vietą laiko stebuklinga ir šventa.
1962 m. liepos 13 – 14 dienomis, Janonių kaimo gyventoja Ramutė Pranciška Matiukaitė regėjo Šv. Mergelę Mariją. Aštuoniolikmetei Romutei du kartus apsireiškė Dievo Motina. Pirmą kartą regėjimas įvykęs penktadienį, 1962 m. liepos 13 d. apie 23 val., kai mergina ėjo pas karvę į ganyklą. Klonyje Švč. Mergelė Marija apsireiškė tokia pat, kokią ją Romutė matydavo Skiemonių bažnyčios didžiajame altoriuje. Jį ir šiandien puošia mėlyname fone esanti Švč. M. Marijos Nekaltojo prasidėjimo skulptūra. Po jos kojomis – žemė, viršuje ant galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas. Romutė išsigandusi parbėgo namo ir papasakojo namiškiams, ką regėjusi. Apie apsireiškimą autentišką mergaitės liudijimą užrašė Skiemonių bažnyčios klebonas Aleksandras Papučka.
Suaugusiųjų pamokyta, liepos 14 d. Romutė tuo pačiu metu nuėjo į tą patį lauką ir vėl pamatė šviesoje lyg ant kokio staliuko stovinčią Dievo Motiną. Mergaitė atsiklaupė ir keliais priėjo prie Švč. Marijos. Iš jos mergina sužinojo, kad už pamaldumą yra išgelbėta nuo mirties, nes penktadienį prieš Šv. Jokūbą būtų mirusi. Regėjimo metu Švč. Marija raginusi Romutę prašyti tikinčiųjų daugiau melstis, o netikintiesiems apie regėjimus netarti nė žodžio. Dar Švč. Marija Romutei pasakiusi, kad kitas jos apsireiškimas žmonėms bus Egipte. Ir tikrai, 1968-1969 m. Švč. Marijos apsireiškimai Kairo (Egiptas) priemiestyje buvo regimi tūkstančiams žmonių.
Nuo to laiko maldininkai lanko Janonių kaimą, nors sovietmečiu tai buvo draudžiama. Maldininkai slapčiomis vykdavo ir amžindavo šią vietą, bet atminimo ženklai buvo naikinami. Atgavus nepriklausomybę, šioje vietoje pastatyta koplytėlė ir kryžius, sutvarkytas šalia esantis šaltinis.
Prie koplytėlės dažnai galima sutikti pulkelius maldininkų arba šiaip smalsuolių. Kai gamta neįkalina namuose, ne tik lengvaisiais automobiliais, bet ir autobusais prie koplytėles daugiau plūstama kiekvieno mėnesio 13-ą dieną. O liepos 13-ąją prie koplytėlės susirenkama gausiausiai – vyksta didieji Švč. Mergelės Marijos aplankymo atlaidai.
Prie koplytėlės yra patogi vieta palikti savo transporto priemonėms, tad nuo čia ir pradėsime kelionę. Spaudžiame pateiktą nuorodą ir vadovaudamiesi žemėlapiu, važiuojame link maršruto pradžios taško.
Iššniukštinėję viską kas įdomu ir būtinai paragavę šaltinio vandens, pradedame savo kelionę pėsčiomis. Nuo čia, šiek tiek paėję, turėsime išsukti iš kelio ir aplankyti kairėje esanti Janonių piliakalnį bei šalia jo esančius pilkapius.
Janonių piliakalnis
Piliakalnis, vadinamas Pilale, yra pailgos kalvos vakarinė, aukštesnė, dalis, kurią iš trijų pusių juosia daubos, rytuose yra kalvos žemesnioji dalis. Pilalės pietiniai, vakariniai ir šiauriniai šlaitai 13 m aukščio, statūs, šiaurinio šlaito viršutinė dalis stačiai nukasta. Aikštelė ovali, 46×25 m dydžio. Jos rytinis pakraštys buvo sutvirtintas pylimu ir grioviu, išliko jų žymių.
