Minčios miškas

Už devynių miškų, devynių kalnų ir plačių upių yra toks kraštas, skarotomis eglėmis ap­augęs, mėlynų ežerų dabintas, smėliu ir žvirgždu nubertas, kal­vomis, lomomis ir duburiais iš­margintas. Senoliai pasakoję, kad čia, šiame krašte, įžymaus karvedžio kunigaikščio Utenio, Utenos miesto įkūrėjo, tėvonijos būta. Dar ir dabar vienas di­džiausių šios vietos ežerų jo var­du šaukiamas. Seniai, nebeatme­namai seniai tai buvo… O da­bar čia ošia giria. Atokiai nuo didesnių kelių išsidriekusi, atsi­šliejusi į ežerus ir pelkes, Minčiagirė lig šiol išsaugojo Lietu­vos senovės girių šventą tylumą — ramovę.

Prasideda ji įpiečiau Salako, nuo Ažvinčių — Sagardo ežeru ir tarsi didžiulė žalia skraistė gaubia sukaubrintą žemės pa­viršių tarp Kazitiškio rytuose iki Balčių vakarų pusėje. Pie­tuose, liemeningais pušynais apsiautusi Utenio ir Utenykščio pa­ežeres, ji nusidriekia iki Baluošo ir Dringio ežerų, tarytum norėtu susišaukti su tolimesniais Ignalinos miškais…

Minčiagire norėtume vadinti ne tik Minčios girią, kaip ją miškininkai supranta. Jos valdos kur kas platesnės: Balčių, Daunorių, Vyžių, Šeimaties ir kiti miškai, jai priklausytų ir vadi­namoji Ažvinčių giria. Minčiagirei vardą duoda Minčios upe­lis, kuris savo požeminėmis ir paviršutinėmis gyslomis stipriai suraizgęs laiko visą šį žemės kampeli.

Šio krašto žemės paviršius nelygus, daugiausia kalvotas, su giliomis daubomis, kloniais ir lobais. Iš pietvakarių ji juosia ledyno pakraštyje susikrovęs Ginučių — Šeimaties — Bal­čių kalvagūbris, kurio paskiros viršukalvės iškilusios net iki 200 metrų aukščiau jūros lygio. Šio kalvagūbrio šaka nuo Šei­maties per Minčia nusidriekia Ažvinčių ežero pakrantės link. Likusis plotas, tai kalvota daubota plynaukštė, suskaidvta že­mumų arba plačių klonių, ku­riuose telkšo ežerai, plyti pelkės arba pievos. Paviršius sudarytas ledyno vandenų sąnašų. Jį išvagojo kadaise nuo ledyno plūdę tirpsmo vandenys.

Kai kurios daubos yra gilios (iki 40 metrų), stačiašlaitės, pri­menančios tarsi milžinų iškastas duobes. Ne veltui jas vietiniai gyventojai vadina Velniaduobėmis arba Velniaraisčiais. Gūdu jose būna. Šlaitai apaugę eglė­mis, pušimis, o dugne — kimsynė, vėtralaužos, pelėdų ūkavi­mai… O šiaip miškai čia labai įvairus. Aukštesnėse vietose, žvyringose arba smėlingose dir­vose klesti šviesūs, sausi pušy­nai, priemolingose žemėse — eglės su beržais.

Didžiuliai miškai. Tiesa, ne visur jie vienodai tankūs ir aukšti, tačiau visur savotiškai gražus, patrauklūs ir nepakarto­jami. Nuo seno Minčiagirė gar­si uogomis bei grybais, žvėrimis ir paukščiais. Žuvų ežeruose irgi nestinga. Stambesnės žuvys — karšiai, ly­nai, šamai, didesnės lydekos ir ešeriai plauko gelmėje. Smulkes­nės šmėkščioja pakraščiuose. Tik ne visi ežerai vienodai žu­vingi. Antai miško ežerėlyje Utėlyje, įsmukusiame girioje ties Minčios kaimu, tebegyvena vien juodieji ešeriai, vienas kitą beryjantieji. Kaip daugelis ma­žų miško ežerų, taip ir Utėlis yra neturtingas žuvims maisto.

