Apie senus lietuvių klaipėdiškių laikus

Povilas Pakarklis „Apie senus lietuvių klaipėdiškių laikus” // Trimitas 1938 m., nr. 41, p. 990-992.

Plačiai Lietuvos visuomenei yra žinoma, kad klaipėdiškiai ilga lai­ką gyveno skirtingą politini gyvenimą nuo kitos Lietuvos dalies lietuvių. Tačiau ne visuomet tas politinis gyvenimas yra buvęs skirtingas ir tolimoje praeity. Prieš 700 metų tokio skirtingumo nėra buvę. Jau bus 1500 – 5000 metų, kaip lietuviai gyvena Pabal­tijo srityje. Tad, jei klaipėdiškiai gyveno skirtingą politini gyveni­mą kelis šimtus metų, tai drauge jie yra gyvenę kelis tūkstančius metų. To drauge gyvenimo pėdsakai — tai viena kalba, mažai besiskirianti tarmėmis.

Antrai, klaipėdiškis lengvai gali susikalbėti su kiekvienos tarmes lietuviu, tuo tarpu šiaurės vokiečio tarmės visai nesupranta pietų Vokietijos gyventojas.

Maždaug prieš 700 metų Klai­pėdos pily įsitvirtino vokiškas or­dinas, o Šilutėje ir Pagėgiuose žymiai vėliau. Ir klaipėdiškiams ir kitiems lietuviams tada drauge teko grumtis prieš neprašytus atė­jūnus. Ir klaipėdiškiai ir kitų sri­čių lietuviai turėjo drauge kentėti nuo vokiškų įsibrovėlių, kuriems vadovavo vienuolių brolijos: kry­žiuočiai ir kardininkai. Tai buvo ne tokios vienuolių draugijos, ko­kių šiandien yra gausu Lietuvoje, bet tai buvo kariškos vienuolių draugijos, kurių tikslas buvo ne melstis, o ginklu kovoti su pago­nimis.

Tais laikais ir klaipėdiškiams ir kitų sričių lietuviams teko daug kentėti. Mat, kryžiuočiai ir kardininkai, tie senovės imperialistai, vartojo žiaurias priemones lietu­viams pavergti. Kol lietuviai buvo nepavergti, tol priemonė jiems pa­vergti buvo kardas ir ugnis. Į lie­tuvius tada, žiūrėta taip, kaip šian­dien medžiotojų yra žiūrima į lau­kinius žvėris ir kasmet Lietuvoje buvo padaroma po keliasdešimt „medžioklių“.

Vokietis Suchevirt, kuris pats Algirdo laikais yra dalyvavęs ka­rų žygiuose prieš lietuvius, rašo: „Žudyta, gaudyta ir deginta dėl kilniausios Marijos ir garbingojo krikščioniškojo tikėjimo platinimo. Žmonės buvo vedami, kaip medžiokliniai šunes, buvo degina­mi kaimai, jog net dangus: įkais­davo. Kas jiems darydavo skaus­mo, tas mums suteikdavo džiaugs­mo“.

Maž. Lietuva buvo apie 200 me­tų lietuvių ir vokiečių karų lau­kas. Klaipėdoj, Ragainėj ir Tilžėj buvo įsigalėjęs vokiečių ordinas, bet Šilutės, Pagėgių apylinkės il­gais laiko tarpais nepriklausė nei vienai nei kitai pusei.                   .

Klaipėdiškiai ir kiti lietuviai ta­da grūmėsi išvien. Dėl narsios lie­tuvių kovos Klaipėdos krašte tada vokiečių maža teįsikūrė. Kaip gi Vokietijos ūkininkas būtų galėjęs įsikurti Maž. Lietuvoj, jei apie 200 metų ten vokiečių ordinas nei per 5-ius kilometrus nuo pilių ne­buvo tikras šeimininkas! Vokie­čiams būdavo pavojinga palikti savo arklius ganytis už poros kilometrų nuo Klaipėdos, o pati Klaipėda buvo daug sykių lietuvių su­griauta. Kryžiuočių laikais už Karaliaučiaus įsikūrė nemaža ūki­ninkų vokiečių, o Klaipėdos kraš­te buvo įkurdinta tik šiek tiek kuršių.

Klaipėdos krašto, pavardės ir vietovardžiai šiandien tebėra daugiausia lietuviški. Gyventojų lietuviškos pavardės, lietuviški vietovardžiai rodo, kad vietos gyven­tojai kilimo yra lietuviai; Didžio­sios Lietuvos žmonės dažniau ap­silanko pačiame Klaipėdos mieste, Juodkrantėje, Nidoje ir Pagėgiuo­se. Tai labiausiai suvokietintos vietovės, kuriose klaipėdiškiai ma­žiau bevartoja lietuvių kalbą. Spręsdami pagal tas vietoves, daug kas iš Did. Lietuvos inteligentų vietos kilimo žmones vaizduojasi esant labiau – suvokietėjusius, nei tikrenybėje yra. Mat, daug kas iš kauniškių savo akimis bei ausimis yra patyrę; kad Klaipėdoje arba Juodkrantėje ir daugelis suaugu­sių tebekalba lietuviškai. Iš kitos pusės, daugelis inteligentų visai nežino, kad Klaipėdos krašte daug yra tokių vietovių, kaip antai, vasarvietė Karklininkai, kur ne tik visi gyventojai moka kalbėti lietu­viškai, bet ta kalba yra vartojama žvejyboje, laukų darbuose, bažny­čioje ir šeimose.

