Apie sielius ir sielininkus

Antanas Pupienis „Apie sielius ir sielininkus“ // Ladakalnis. Nr. 41, 1992 m. sausis – kovas, p. 10-11; Nr. 42, 1992 m. balandis - birželis, p. 8-9.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje buvo du pagrindiniai sielių pluk­dymo keliai. Jais mediena bu­vo plukdoma iš Ažvinčių Minčios girios. Pirmojo – ilgiausio kelio pradžia buvo Uteno ežeras. Pakrantė, ku­rioje buvo pinami (rišami) sieliai, vadinosi Pinykla. Iš Uteno sielius plukdė trumpa upe į Utenykščio ežerą. Iš jo – Bukos upe iki Baluošo, toliau Baluošykščio, Sravinaičio ežerais pro Ginučius Almajos upe iki Asėko ežero, Asalnų, Lūšių ežerais. Iš Lūšių ežero sieliai plaukė Šakarvos upe ir ežeru, Žeimenio ežeru iki Žeimenos upės. Šioje upėje ties Kal­tanėnais sielius perimdavo kiti sielininkai. Jie sielius to­liau plukdydavo Žeimenos, ir Neries upėmis iki Vilniaus ar dar toliau.

Antrasis sielių kelias buvo gerokai trumpesnis. Prasidėdavo jis prie Dringio ežero. Iš atgabentų prie jo me­džių buvo pinami sieliai. Iš Dringio ežero sieliai plaukė Dumblio upe į Dringykštį, iš šio ežero Meironos upe iki Asalnų ežero. Likusis kelio galas jau buvo minėtas Lūšių ežeras, Šakarva, Žeimenys, Žeimena, Neris.

Sieliai dar buvo pinami Almajo ežere, iš kurių sielius nuplukdydavo į Almajos upę. Taip pat sielių plukdymo pradžia buvo Baluošo ežeras.

Šiame krašte sielių plukdymas gerokai skyrėsi nuo plukdymo Nemunu arba Dauguva. Minėtose upėse sielius nešė srovė. Tereikėjo juos tik vairuoti, aplenkti akmenis, slenksčius. Tuo tarpu ežeruose vienintelis pagalbininkas buvo vėjas. Jeigu pūsdavo šiaurės vėjas, jis varydavo sielį reikiama kryptimi. Tuomet sakydavome, kad pinigai veltui eina, – prisimena buvęs sielininkas Strazdų kaimo gyventojas Jonas Strazdas. Tokiu atveju kartais net už­miegi ant sielio. Rytą prabundi sielis jau kitame ežero gale. Deja, ne visuomet vėjas buvo palankus. Pietys stūmė sielius atgal, Vakaris ar Ry­tys į šalį. O kai vėjas visai nepūtė, sielis plūduria­vo vietoje. Tuomet sielinin­kai ištempdavo iki pusės kilometro ilgumo vielą. Vieną jos galą pririšdavo prie sie­lio, o kitą vyniodavo ant veleno, pritvirtinto ant val­ties. Pačią valtį pririšdavo krante prie medžio arba prie įsmeigto į ežero dugną kab­lio – inkaro. Veleną suda­rė apvalus rąstelis, kurio abiejuose galuose buvo prit­virtinti kryžmai medžio kuo­liukai ir rankenos. Velenas pritvirtintas skersai valties ir laisvai sukosi aplink savo ašį. Tokį įtaisą sielininkai vadindavo kalavartu. Jį pap­rastai sukdavo dviese vienas, viename gale, kitas – kitame. Tokiu būdu ant veleno vyniojama viela tem­pė per vandenį sielį. Labai svarbu buvo tiesiai ištempti vielą, t. y. tiesia linija nuirkluoti valtį. Zigzagais nutiesta viela kliudydavo ežero dugne esančius kalnelius, į juos įsirėždavo, nebuvo įmanoma patraukti sieli. Ežeruose paprastai būda­vo nuolatinės vietos – atra­mos taškai, kuriuose pritvir­tindavo valtį su kalavartu. Pavyzdžiui, Dringio ežere valtį, tempiančią vielą, pir­miausia irkluodavo prie iš­kyšulio, vadinamo Žydauskėle. Mat prie ežero Vaišniunų kaime gyveno, žydas, kuris laikė ožkas. Joms pašaro prišienaudavo viename ežero iškyšulių, kuri žmones ir pra­minė Žydauskėle. Nuo šio iškyšulio sieliai buvo pluk­domi prie salos, vadinamos Beržasale, nes joje augo ber­žai. Kituose ežeruose tokios vietos taip pat turėjo savo vardus. Vieną tarpą, per kurį buvo nutempiamas sie­lis, vadino sielininkai zabėgu (sielius ežere plukdydavo­me zabėgais).

