„Baltijos jūra. Gintaras“ // Legendos pasakoja, p. 44-45;
Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji graži gamtos dovana, kaip ji atsirado. Kol mokslas nebuvo taręs apie gintarą tiesos žodžio, jos pagal savo gyvenamąsias sąlygas ir papročius kūrė apie jį įvairius padavimus bei mitus. Kai kurie pasiekė ir šiuos laikus. Tuose mituose gintarui, kaip ir daugeliui nesuprantamų gamtos reiškinių, buvo priskiriama dieviška kilmė.
Padavimu apie gintarą sukurta ir Lietuvoje. Juos įkvėpė gražūs, poetiški Lietuvos pajūrio vaizdai, tos aplinkybės, kuriomis gintaras patenka į žmogaus rankas. Baltija išmeta gintarą į auksinį Lietuvos pajūrio smėlį nerimdama, giliai alsuodama. Ir kuo tas alsavimas gilesnis, audringesnis, tuo daugiau Baltija paberia į krantą gintaro lašelių, o kartais ir didesniu gabalą.
Tokia poetiška gintaro kelionė iš jūros gelmių į pakrantę paakino tikros gintaro istorijos nežinančią lietuvių tautą sukurti fantastinį padavimą, pasak kurio, kiekvienas jūros bangų išplautas gintaro gabalėlis esąs nepaprastai taurios, karštos Jūratės ir Kastyčio meilės tragiškos baigties vaisius.
Atsitikę tai seniai seniai, kai dievas Perkūnas dar buvęs vyriausias visų dievų, o deivė Jūratė gyvenusi Baltijos jūros dugne gintaro rūmuose. Ji buvusi visų deivių gražiausia ir nežinojusi, kas yra žmogiškoji meilė.
Jūroje, prie Šventosios upės žiočių, Jūratės vandenų karalijos žuvytes savo tinklais gaudęs drąsus žvejys Kastytis. Pasiuntusi Jūratė undines, kad šios įspėtų Kastytį nedrumsti Baltijos vandenų, negąsdinti žuvyčių. Bet žvejys, nepabūgęs deivės įspėjimų, nepaisydamas undinių vylių, ir toliau metęs į Baltiją savo tinklus. Karštai pamilusi Kastytį už drąsą ir grožį, Jūratė nusiviliojusi jį į gintaro rūmus. Perkūnas, sužinojęs, kad nemirtingoji deivė pamilusi žvejo sūnų, didžiai užsirūstinęs. Jis savo žaibais sugriovęs gintaro rūmus, nužudęs Kastytį, o Jūratę prirakinęs prie tų rūmų griuvėsių sienos. Čia Jūratė, bangų blaškoma, nuolat raudanti Kastyčio ir nelaimingos juodviejų meilės. Jos rauda būnanti tokia graudi, kad amžinai šaltos, ramios jūrų gelmės pradedančios nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos iš gilumos ir išplaudamos į krantą Perkūno sudaužytų gintaro rūmų skeveldras. O smulkučiai gintaro gabalėliai – Jūratės ašaros, tokios skaidrios, kaip tyra ir skaisti jos ir Kastyčio meilė.