Minčiagirėje telkšo daugiau kaip dvidešimt didesniu ir ma­žesnių ežerų. Girios ežerai ir juos jungiantvs upeliai priklau­so Žeimenos baseinui. Didžiausi šio krašto ežerai — tai Utenas ir Utenykštis. Uteno plotas sie­kia 200 hektarų, o Utenykščio — apie 91 hektarą. Jie betar­piškai susisiekia. Ežerai paly­ginti negilūs, turi gausiai sek­lumų. Tačiau Utene, ties vadi­namąja Bilaišio kakta, dugne žiojėja net 21 m gylio sietuva. Ežerų dugnas pakraščiuose smė­lėtas arba žvyringas, atabradas siauras. Gilesnėse vietose slūgso dumblas. Gilesnės įlankos, ypač Utenykštyje, ties vadinamąja Upėlinkiu (Bukos upelio ištaka), taip pat žemesnės pakrantės ap­augusios tankiais švendrų ir nendrių brūzgynais.

Uteną nuo Utenykščio skiria neplati sąsmauka — Dievaragis, Utenykščio rytiniame šone pūp­so nedidelė medžiais apaugusi sala, tuo tarpu Utene virš vie­nos povandeninės seklumos lin­guoja savotiškas švendrų atolas, vietinių gyventojų taikliai „vainiku” pramintas. Reikia pa­sakyti, kad senovėje žmonės kiekvieną kuo nors pasižyminti žemės kampelį pavadindavo vaizdžiai ir prasmingai. Minčiakampiu vadinamas ragas, įsiter­pęs Uteno ežeran nuo Minčios upelio pusės. Kiauliasnukiu pa­vadintas švendrynas, nutįsęs ežeran nuo Minčiakumpio. Ute­nykštyje prie sąsiaurio žaliuoja Novena (pieva), o kitame ežero gale kadaise sielininkai sielius pynė, žmonės po šiai dienai Pinikle vadina.

Į Uteno ežerą įteka Minčia, Paažvintė, Žiežulna. Pastara­sis upelis išteka iš grakštaus miškų ežero — Žiežulno. Tarp Uteno ir Žiežulno ežerų girioje pasimetę telkšo Didgalės ir Utėlio ežeriūkščiai. Pakeliui iš Min­čios kaimo į Balsius miške pasi­slėpęs Krakežeris, o toliau išsi­rangęs ir Balčių ežeras. Tarp Baluošo ir Utenykščio ežerų gi­rios glūdumose slypi trys Ger­velių ežeriukai, o, be to, Baltelė, Bivainis, Bivainėlis ir Miški­nis. Kazitiškio apylinkėse, be didžiausio Švogino ežero, pami­nėti Seklio, Gilučio ežerėliai.

Iš Minčiagirės upelių pažy­mėtini Švogina, Būka, Žiežulna ir Minčia. Visi reto grožio upe­liai.

Iš girios raistų, nepaslankiai vinguriuodamas, lėtai plukdo savo vandenis nedidelis Minčios upelis. Žmonės senokai jį paža­bojo, pastatydami Minčios kaime užtvanką vandens malūnui. Prasiveržusi pro užtvankos pralaidas ir išlenkdama švelnias kilpas, Minčia teka pro sodrias lankas tolyn, kol patenka į Uteno ežero glėbį. Minčios upelio vanduo ra­sos tyrumo, dugnas nuklotas gležnu vandens žolių patalu, pa­įvairintas atavarų ir seklumėlių, aukšti seni gluosniai ir žilvičiai žemai lenkia galvas, teikia pa­unksmę karšiomis vasaros die­nomis. Abipus upelio plyti veš­lios lankos, kai kur dar gerokai pašlapusios, o paežerėje užsibai­giančios liumpsinčiu liūnu.

Minčia — svarbiausia šio krašto paviršinio vandens gys­la. Tai savotiška upė — prata­ka, jungianti net devynis eže­rus, pradedant Utenu ir bai­giant Asalnais. Atskirose vieto­se — tarpuežeriuose — Minčia vadinama kitais vardais: tarp Uteno ir Utenykščio — Buka, iki Asėko — Srove, tarp Asėko ir Linkmeno — Aseka. Tik savo aukštupyje ji Minčia vadinama.

