Netoli Ūkojo ežero, ant Ginučių piliakalnio, kadaise stovėjo galinga pilis. Kartą žiemą šią pilį užpuolė kryžiuočiai. Lietuviai ilgai ir atkakliai gynėsi, bet apgaule ir klasta pilis buvo paimta. Kryžeiviai sudegino pilį, išžudė karius, nepagailėjo net moterų ir vaikų. Baigę savo juodą darbą, sėdo ant žirgų ir išjojo į vakarus per Ūkojo ežerą. Užsirūstino Perkūnas, regėdamas tokį kryžeivių žiaurumą, ir trenkė žaibais vidury žiemos į Ūkojo ežerą. Ledas ežere sulūžinėjo, suskeldėjo, ir raiteliai su žirgais nugarmėjo į dugną.
Ir dabar, kai būna ramios ūkanotos naktys, iš ežero gelmių iškyla raiteliai ir, žvangindami ginklais, kaip šešėliai jodinėja ežero paviršiumi, tai vienur, tai kitur išnirdami iš juodo, kaip ir jie patys, ūko. Dar ligi šiol už savo žiaurumą neranda jie Ūkojo ežere sau vietos.