Apie 0,3 km į šiaurės vakarus nuo Pilalės yra pilkapynas, kurį sudaro 26 pilkapiai. Jų sampilai 10–15 m skersmens ir 0,8-1,5 m aukščio. Sampilus juosia grioviai arba supa duobės. Dalis pilkapių XX a. pradžioje buvo iškasinėti senienų mėgėjų.
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1970 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1978 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
Nors iš to ką pavyko iškapstyti iš interneto neatrodo, kad piliakalnis sutvarkytas ir pritaikytas lankymui, tačiau nuodėmė būtų jo neaplankyti, juolab šalia jo esančių pilkapių. Visą tai yra svarbi krašto praeities dalis, tad žengiame link šio objekto ir atidavę jam derama pagarbą, vėl grįžtame į trasą ir toliau tęsime kelionę.
Prieš mūsų akis maždaug 2,5 kilometrų atkarpa iki Želtiškių dvaro. Aprašymuose randu paminėta Želtiškių dvarą ir tai, kad išlikę dvaro sodybos fragmentai – tvirto raudonų plytų mūro vienaaukščiai dvaro rūmai su plytų ornamentais dekoruotais rūmų kampais.
Želtiškių dvaras
Dvaro sodyba kūrėsi XX a. pradžioje. Šalia rūmų – ažūrinis metalinis kryžius. Seni žmonės pasakoja, kad Želtiškių ponas, susipykęs su kaimynu, ištaręs žodžius: „Tu dar kelsi kepurę, važiuodamas pro mano namus…“ ir pastatęs šį kryžių. Sako, už jį žymiam kalviui sumokėjęs net 10 ha žemės. O kaimynas, važiuodamas pro kryžių, pagal to meto paprotį nukeldavęs kepurę. Dabar dvaras – privati nuosavybė.
Dvaro sodybos pastatas stovi privačioje valdoje, tad kol kas nėra aišku ar yra galimybė jį apžiūrėti iš arčiau. Po žygio šią informaciją patikslinsiu.
Nuo dvaro, keliausime toliau, link Želtiškių kaimo, tačiau sankryžoje, turėsime išsukti iš kelio, šiek tiek paėjėti į kairę ir aplankyti ypatingą vietą – Šlapelės alkakalnį kitaip Dievulio kalneliu vadinama.
Dievulio kalnelis
V. Vaitkevičiaus knygoje „Alkai. Baltų šventviečių studija”, randų atskirą skiltį, pavadinimu Dievo kalnai. Joje rašoma:
„Lietuvoje žinoma 12 alkakalnių, turinčių sakralius pavadinimus su šaknimi diev- (Latvijoje 4 ar 5). Dievo kalnai paplitę Rytų Lietuvoje (Zarasų-Ukmergės ruože), po 1 dar žinoma Alytaus, Lazdijų ir Telšių rajonuose.
Archeologinių ekspedicijų metu žvalgyti Dievo, Dievulio ar Dievaičiuko kalnai – tai nedidelės, apskritos, vidutiniškai 20 m skersmens kalvelės arba ovalo formos, maždaug 20×60 m dydžio, vidutinio statumo, iki 10 m aukščio šlaitais kalnai (Šlapelės, Anykščių r.).
Užfiksuota pasakojamoji tradicija rodo, jog keliais atvejais aptariamieji alkakalniai buvo Dievo garbinimo vieta arba čia Dievas pasirodydavęs žmonėms: „Dievo krėslo vardas yra užsilikęs iš tų laikų, kai žemė priklausė žemaičių vyskupams ir kai toje vietoje <…> buvusi bažnyčia“ (Vilkų miško Dievo krėslas, Telšių r.), arba Dievas pasirodydavęs žmonėms: „Žmonės grybaudami pasiklydo ir pamatė seną žmogų, kuris parodęs kelią dingo iš akių. Tai grįžę pasakojo, kad Dievą regėjo“ (Daunorių Dievaragis, Utenos r. – LŽV: Šiniauskas, 1935; Tauragnų g-ja)”.
Jokiais ženklais šis alkakalnis greičiausiai nebus pažymėtas, tad teks vadovautis nuoroda žemėlapyje, kuriame pažymėta aukščiausia šios vietos kalva, o atvykus į vietą dairytis ovalo formos, maždaug 20-ties metrų skersmens kalvelės.
