Bubių piliakalnis – viena iš tų vietų, kur senasis kraštovaizdis ir žmonių pasakojimai susilieja taip glaudžiai, kad pats kalnas ima atrodyti tarsi gyvas. Iš tolo jis pasitinka kaip iškilęs „balnas“ prie Dubysos, apaugęs pušaitėmis ir saugantis ne vien senosios gyvenvietės pėdsakus, bet ir daug paslaptingų padavimų.
Šiame sename pasakojime Bubių piliakalnis atsiveria kaip vieta, kurios viduje esą slypėjo lobiai, gyveno paslaptinga mergina, girdėjosi muzika ir net vykdavo mišios. Viename padavime godumas baigiasi tragiškai, kitame pro šalį jojančiam žmogui atsiveria keistas, lyg iš kito laiko išniręs piliakalnio pasaulis.
Tokie pasakojimai šiandien ypač įdomūs tuo, kad leidžia pamatyti, kaip piliakalnius suvokė ankstesnių kartų žmonės. Jiems tai buvo ne vien senos žemių sankasos ar gynybinės vietos, bet ir slėpiningos erdvės, kuriose galėjo atsiverti praeitis, pasirodyti nežinomi žmonės, skambėti muzika ar slypėti užburti turtai.
Bubių piliakalnis
Netoli Bubių, arti plento į vakarus, yra siaura Dubysos vaga, kuri nuo plytnyčios kiek vingiuoja į šiaurę pro gražųjį Bubių piliakalnį. Iš tilto per Dubysą ties plytnyčia šiaurėj matosi aukštokas išriestas „balnas“, dargi apsagstytas lieknom pušaitėm. Tai Bubių piliakalnis, daug menanti lietuviškos praeities garbinga ir graži liekana, kurią kiekvienam svarbu pamatyti.
Apie šį piliakalnį nemaža jau ir knygose mokslo žmonių rašyta, bet daug daugiau apie jį žmonėse kalbama. Du tų pasakojimų čia ir spausdiname.
I. Vieną kartą žmogus arė ties Bubių piliakalniu. Piliakalnyje žaidė to ūkininko sūnelis. Bežaisdamas rado skylę, pro kurią įėjo į piliakalnio vidų. Po kiek laiko grįžęs, vaikas išsinešė pilną kepurę pinigų, kuriuos tuoj tėvui atidavęs. Vaikas tėvui pasakojo, kad piliakalny matęs daug pinigų, paną ir šunį. Tėvas liepė sūnui eiti antrą kartą pinigų. Pana piliakalny vėl pinigų vaikui davusi, tačiau trečią kartą liepusi nebeateiti. Godus tėvas, gavęs dvi kepures pinigų, užsimanė trečios ir beveik prievarta nusiuntė sūnų pinigų į piliakalnį trečią kartą. Sūnus, kad ir nenorėdamas, nuėjęs, bet nebegrįžęs. Tėvas, nesulaukęs sūnaus, ant piliakalnio tą dieną niekur jo nerado. Tik rytojaus dieną rado vaiką piliakalnyje negyvą — užgnaibytą. Vietoje, kur rado sūnaus lavoną, tėvas pastatė kryžių. Bet kryžius negalėjo vietoj stovėti: iš nakties rasdavę žmonės Dievo mūką pagal Dubysą numestą ir kryžių paverstą. Dabar kryžius pastatytas ne ant piliakalnio, bet šalia jo.
II. Tuo laiku, kai dar Lietuvoje baudžiava buvo, jojęs iš Jakštaičių k. į Bubių dv. lavininkas (kurs į lažas varydavo). Prijojęs arčiau prie piliakalnio, jis išgirdo lyg ką grojant, prie pilies pamatė daugybę žmonių. Į piliakalnį nuo dvaro buvusios didelės durys, o viduje kunigas mišias laikęs. Iš tų žmonių vienas senukas mušęs tabokine į durų adveriją ir kvietęs lavininką papypkiuoti. Lavininkas labai išsigandęs ir kūręs greičiausiai į dvarą.
Pirmą padavimą papasakojo Em. Vilienė (Bubliai), o antrąjį — Juozapaitis Kazys, gyv. Raizgių k.