Kai kurios upės, jungian­čios ežerus, buvo nesraunios, priaugusios žolių, ant jų dug­no buvo nusėdęs storas dum­blo sluoksnis.

– Užsimūčydavome, kol tokia upe prastumdavome sielius, – prisimena šio krašto sielininkai.

Ypač vargdavo sielininkai, kol praplaukdavo Dumblio upe, jungiančia Dringio eže­rą su Dringykščiu. Sielinin­kai stumdavosi pirmyn, atsiremdami į upės dugną busokais (ant ilgos kartelės už­mautas metalinis antgalis, pasibaigiantis smailiu galu ir užlenktu kabliu). Kad busokas giliai neklimptų į dum­bliną upes dugną jo smaiga­lys buvo įbedamas į pusmetrinį storesnį pagalį – savotišką atramą. Be to, samdydavosi iš aplinkinių ūkininkų arklius sieliams to­kiose vietose pertraukti. Ka­da sausringu vasaros laiko­tarpiu nusekdavo upė joje sukaldavo kuolus, atremdavo į juos pasiskolintus iš artimiausių klojimų, kitų pas­tatų duris. Tokiu būdu už­tvenkdavo upę, joje šiek tiek pakildavo vanduo, galima bu­vo lengviau stumti ar trauk­ti sielius. Bukos upėje buvo įrengtos nuolatinės užtvan­kos, čia vadinamos spūskais. Priartėjus prie tokios užtvankos, buvo pakeliama vandenį sulaikanti lentinė užtū­ra, vadinama zostauka. To­kiu būdu sielis praplaukdavo pro spūską. Vietiniams ūki­ninkams, turintiems pievų prie upės, kurioje buvo įren­gtos šios pralaidos, mokė­davo tam tikrą mokestį. Mat vandens lygio upėje nuolati­nis kaitaliojimas, sumenkin­davo paupiais augančios žo­les derlių.

Sielininkams tekdavo praplaukti keletą tiltų. Reikėda­vo tiksliai žinoti plotį tarp tilto polių. Jie turėdavo at­simatavę atitinkamo ilgio pagal plotį tarp polių kar­telę. Su šia kartele atmatuodavo rišamos sielio lovos plotį. Jeigu sielis, būdavo surištas platesnis negu, patiltėje laisvas plotas, priplaukus prie tokio tilto, reikėdavo sielį perskelti pusiau, o praplaukus, pro patiltę jį vėl sujungti.

Aplamai praplaukti pro tiltus nebuvo lengva. Ypač sraunioje Šakarvos upėje. Atsitrenkęs į tilto atramas, sielis iširdavo. Pagaliau tokiu atveju galėjo ir pačias atramas nuversti.

Sielininkų tykojo pavojai ir ežeruose. Jeigu pūsdavo stip­rus vejas, bangos išardydavo sielį.

– Kartą Meironyse viena brigada dvi savaites vargo rišdama iš naujo Lūšių eže­re bangų ir stipraus vėjo išdraskytą sielį, – pasakoja buvęs sielininkas Strazdų kaimo gyventojas Jonas Strazdas.Todėl kartais įplaukus upe į ežerą, tekdavo 2 – 3 dienas pralaukti kol nu­rims vėjas ir nebešėls ban­gos.