Sekantis mūsų kelionės tikslas – Varnupio piliakalnis, jis mūsų laukia už 3,2 km ilgio atkarpos. Eidami jo link, pasieksime Želtiškių kaimą per kurį teka upelis Veteka – Alksnos dešinysis intakas. Į rytus nuo kaimo driekiasi Želtiškių miškas. Nuo kaimo, pasukę dešinėn ir kurį laiką paėjėję keliuku, toliau brausimės bekele. Tiesa, aprašymuose randu paminėta seną, sunkiai randamą ir jau užaugti spėjusį kelią, vedanti link piliakalnio
Varnupio piliakalnis
Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, apsuptoje pelkių. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 20×16 m, kiek iškiliu viduriu. Šlaitai vidutinio statumo, iki 5 m aukščio. Apaugęs lapuočiais medžiais.
Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio pradžia.
Piliakalnis pasiekiamas keliuku į kairę link čia esančios sodybos, už jos paėjus į mišką, į pietus, vos žymiu takeliu 500 m, perkirtus 2 raistelius. Sunkiai randamas tankiame lapuočių miške.
Aplankę piliakalnį, toliau braunamės bekele per mišką iki kol pasieksime dirbamus laukus. Čia, palei melioracijos griovį, keliaujame link Gaidamonių ežero ir nors pačio ežero ir nepasieksime, tačiau išeisime į kelią, kuriuo patogiai tęsime savo kelionę ir per Sedūniškį, Kalvius, aplenkdami Paąžuolių kaimą judėsime link sekančio objekto – Klabinių piliakalnio.
Klabinių piliakalnis
Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, dešiniajame Virintos krante, santakoje su bevardžiu upeliu. Aikštelės šiaurės vakarų kraštas nuslinkęs į Virintą, pati aikštelė apardyta arimų. Piliakalnis apaugęs lapuočiais, aikštelės pietrytinė dalis dirvonuoja. Pietinėje papėdėje, 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė.
1936 m. piliakalnį žvalgė Petras Tarasenka, 1970 m. – Istorijos institutas, 1978 m. – Mokslinė metodinė taryba. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.
Mūsų laukia net 7 km ilgio atkarpa iki kol pasieksime Klabinių piliakalnį. Tiesa, žemėlapyje yra pažymėtas dvaras Sedūniškyje, kurį sutiksime eidami pakeliui, tačiau apie šį dvarą absoliučiai jokios informacijos surasti nepavyko, tad gali būti, kad informacija žemėlapyje netiksli. Dėl viso pikto, maršruto schemoje pažymėjau šį dvarą, eidami patys išsiaiškinsime kaip yra su tuo dvaru. Spaudžiame žemiau esančią nuorodą ir leidžiamės į kelią.
Grįžtame atgal į kelią iš kurio išsukome eidami link piliakalnio ir šiek tiek paeiname iki kol, už kiek daugiau nei 800 m. pasieksime, medžių apsuptyje esanti lauką. Jo pakraščiu, apeidami jį iš kairės pusės pasieksime, mistiniais pasakojimais apgaubtą, šio maršruto objektą, tad būkite pasiruošę įvairiems, galimiems netikėtumams.
Velnio tiltas
Ši vieta tuo vardu vadinama todėl, kad pagal žmonių pasakojimus, čia vaidenasi, įvairios šmėklos gąsdinančios praeivius, čia pasirodą gyvuliai su ugninėmis akimis, klaidžioją vaiduokliai bei ugnelės, girdėti įvairūs balsai. Vieta akmenuota ir duobėta. Šioje vietoje esą užkasti pasakiški lobiai: didelis varinis katilas, pilnas auksinių pinigų, dėžė sidabrinių ir auksinių indų bei kitokių vertybių.
Turtus paslėpęs iš Rusijos bėgdamas vienas prancūzų dalinys. Mat, netoli šios vietos jiems kelią užkirtę kazokai. Šią istoriją aluntiškiams papasakojęs vienas pasilikęs prancūzas. Užkasimo vieta dar buvusi pažymėta tam tikrais ženklais medyje. Deja, tas medis buvo nukirstas, ir visi turtų ieškojimai buvo nesėkmingi.