Ne kas kita, o senovės klaipėdiškių ir kitų lietuvių bendra ir narsi kova prieš įsibrovėlius pa­darė tai, kad kryžiuočių laikais į Klaipėdos kraštą neprigabentu vo­kiečių ir kraštas išliko lietuviš­kas. Vėlesniais laikais, po Eglėkalnio – Žalgirio mūšio, ėmė smukti vok. ordinas, atsirado Dan­cigo koridorius, ir pasidarė sunku gabenti į Klaipėdos kraštą vokie­čius kolonistus.

Lietuviai klaipėdiškiai, patekę vok. ordino valdžion, buvo valdo­mi žiauriomis, priemonėmis. Jie nustojo savo vadų, savo šviesuo­menės, kuri buvo žudoma, nustojo savo žemių, kurias jie senovėje mokėdavo geriau įdirbti negu vo­kiečiai. Lietuviai buvo paversti baudžiauninkais, buvo persekioja­ma lietuvių, kalba ir buvo tyčioja­masi iš lietuviškumo; Lietuvių kalbos persekiojimas pranyko tik su vokiečių ordino atsisakymu nuo katalikybės, kurią jie kardų ir ugnimi taip piršo lietuviams.

Lietuvių klaipėdiškių prakaito vaisiai krito ant pavergėjų stalų; lietuviai turėjo statyti kryžiuočiams pilis, iš kurių turėjo būti nešama vergovė tolimesnėms lie­tuvių sritims. Lietuviai klaipėdiš­kiai pilių statybai turėjo kyloti plytas, akmenis ir kęsti įvairias kančias, kaip antai, rykštėmis pla­kimus. Kad jie negalėtų pabėgti nuo to darbo, jų vaikai bei žmonos ar šiaip artimi žmonės būdavo, kaip laidas, sugabenami į pastaty­tąsias pilis.

Gaila, senovės lietuviai nemokė­jo lietuviškai rašyti. Todėl vyrų keiksmai, moterų ašaros yra užrašyta ne pačių lietuvių, tuo labiau nėra užrašyta, lietuvių kalba. Ta­čiau ir svetimųjų užrašinėjimai, kaip antai, ir mano cituotieji Suchewirto posakiai, rodo, kad pa­vergtų lietuvių gyvenimas kry­žiuočių bei kardininkų valstybėje buvo labai kartus. Vienintelis išsi­gelbėjimas buvo pabėgimas į ano meto nepriklausomą Lietuvą, arba netikėtas lietuvių karių puolimas iš nepriklausomos Lietuvos pusės.

Jei rytų lietuviai daug yra pri­sidėję prie to, kad Klaipėdos kraš­to išliko lietuviški gyventojai, tai klaipėdiškiai ir kiti vakarų lietu­viai savo narsiu gynimusi nuo kryžiuočių puolimo bei įvairiais sukilimais prieš įsibrovėlius yra įgalinę rytų lietuviams sudaryti savo valstybę, kuri savo laiku tęsėsi nuo Baltijos ligi Juodosios jūros.

XVI amž. Vokietijoj ir Maž. Lietuvoj įsigalėjo Liuterio moks­las. Lietuviškumas čia susilaukė geresnių laikų. Lietuvių kalba čia ne tik nebepersekiojama, bet kraš­to valdovai rimtai rūpinasi naujo­jo mokslo skleidimu lietuvių kal­ba. Ir pirmi lietuvių kalba spaus­dinti raštai atsiranda ne Didžio­joj, bet Mažojoj Lietuvoj. Dauge­lis Did. Lietuvos protestantų tuo metu vyksta į Klaipėdos kraštą ir bendrai į Maž. Lietuvą ir ten ran­da sau prieglaudą. Tai laikai, kada lietuviams protestantų mokslą, kurio centru buvo Karaliaučius, skleidžia ir iš Didžiosios ir iš Ma­žosios Lietuvos kilę žmonės. Tai laikai, kada Karaliaučiaus univer­sitetui vadovavo lietuviai ir kurio metu gyveno platesnei Lietuvos visuomenei žinomi asmenys: Rapagelionis, Kulvietis, Mažvydas, Vi­lentas ir Bretkūnas.

