Barstyčių apylinkės
Barstyčių apylinkės. Vandens paukščių karalystė yra prie pat Barstyčių (Platelių girininkijas ribose). Labiausiai verta dėmesio apie 40 hektarų dydžio pelkė. Čia yra įsikūrusi kelių šimtų porų kirų kolonija. Kirai — labai įkyrūs visaėdžiai paukščiai, prisitaikantys prie įvairių gyvenimo sąlygų. Šalia jų kolonijos visada įsikuria reti ir nykstantys paukščiai.
Jei pravažiavę senąjį Barstyčių miestelį pasuksite link Žemaičių Kalvarijos, aplankykite Žarnelės kaimą. Kalvotos, pelkėtos, o kartu ir labai vaizdingos čia apylinkės — Žarnelės kraštovaizdžio draustinis. Viena iš labiausiai lankomų vietų šiame kaime — kalnelis, ant kurio palaidotas tragiškai žuvęs žemaičių poetas Vytautas Mačernis. Ant kuklaus paminklinio akmens iškalti prasmingi žodžiai: “Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs/ Amžino — neamžinas esi”. Nuo čia ranka pasiekiamas Šarnelės piliakalnis. Jo šlaitai statūs, apie 13 metrų aukščio, apaugę medžiais. Nuo piliakalnio matosi platus Šarnelės slėnis. Upelio pietiniame šlaite yra buvę senkapiai. Į šiaurę nuo piliakalnio matosi Alkos kalnas — senovinė religinių apeigų vieta.
Nuo Žarnelės ranka pasiekiama ir garsioji Žemaičių Kalvarija.
Bet, jei nuo Barstyčių pasuktum ne link Žemaičių Kalvarijos, o link Salantų, turėtumėt progą aplankyti Mikytų piliakalni bei Alkakalni. Alkakalnis stūkso pačiame Platelių girininkijos pakraštyje, į pietus nuo didžiosios kelio kilpos, į rytus nuo jau nebenaudojamo žvyro karjero. Šioje vietoje nuo Barstyčių-Salantų kelio atsišakoja žvyrkelis link Platelių. O šiaurinėje Barstyčių-Salantų kelio pusėje matosi smėlėta kalva, ant kurios — koplytėlė, žyminti buvusius mūsų protėvių kapelius. Tai Užtakio kalnas.
Apylinkių tautosaka
Šių vietų tautosakos karalius Anatanas Šleinius (1901 — 1992) yra pasakojęs, kad Mikytų ir Mariukių kaimuose gyveno bajorai. Kai jie sumanydavo pasilinksminti, organizuodavo įvairias pramogas. Viena iš tokių buvo kasmet ant Užtakio kalno rengti raitelių kautynes. Vyrai, pasiėmę į rankas medinius kardus, susėsdavo ant žirgų, užrišdavo jiems akis ir jodavo vienas priešais kitą. Tas vyras, kuris pirmas mediniu kardu suduodavo smūgį priešininkui, tai yra „užtikdavo” jį laimėdavo. Kartais raitelis, kuris pirmas gaudavo smūgį, pasipriešindavo ir tada prasidėdavo tikros kautynės. Žiūrovai, bijodami kraujo praliejimo, imdavo šaukti. kad jau užteks…
Na, o prie Alkos kalno, kurį iš visų pusių supa miškas, pasak A. Šleiniaus, buvęs mirties šulinys. Į jį nuleisdavo aukų prieš ją paaukojant dievams. Alkakalnis įspūdingas.
Mikytų piliakalnis (vadina jį Pilimi) yra šiauriau Barstvčių-Salantų kelio ant Mikytų-Kruopių kaimų ribos prie nukanalizuoto Šatos upelio aukštupio. Piliakalnis apaugęs stambiais ąžuolais. Jo papėdėje auga kvapnūs gegužio viduryje žydintys saugomi augalai: daugiametės blizgės ir kt. Šis piliakalnis yra ant pačios Žemaičių aukštumos vakarinio šlaito ribos. Ta riba ypač ryški ir leidžiantis nuo Barstyčių link Salantų tiesbrukiu grįsta stačia nuokalne, čia ir Žemaičių nacionalinio parko riba.
Be jau minėtų Šarnelės, Mikytų kraštovaizdžio draustinių parke vertėtų aplankyti Stirbačių, Jazdutiskiškių, Pučkorių ir kitus draustinius, parko teritorijoje esančius kaimus ir miestelius.
Žemaitijos nacionalinis parkas — visiems, kas myli gamtą, domisi ja, kas myli Žemaitiją.
Marija Jankauskienė „Žemaičių nacionaliniame parke” // „Žemaičių žemė“ 1994 m. Nr. 4, p. 31;