Toliau tęsiame kelionę upelio pakrante. Vos už 230 m. mus pasitiks Klabinių dvaras.
Klabinių dvaras
Abipus Virintos upės, išsidėsčiusi dvaro sodyba. Pagrindinė, gyvenamoji zona įsikūrusi dešiniajame Virintos krante: vienaukštis mūrinis gyvenamasis namas su mezoninu (pusaukščiu pastato centre), šalia dviaukštė dvaro pieninė. Priešais, kitame upės krante, – dvaro parkas. Vandens malūno vietoje išlikusios tik užtvankos liekanos, tebestovi malūnininko namelis. Dvaro sodyba susiformavo XIX a. – XX a. pr. Be jau minėtų pastatų, tebėra mūrinė lauko virtuvė, raudonų plytų svirnas, ledainė, klojimas, karvidė.
Klabinių dvaro savininkas buvo ikikarinės Lietuvos geležinkelių projektuotojas, inžinierius Jokūbas Šližys. A. Smetonos laikais dvaras išrinktas pavyzdingiausiai tvarkomu visoje Utenos apskrityje. Ponai Šližiai veislinius galvijus, kiaules pirkdavo Olandijoje, Belgijoje, Danijoje. Jų prieauglį parduodavo aplinkinių rajonų ir vietovių ūkininkams. Sližiai padėdavo apsirūpinti kaimiečiams gera javų, bulvių ir kitų kultūrų sėkla. Jie augino ypač vertingą linų rūšį. Šiame dvare nemažai žemės ūkio produktų buvo perdirbama. Jame veikė užsienietiškos mašinos, kuriomis separuodavo pieną, mušdavo sviestą, darydavo varškę, sūrius. Ledainės pastate žiemą sukraudavo ledus ir jais šaldydavo maisto produktus visą vasarą. Užtvenkta Virintos upė suko ne tik malūno girnas, bet ir elektrinę, iš kurios šviesa švietė ir dvare, ir kaime.
Šiuo metu dvaras grąžintas J. Šližio įpėdiniams.
Klabinių dvarą pasieksite vadovaudamiesi žemėlapyje pateikta schema, ją rasite nuorodoje.
Tikiu, kad jėgų rezervas jau senka ir kojos jau nebe tokios lengvos kaip maršruto pradžioje, tačiau dar šiek tiek pakentėkime, dar turime aplankyti vieną garbų šių vietų senolį – Virintos ąžuolą.
Virintos ąžuolas
Tai išskirtinio amžiaus ąžuolas. Paminklinis medis ošia apie 1,5 km į rytus nuo Klabinių kaimo, netoli Virintos upės, yra Virintos valstybiniame hidrografiniame draustinyje. Paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu 1960 m. rugsėjo 1 d.
Ties Klabinių fermų pastatais įrengta kelio nuoroda, link objekto veda keliukas tarp dirbamų laukų. Ąžuolas stūkso netoli didelės sodybos, ant upės šlaito, lapuočių medžių ir krūmų pakraštyje. Medžiui stabilumą suteikia kamieno pagrinde susiformavęs nutįsęs šaknų skydas.
Aukštis: 19,5 m Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje: 5,20 m.
Iki senolio dar teks sukarti nepilnai 2 km. Dalis maršruto tęsis per gana patogų laukų keliuką. Kitą atkarpos dalį vėl teks įveikti bekele.
Įveikėme beveik visą maršrutą, liko paskutinysis etapas, sugrįžti atgal iki Janonių, kur prie šaltinio paliktos mūsų transporto priemonės, tad spaudžiame nuorodą ir įveikiame ir šį etapą – prieš mus turuputėli mažiau nei 4 km.
Tikiuosi Jums patiko šis maršrutas ir ne tik, kad turėjote gerą laiką juo žygiuodami, tačiau tuo pačiu susipažinote ir su šio krašto praeitimi, lankydami ją liudijančius objektus.
Na, o man būtų be galo malonu, jei komentaruose apačioje, pasidalintumėte ir savo įspūdžiais iš šios kelionės.
Gero kelio!