Po tikybinio persilaužimo, susi­jusio su reformacijos atsiradimu, atrodytų, kad Didžiosios Lietuvos lietuviai mažiau besantykiuotų su klaipėdiškiais ir kitais vakarų lie­tuviais. Tačiau negalima sakyti, kad ir tada nebūtų buvę santykių, susijusių su pagalbos teikimu vie­ni kitiems. Tuo metu sunkus bau­džiavos jungas slėgė lietuvius, gy­venančius ir vienoje ir kitoje vals­tybėje. Valstiečio sveikata ir net gyvybė neretai priklausydavo nuo pono ūpo bei užgaidų. Dažnai bėg­davo Didžiosios Lietuvos bau­džiauninkai į Prūsus ir rasdavo prieglaudą pas savo tautiečius klaipėdiškius bei kitus lietuvius, gyvenančius kitoje valstybėje. To­kių pabėgimų būdavo taip pat ir iš Prūsų į Didi. Lietuvos sritis. Pa­bėgti iš vienos valstybės į kitą ir ten pasislėpti, be abejo, lengvin­davo ta aplinkybė, kad tiek vienoj, tiek kitoj valstybinės sienos pusėje dideliuose plotuose gyveno žmonės, kalbą viena ir ta pačia kalba.

XVIII-tame ir XIX-ame amž. prasideda sunkūs lietuvių tautai laikai. Tauta, kaip žinoma, yra tam tikra bendruomenė, suside­danti iš narių, turinčių vienodumų praeiti bei dabarty. Tuos vienodumus sudaro viena kalba, vienoki papročiai, vienoki pergyventi skau­smai bei džiaugsmai, viena tauti­nė sąmonė. Tuo metu lietuvių tauta nustojo savo diduomenės, kuri metė lietuvių kalbą, o iš jos kilę inteligentai darydavosi trąšo­mis, savotiškais zuperio maišais, kitų tautų, svarbiausia lenkų, po­litiniams bei kultūriniams dirvo­nams tręšti. Nebeskambėjo lietu­vių kalba nei dvaruose nei klebo­nijose nei turtingesnių miesčionių butuose. Lietuvių kalbą bevartojo tik valstiečiai baudžiauninkai. Klaipėdiškiai ir kiti Mažosios Lie­tuvos lietuviai bent žinojo gerai savo tautybę: jie žinojo, kad jie yra lietuvininkai, tuo tarpu Di­džiosios Lietuvos valstiečiai pa­prastai težinodavo, kad jie yra ka­talikai.

Lietuvių tauta tais laikais buvo panaši į žuvį, užpultą ir graužia­mą dėlių. Žuvis, kurios kraują čiulpia įsikibę dėlės, gali nustoti gyvybės, panašiai ir valstiečių baudžiauninkų tauta, puolama jos nutautusių dvarininkų ir kunigų, galėjo išnykti iš gyvųjų tautų tar­po. Šiuo lietuvių tautai pavojingu momentu atsiranda vadinamas tautinis sąjūdis, siekiąs panaikin­ti lietuvių tautinę vergovę. Atsiranda Prūsuose lietuviški laikraš­čiai: „Aušra“, „Varpas“. Šiame tautinio sąjūdžio darbe dirbo dr. Šliūpas, dr. Basanavičius, dr. Ku­dirka, Jankus, Zaunius, Lapinas ir kiti. Tą darbą dirbo ir klaipėdiškiai ir kitų sričių lietuviai. Ir vie­ni ir kiti yra gydę lietuvių tautą, apgraužtą savotiškų dėlių: ir vie­ni ir kiti yra parodę pasišventimo: negalima sakyti, kad tik vieni bū­tų buvę idealistai, o kiti materia­listai, suprantant tas sąvokas pa­siaukojimo prasme.

Lietuvos valstybės atstatymo darbe, Klaipėdos sujungimo su ki­ta Lietuvos dalimi darbe, taip pat yra dirbę ir klaipėdiškiai ir kitų sričių lietuviai. Nėra abejonės, kad lietuvių klaipėdiškių vaidmuo tame darbe būtų buvęs daug di­desnis, jei jie būtų turėję gausin­gesnę inteligentija.

Klaipėdiškiai ir kitų sričių lie­tuviai senovėje drauge grūmėsi su kryžiuočiais, jie vieni kitus vada­vo, vieni pas kitus ieškojo prie­glaudos. Tos prieglaudos jie ieško­jo vieni pas kitus ne tik kryžiuo­čių bei kardininkų laikais, bet taip pat reformacijos metu, baudžiavos laikais ir spaudos draudimo lai­kais. Netolimoj praeity ir klaipė­diškiai ir kiti lietuviai drauge yra daužę lietuvių tautinės vergovės pančius.

Praeities laikais pasireiškusi draugystė bei vienybė tarp klai­pėdiškių ir kitų lietuvių labai ir labai yra reikalinga šiandien, ka­da pasauly taip smarkiai įsigali imperializmas, kada norima prisi­grobti svetimų žemių bei pavergti kitas tautas. Minima vienybė bei draugystė ypač yra reikalinga šiuo metu, kada nesenai vergavusių tautų valdovai, barškindami gin­klus, atstatinėja peilius po kaklu ir kartoja: „būkite draugai, būki­te broliai“.