Minčia prasideda prie Baltabiržės raiste, maždaug 10 kilo­metrų į pietvakarius nuo Sala­ko. Nuo išlakų iki pirmo poilsio Uteno ežere Minčia teka dau­giau kaip 10 kilometrų. Tačiau Didžiosios Minčios, jeigu gali­ma taip pasakyti, ilgis viršija 35 kilometrus, o jos žiotys, kaip nustatė hidrologai, atsiveria į Lūšio ežerą, už 6 kilometrų į vakarus nuo Ignalinos. Sunku nuspręsti ką — Švoginą ar Di­džiąją Minčią — reikėtų laikyti pagrindiniu Žeimenos upės iš­taku.

Gražuolė Būka prasideda va­karinėje Utenykščio ežero įlan­koje. Iš pradžių per gerą puskilometrį tiesiog sunku susivokti, kur čia ežeras, o kur upė: iriesi tarp švendrių ir nendrių brūz­gynų, vandens lelijomis nuklotų vandens paviršiumi. Toliau abi­pus upės šienaujamos lankos, o čia pat pakrantėse palinkę seni gluosniai, juodalksniai, beržai. Upelio dugnas žvirgždingas, vie­tomis maurų prižėlęs. Buka vin­giuodama teka neplačia vaga, kuri tik vienur kitur pasiekia 25 metrų plotį. Esama pavienių du­burių, kur, kaip sakoma, van­dens „virš galvos“. Bukoje gau­su žuvies, ypač vadinamųjų kartuolių. Daug čia ešerių; nemaža ir lydekų.

Daugiau kaip septynis kilo­metrus gena Buka savo vande­nis, kol pasiekia Baluošo ežerą, įliedama jam per sekundę vidu­tiniškai apie vieną kubinį metrą vandens.

Netenka ginčytis: Buka — vienas įdomiausių žmogaus nesu­žalotų girios upelių. Kadaise Buka buvusi vandeningesnė, ma­žiau užžėlusi. Ja būdavo pluk­domi sieliai. Seniai pasroviui nuplaukė paskutinė sielių vora, nutilo sielininkų šūksmai ir stūmų girgždėjimas. Ramu dabar Bukoje, ir tegul niekas nedrums­čia jos ramybės.

Minčiagirė seniai gyvenama. Apie tai liudija didžiulis kapi­nynas. Šimtai pilkapių, supiltų tarp Balčių ir Minčios kaimų. Tūno jie dabar miške, švedkapiais arba prancūzkapiais vadi­nami. O tai daug senesni, IX — XII amžiuje, o gal ir anksčiau mūsų protėvių supilti kapai. Berods, jie mūsų archeologų dar mažai tyrinėti. „Aukso ieškoto­jai“ yra ne vieną pilkapį iš­knaisioję, sudergę. Galimas dalykas, tai paauglių darbas, ta­čiau su tuo reikia griežčiau ko­voti. Išmokime gerbti savo pro­tėviu kapus!

Šio krašto žmonės visada gyve­no artimoje bičiulystėje su giria. Giria juos maitino ir šildė, o už­ėjus negandai, slėpė nuo priešų. Tik vėliau, žmonėms susibūrus į kaimus, čia vienur, čia kitur miško sklypus iškirtus arba išde­ginus, girioje radosi laukymių, dirbamų laukų.

Nederlinga daugiausia Minčiagirės žemelė — smėlinga su žvyru. Dėl to ir duonos dažnai, būdavo, pristinga. Ne karią badmetis žmones su ubago lazda po plačiąsias apylinkes išginda­vo. Minčiagirės tankumynai ka­daise slėpė sukilėlių būrius. Dar ir dabar senesni žmonės mena, kad girios dauboje. Meškine va­dinamoje, 1863 m. sukilėliai bu­vo susirėmę su caro kariuomene. Greičiausiai čia bus susikovęs K. Maleckio būrys.