Apstainių piliakalnis

Dr. J. Remeika "Apstainių piliakalnis" // Ką kalneliai pasakoja 1939 m., p. 23-28.

Ant Apstos upės kalno gyveno turtingas kuni­gaikštis. Jo išteklius buvo pasakiškas. Nieko ne­trūko jam: nei valgių, nei gėrimų, nei puikių gyvulių kūtėse ir gražiausių daiktų namuose. Nė vienas vargšas neišeidavo iš dvaro tuščiomis rankomis.

Jam dievai padovanojo nuostabią dukterėlę, var­du Selmytę.

Kunigaikštytė Selmytė

Maža Selmytė užaugo.

Tai buvo graži mergaitė. Daug jaunikaičių pra­šėsi jos rankos; visiems ji atsakydavo. Vienas vis dėlto jai patiko. Prieš jos norą nieko neturėjo nei tėvas, nei motina. Todėl visi ruošėsi kelti linksmas vestuves.

Nepatenkinti jaunikaičiai susitarė atkeršyti pilies valdovams. Per vestuves atjojo dideliu būriu ir iš visų pusių puolė pilį. Atsiginti negalėjo, nes prie­šas buvo per stiprus. Selmytė vis vien nenorėjo gy­va su savaisiais jiems pasiduoti; metė deganti nuo­dėguli į pilį, ir pilis greit paskendo liepsnose.

Laima, gražiosios kunigaikštytes globėja, paslėpė ją ir jos artimuosius su visais turtais kalno vidury. Ten gyvena ji prašmatniuose rūmuose ir laukia išlaisvinimo. Auksinis gaidys ją saugo. Ją gali tik Joninių naktį padorus jaunuolis išgelbėti. Ji kai kada auštant pasirodo su savo draugėmis šviesiomis pilnačio naktimis ant skardžio ir šukuoja puikias auksu žėrinčias kasas.

Kartą vienas medžiotojas, besivydamas savo grobį per miškus ir krūmus, atsidūrė netoli piliakalnio. Jau norėjo grįžti, bet nustebęs šioj vienumoj pamatė dvi jaunuoli ant kalno. Jodvi mojo arčiau ateiti. Drąsus medžiotojas paklausė. Jodvi prašė jį išlaisvinti jiedvi, jei jis tik turi ištikimą širdį ir kan­trybės. Medžiotojas sutiko. Tada jam nurodė slaptą įėjimą į kalną.

Dvi grakščios kunigaikštytės patiko jį. Daug mažų kambarėlių perėjo, kol pasiekė puikią krikštolinę menę. Jos vidury stovėjo graži skrynutė, užrakinta aukso raktu. Ant skrynutės tupėjo aukso gaidys. Medžiotoją privedė prie stalo ir paklausė, katrą mergaitę jis nori išvaduoti. „Man vis tiek, jei tik atlyginimas tas pats“, šaltai murmte­lėjo jis. Po to jam nurodė tris kartus apsuku raktą, kol gaidys tiek kartų sugiedos.

Tuoj griebėsi jis rakto.

Staiga apėmė jį neapsakoma baimė, pradėjo visas drebėti. Ir pati ranka lyg sustingo. Tik sukaupęs visas savo jėgas, vos pasuko raktą, kuris degė rankoje kaip įkaitinta geležis. Apsukus – brakštelėjo. Po ilgos pastangos vėl mėgino sukti raktą. Bet jau laikas praėjo ir gaidys, suplasnojęs sparnais, triskart sugiedojo. Baisiai rėžė medžiotojo ausį šis balsas; o raktas, atšokdamas į savo senąją vietą net medžiotoją pritrenkė. Atsigaivaliojęs bėgo iš išgąsčio laukan. Iš paskos išgirdo lyg Perkūno balsą: „Būtų tavo širdis ištikimai rinkusi, būtum lengvai atidaręs skrynutę ir turėtum visus kalno turtus ir gražiausią kunigaikštytę”.

Vargšas geros širdies žmogelis

Kartą keliavo per šį kraštą vienas neturtėlis pas savo giminaičius pagalbos prašyti. Jis paliko namie sergančią žmoną ir vaikų būrelį. Giminaičiai jį sušelpė maistu. Ir, susidėjęs viską į maišelį, grižo namo.

Pakelėj staiga pastebėjo suvargusią mergelę. Ji prašė, kad jis jos nepaliktų: esanti silpna ir niekur pastogės nerandanti. Taip ėjo ji kurį galą, apie savo vargus pasakodama. Pagaliau skundėsi nebegalinti toliau eiti iš nuovargio. Sėdosi šalia kelio ir verkė. Pagailo žmogui jos. Paėmė ją ant rankų ir nešė.