Žiemos metu prie Dringio, Uteno, kitų ežerų rąstai, bu­vo gabenami arkliais iš Ažvinčių – Minčios miškų ir kraunami į krūvas – štabelius. Medžiai buvo gabenami ne tik rogėmis. Iš miškų iki Baluošo ežero buvo nutiestas gelžkeliukas. Vagonėlius traukė arkliai. Vieta, kurioje buvo iškraunami gelžkeliuku atvežti rąstai, vadinosi Adomragis

Ne visi rąstai buvo vienodai tinkami sieliams. Pradėdami pinti sielius, traukdavo burtus, kuris štabelis atiteks, – pasakoja bu­vęs sielininkas Vaišniūnų kaimo gyventojas Jonas Ruk­šėnas. Tačiau kartais sielių statybos pradžia būdavo ir kitokia, pirmiau pradėjęs pinti sielius pasirinkdavo tinkamesnę medieną. Pavėla­vusiems atitekdavo prastesni rąstai.

Prieš karą rąstus, malkas žmones veždavo už tam tik­rą mokesti. Pokario metais valstiečiams buvo uždėtos miško išvežimo prievolės. Reikdavo išvežti keliasdešimt kietmetrių medienos.

Sielininkų darbas buvo sunkus.    

– Sielius pavasari pra­dėdavome pinti, kai vande­nyje tebeplaukiodavo ledų likučiai. Rudenį vėlgi tebebraidydavome po vande­ni, nors jau medžiai būda­vo apšarmoję, o pakrantė­je čežėjo bangų laužomas ledukas, – pasakoja buvęs sielininkas Jonas Strazdas. – Tik vienas mūsų briga­dos vyras turėjo ilgus ne­peršlampamus guminius batus. Kiti vienomis apati­nėmis kelnaitėmis po ledi­ni vandeni braidydavo. Ko­jas taip užgeldavo, kad jų nebejausdavome. Tik vaka­re parėjus namo atšildavo. Mat buvome jauni, viską iškęsdavome. Tačiau senat­vėje tokios vonios atsilie­pia. Ne vienam sielininkui reumatas kojas suka, radi­kulitas nugarą lenkia.

Ne kiekviena vieta eže­re tiko sieliui pinti. Toje vietoje ežero dugnas turė­jo būti smėlėtas, nedumblinas, žolių nepriaugęs. Prieš pradedant pinti sieli, ežero nemažame plote sukalami kuolai. Jie sujungiami rąs­tais. Užtveriamas tam tik­ras vandens plotas, pada­romas, sielininkų žodžiais tariant, daržas. Į ji nuo kranto, iš štabelių, ridena­mi rąstai. Jie vandenyje rūšiuojami pagal ilgį, stori ir kitas savybes. Be to, rąstus reikėdavo rūšiuoti ir pagal paskirti: pabėgiams, laivų statybai, aviacinė mediena (šie rąstai būdavo nužievinti, tik galuose pa­likta žievė), malkiniai. Rąstai vandenyje guldomi laibgaliais į prieki vienas gre­ta kito, į lovą, čia dar va­dinamą zvenu. Jos plotis priklauso nuo atstumo tarp tilto polių. Tačiau supina­ma ir platesnių lovų, ku­rias reikia skelti pusiau, kad jos pralįstų pro patil­tę. Lovos priekis būna ne statmenas, o išlenktas į išo­rę – geriau skrodžia van­denį. Todėl ilgesni rąstai, guldomi į lovos vidurį, trumpesni – į kraštus. Skersai lovos dedama kartis-lota ir prikalama vini­mis. Be to, rąstai pririša­mi ir viela. Kad ji netrūki­nėtų, pakaltinama ugnyje. Greta pirmosios lotos nedideliame atstume pririša­ma ir kita lota. Tuomet tarp vielos, kuria pririštas lovoje rąstas ir paties rąs­to prakišamas arti metro ilgio tvirtas pagalys, gniuteliu vadinamas. Gniutelis perverčiamas ir laisvas jo galas užkišamas už antro­sios karties. Tokiu būdu įtempiama viela, kuria pri­rišti rąstai. Tokiu pat būdu rąstai surišami kitame lo­vos gale.

