„Stebūklingas” Užpalių šaltinis
„Stebūklingas” Užpalių šaltinis. Šventoji, taip saldžiai Baranausko apdainuota, vingiuojąsi pašlaite, smiltėtas kalnas aukštai iškilęs, rūpestingai saugo koplyčią.
Prie koplytėlės čiurlena šaltinis. Lengvi šios žiemos šalčiai jo neužspaudė, o gal jis visados čiurlena. Tai stebuklingas šaltinis Krakula. Šv. Treybėj esą gausūs atlaidai, suvažiuoją iš visos apylinkės. Maldingi žmonės ir dabar lanko koplyčią, plauja žaizdas, pasižada melstis, kol žaizda ar koks sielvartas išgyja.
Už kilometro — Užpalių miestelis. prie Šventosios pasidraikęs ilsis su turgais, su nuovada ir bekonais.
Užpaliečiai didžiuojasi savo stebuklingu šaltiniu, kuris sutraukia visos apylinkės maldininkus, daug išgydo, nuo visokių „noglų” apsaugo.
Prie šaltinio sutikau pilną dievoto nusižeminimo moterį. Ji atėjusi prie šaltinio apsiplovė akis, išsiėmė rožančių, pasimeldė.
Matydama manė besidairantį prie šaltinio, godžiai sekė. Kai išsiėmiau foto aparatą, ji atsisuko objektyvo pusėn.
Po valandėlės mudu kalbėiom apie šaltini. Užpalius.
Stebuklingas šaltinis
– Sugedo svietas, čist sugedo. Kas čia seniau būdavo, kiek svietelio suplaukdavo. Kunigas, būdavo, bent puspūrę varioku surenka. Žiema, vasara, čia būdavo žmonių, o šv. Treybėj — spūstis, susikimšinas. Dabar ateina koks vienas, „ronas” apmazgojo, poterėlį sukalba, ir viskas.
Užklausiau, ar yra žmonių, kure išgijo.
Ji pastate akis, tarsi aš būčiau savo pavardės paklausęs.
— Argi ponas nežinai? Kiek, čia „koliekų” pagijo, piktos dvasios apsėsti „pakajų” rado! Antai, iš Užpalių Šal-nė, akių negalėjo išgydyti, nors pinigų turi, kaip vandens. Vaikšto, visi matydavom, paraudusiais blakstienais, į žmogų negali pažiūrėti. Visus daktarus apvažiavo, šundaktarių apkalbėtu vandeniu plovė, ko nedarė, o vis nieko. Akys visai užsiraukė, tik ašaros bėga. Girdėjo kas dedasi prie Krakulos, kiek Šaltinis išgydė, o ji vis netikėjo. Šalta buvo prie bažnyčios. Pagaliau, taip vieną vakarą, slapčia atėjo prie šaltinio, apsiplovė. Ir ką? — Ji įsmeigia į mane akis.
— Ką pasakysi, po mėnesio ji buvo sveika, akys, kaip sagos, žvilga, sakytum naujai atgimę.
Moteris kažin ką galvoja, apžiūri mane nuo kojų iki galvos.
— O čia ar ne Dievo galybė. Ten už Užpalių, vienkiemy gyveno vyras su žmona. Abu gyveno sočiai, ale kažin kas ten buvo, kad gimė tik dukterys. Penkios dukterys zujo po pirkią, o berniuko vis nėra. Sugalvojo vargšė žmona. Atėjo prie šaltinio, apžadus padarė, ir štai, po metų sūnus. Kaip iš vario nulietas. Ar čia ne Dievo apveizda?
Po valandėlės abu pasukom į miestelį. Balta, tarsi iš krakmolo išlieta bažnyčia kyla aukštyn, bokėtai dairosi apylinkėje
Saulė už miško nuskendo.
Užpalių bažnyčia
— Graži Užpalių bažnyčia, — sakau moteriškei. Ar seniai statyta?
— Seniai pastatė. Septyniuose parapijose „kvastavojo”, iš visur pinigus rinko, užtat tokią bažnyčią dar prie rusko pastatė. Ir daina yra sudėta.
Miestelis niūrus, keli murinai namai paklydę tarp medinių, kalba apie miestelį, kur iš tikrųjų, — namai visokių „gatunkų”.
Turgaus aikštėje auga maži medeliai, ožka nuėjo prie valsčiaus valdybos, du kalakutai burbuliuoja prie klebonijos.
„Stebuklingas” Užpalių šaltinis // Sekmadienis 1932 m. Vasario 7 d., nr 6 (205), p. 4;