Tuo tarpu sutemo. O namai buvo dar toli. Likti toj pačioj vietoj nebuvo patogu. Nutarė toliau eiti. Bet greit visai prisivarė. Galop dar paklydo. Tik po ilgo klajojimo staiga pamatė ant aukšto kalno daug žiburių.

„Nuneški mane ant šito kalno. Gal gausime šituose rūmuose nakvynę „, kalbėjo prašydama mergelė, ir šis geras žmogus nusileido.

Sunku buvo kopti į kalną. Belipdamas pametė maisto maišelį, kuris nuriedėjo į pakalnę kaip ir pražuvo tamsumoj. Vargšą jau buvo apėmęs irnuliūdimas dėl nelaimių, kol jis pagaliau atsidūrė su savo našta kalno viršūnėj.

Prieš akis išaugo aukšta pilies siena. Niūriai stovėjo uždaryti rūmų vartai. Jo mergelė ištraukė iš kišenės sidabrinį raktą, atrakino vartus ir drąsiai žengė į pilies kiemą, už rankos laikydama nustebusį savo geradarį.

Maloniai patiko juos kunigaikštienė ir nuvedė į iškilmingai nušviestą menę. Stalai buvo apkrauti valgiais ir gėrimais, žibėjo nuo auksinių ir sidabri­nių daiktų. Čia pasistiprino visa kuo. Po vakarienės, dideliam jo džiaugsmui, kunigaikštienė pranešė su­tinkanti priimti pas save vargšę našlaitę.

Puikiai pernakvojęs, padėkojo kunigaikštienei už viską ir skubėjo namo. Jam labai rūpėjo jo vargšė šeima. Pakeliui atrado ir savo maišelį. Dabar buvo lengva ir eiti. Žinojo, kad ir namiškiams ką parneš.

Namie rado besveikstančių žmoną. Vaikeliai šokinėjo iš džiaugsmo, pamatę sugrįžusį tėveli, tuoj papasakojo jam, kad atėjo seselė, vardu Selmytė. Gert ir valgyt atnešė. Kaip jis nustebo, įėjęs vidun ta pati mergelė, kurią jis globojo kelionėje, dengė stalą ir dėstė valgius!

„Jūs manęs vakar pasigailėjote. Ir pas save norėjote priimti. Už tai aš Jums atsidėkoju. Valgykite dabar ir sotinkitės. O jei dar kada jums reikalinga būčiau, vėl ateisiu”, kalbėjo ji.

Po to ji atsisveikino ir iškeliavo į tolimą pilį.

Žmogus, atidaręs maišelį, pamatė daug brangių daiktų. Kišenėse ir drabužių užkampiuose rado aukso ir sidabro.

Kasmet kunigaikštienės duktė aplankydavo juos su dovanomis, ir vargo nebeliko šiuose namuose.

Melagis piemuo

Vienas tinginys ir melagis piemuo girdėjo apie kunigaikštienės dosnumą ir sumanė lengvu būdu praturtėti. Vieną dieną jis atsirado pilyj ir skundėsi, kad jam pražuvusiu du kumeliu. Nors jis ir labai ieškojęs, jokiu būdu negalėjęs surasti. Dabar dre­bąs iš baimės, kad jo ponas jam kailio neišluptų.

Vietoj pražuvusių berniukas gavo du nauju ku­melių ir dar pinigų už jo iškentėtą vargą. Džiaugdamasis, kad jam pasisekė apgauti pilies valdovę, jis skubėjo namo su kumeliukais.

Iki tilto kumeliuku sekė ramiai, virve vedamu. Bet ant tilto pradėjo dūkti, nušoko per ramstį į vandenį, nutraukė kartu ir vaiką su savim. Sušlapo piemuo ir vos nenuskendo. Bet vis tiek jųdviejų paleisti, įsikibęs laikėsi už virvės. Abu kumeliuku lėkė kaip pašėlusiu, vilko berniuką per menis ir krūmus. Pagaliau jis, visai nusivaręs, paleido juodu, bijodamas, kad galo negautų.

Be kepurės, sušlapęs, sudraskytas ir sudaužytas, parėjo piemuo namo. Vienatinis jo džiaugsmas buvo dar pinigai, kurių jis pilyj pripildė kišenes. Bet, deja, rado jų vietoj tik anglis ir apdegintas kišenes. Paskiau, sako, jis jau bijojęs neteisybę kal­bėti: su melu galima toli nueiti, bet nesugrįžti.