Lovos rikiuojamos siely­je viena po kitos. Jų vie­name sielyje būna iki de­šimties. Tarp lovų paliekamas pusmetrio tarpas. Jis reikalingas sieliui plaukiant upės vingyje: jeigu lovos būtų surištos glaudžiai vie­ną prie kitos, be tarpų, sielis negalėtų išsilenkti, nebūtų įmanoma jį pasukti. Lovos viena prie kitos pririšamos beržiniais raiš­čiais. Jie padaromi tokiu būdu: miške nukertami meškerykočio ilgio ir sto­rio liauni, lygūs, nešakoti berželiai. Tokius medelius surasti būdavo ne taip jau paprasta. Reikėjo žinoti miške vietas, kur jie auga. Nukirsti berželiai pirtyje garuose iššutinami, paskui susukami. Tokiu būdu pa­daromas gana tvirtas raiš­tis. Lovos tarpusavyje surišamos dviem raiščiais kryžmiškai. Todėl paskui pasuktą sieli plaukiantis sekantis sielis savaime pasisukdavo.

Per dieną supinama vie­na lova. Sielyje priekinę lovą vadino gaktų, o pas­kutinę – žadu. Prieš išplaukiant būdavo suskai­čiuojami rąstai. Pasitaiky­davo, kad pakelyje sielininkai gerą, storą rąstą par­duodavo paežerės ar pau­pio gyventojams. Jo vieto­je įstatydavo plonrąstį. Dėl bendro skaičiaus. Ant sielio paklodavo ve­lėnų, tai vieta ugniakurui. Pakabintame ant ugnies katile sielininkai virdavosi sau valgyti. Pasinaudoda­vo ir prekybininkų paslau­gomis. Vaišnoriškės kaime gyveno žydai. Dar ir da­bar šiame kaime išlikę žydavietės, žydapievės pava­dinimai. Čia gyvenę žydai turėjo pasistatę namus, rū­sius, kepdavo duoną, pre­kiavo alumi, kitokiomis prekėmis. Sielininkai pas juos nusipirkdavo šių pre­kių. Baltelėje prie ežero žydas buvo pasistatęs na­mus, lentpjūvę. Dabar šie pastatai tiek Vaišnoriškėje, tiek Baltelėje nugriauti. Jų savininkai hitlerininkų nu­žudyti.

Sielius plukdydavo Žei­menos upe tik ligi Kaltanėnų. Ten juos perduodavo kitiems sielininkams, stirnikais vadinamiems. Jie Žeimeną ir Nerimi baigda­vo plukdyti sielius iki ga­lo. Šiais vandenimis pluk­dymo sąlygos buvo kito­kios: sraunus vanduo, po­vandeniniai akmenys, slen­ksčiai. Traukti sielių nebe­reikėjo, o tik vairuoti, esant reikalui, sustabdyti. Todėl abiejuose sielio ga­luose būdavo pritvirtinti irklai, stabdžiai. Jų padarymui ant sielių buvo vežama reikiama medžiaga – ploni balkeliai, kartys.

Iš anksto būdavo susitariama, kuriai stirnikių brigadai bus perduotas sielis. Už tai stirnikiai už kiekvieną kietmetrį medienos sumokėdavo po rublį pinigais, duodavo degtinės.

Nuplukdę sielius, vyrai grįždavo pėsčiomis keliasdešimt kilometrų namo.

Sielius daugiausia plukdė prie ežerų, upių esančių kaimų gyventojai, iš Rypialaukio Jasius Bublys, Kazys Urbonas, iš Vyžių Jonas Meidokas, Bronius Skudutis, iš Vaidziuškės kaimo Antanas Mažeika, Kazys Gėgys, iš Vaišniunų Vytautas Rakštelis, Vincas Rukštėnas, Jonas Rukštėnas, Petras Žilėnas, Bronius ir Balys Čičeliai, iš Šuminų kaimo Juozas, Silva ir Jurgis Šuminai. Sielius plukdydavo ir toli gyvenantys vyrai. Sielininkas Jonas Čičelis gyveno Jakėnų kaime prie Ažvinčio ežero. Jam iki Dringio ežero kur buvo pinami sieliai, tekdavo įveikti kelių dešimčių kilometrų nuotolį. Nuplukdžius sielius iki Kaltanėnų, sugrįžtant namo Čičeliui tekdavo nueiti daugiau negu pusšimtis kilometrų.

Sieliai būdavo plukdomi iki šeštojo dešimtmečio pradžios, Vėliau rąstai, kita mediena buvo gabenami specialiomis automašinomis.