Anykščių apylinkė plačiai išsiplėtusi abipus Šventosios upės, savo kalnų kalneliais, šilais šileliais, garsių, tautos vyru; vysk, A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio gimtinėmis, graži ir įdomi kiekvienam lietuviui. Ne tik lietuviui — net ir svetimšaliui.1929 m. aplankęs Anykščius Leipcigo grafikos instituto prof. Buhe su savo studentais, net lietingu rudens metu, negalėjo atsigerėti gražiais Anykščiais.
Bet Anykščiai. nebūtų garsiais nūdieniais Anykščiais, jei nebūtų
Anykščių šilelio
įkvėpusio dainiaus Baranausko mūzą sukurti lietuviškosios poezijos šedevrą.
Ir šiandien keleivis, į jį patekės, junta, ypatingą, šventai iškilminga rimti, gyvena kūrėjo nuotaika ir girdi, kaip: žiedelis kraunas, grybas iš po samanų skverbiasi, Šventoji teliaškenas; mato, kaip iš pušies pušin voverytė liuoksi, į tankumynų baili stirna striuoksi ir… jo pakrašty, prie upės, statosi naujas, grynai lietuviškas kurortas.
Dešiniame Šventosios krante, buvusio garsaus Šilelio kelmus dabar dengia atžalos ir krūmai. Tik kalne tebestovi kelios pasenusios pušys, praeities didybės liudininkės.
Po jų kojomis, slėnyje telkšo paslaptingas
Karalienės liūnas
kuriame, pasak legendos, gaudžia rudens naktį, su visu ketvertu paskendusi nenuorama gražuolė karalienė. Dar ir dabar apylinkės gyventojas ar vėlus keleivis, nakties 12-tą, girdi liūne ne tai vaitojimą, ne tai pagalbos šauksmą ir žirgų prunkštimą.
Kiekvienas, aplankąs tą paslaptingą, alksniu, klevu ir apyniu vainiku apsuktą, nendrėmis, ajerais ir maurais užžėlusia tamsiais akivarais burbsianti liūną nebeabejoja legendos tikrumu ir įsitikina, kad jis tikrai vertas, karališkos tragedijos.
Antra Anykščių šilelio įžymybė
Puntukas
Anykščiai — Kurkliai vieškelio 7 kilometre, šilelio, pakraštyje, vieno kalnelio pašlaitėje guli pasenęs, susimąstęs, geros pirties didumo akmuo. Daug matęs ir daug girdėjęs. Jo atsirėmę saulės atokaitoje šildėsi 1931 ir 1863 metų „paliokai”, šaunūs prancūzai ir pilki 1918-20 metų partizanai. Velnio neštas Anykščiu bažnyčiai sudaužyti ir tik dėl gaidžio įsikišimo išvengęs šventvagiško darbo, laimingai išvengęs godaus vokiečio dinamito, dabar, beveik kasdien ekskursijų lankomas, giriamas ir glostomas dar ilgai, ilgai žada gulėti…
O kam teko ant jo sutikti gegužės tekančią saulę, Šilelyje aidint gegučių kukavimui, pašvenčiais ir paliūniais skambant begalei lakštučių tas matė gamtos grožio stebuklą.
Voruta
Senos vokiečių kronikos sako, kad Lietuvos gilumoje, tarp tamsių girių ir klaikių pelkių, netoli Latavos upės, stovėjusi stipri karaliaus Mindaugo pilis — Voruta.
Nuo Anykščių į šiaurryčius už 3 km. dunkso piliakalnis, vietos žmonių vadinamas Šeiminiškėlių piliakalniu. Piliakalnis giliau nekasinėtas, viršuje griuvėsių nėra, bet charakteringas savo profiliu, ir sukasimais iš pirmo žvilgsnio matosi, kad tai būta strateginio punkto gynimosi pilies. O, kad tai yra Voruta, toji kronikų minmą pirmoji karaliaus Mindaugo sostinė, verčia manyti atatinką kronikų ir kiti, duomenys. Kaip tik už keleto kilometrų yra Latavos upelis ir Latavėnų kaimas. Arčiau to upelių kito piliakalnio nėra. Apylinkės miškingos ir pelkėtos. Pro pat piliakalni teka Vario upelis ir visas Vario nuotakas, keliasdešimties kv. km. rajonas vadinamas Pavariais. Nuo to ir pilia galėjo būti pavadinta Vorūta (Varuta?). Be to, kurganų, žinyčios, piliakalnių liekanos ir susisiekimui geros, Šventosios upės artumas liudija, kad jau gilioje senovėje — seniau negu kitur, Anykščių apylinkė buvo apgyventa. Savaime aišku, tokioje vietoje buvo reikalinga stipri pilis ir administracinis centras.
Pagaliau keturiolika salų pasipuošęs Rubikių ežeras, keturiolika bažnyčių rodą Storių kalnai, skardingi Kasagorai teikia Anykščiams Lietuvos Šveicarijos vardą.
Anykščiai // Lietuvos aidas. – 1935, liep. 16, p. 8
