Nemunas, tas musų upių milžins su žaliuojančiais krantais, žmogų savęspi traukte traukia. Nevienas tėvynainis, už priedermę sau laiko, vasaros laike, garlaiviu pavažinėti, nuo Kauno Jurbarko linkon. Čia regi, abiejose upės pusėse, lapuočius medžius savo grožybėje žaliuojant, ten brangios vietos – pilkalniai riogso, kitur bažnyčios bokštas, tartum aukštyn kyla, bei baltosios smiltys, lyg sniegas, tarplaukėje mirga.
Kur tiktai žiūri, vis gražu, patogu, vis smagu, ramu, linksma Nemunėliu plaukti.
Žiūri, priešais savęs regi, toli, toli ant Nemuno, tartum kas juoduoja, o maži vaikučiai vaikštinėja, prisiartinant arčiau, paregi suraišiotus trioptus, kuriuos plukdo Prusuosna lietuviai, bei baltgudžiai. Užtiesą, nė vieną metą, tiek trioptų Nemunu neplaukė, kaip šįmet, rasit jau baigia Lietuvos miškus kirsti, reiktų susilaikyti ir pagalvoti kam rūpi mūsų Tėvynė.
Birštonas taip pat lietuvio širdį pas save vadina, nes čia daug yra žymių vietų; čia istorikas – archiologas gali sau medžiagą rasti, ilgai kasinėti ir rinkti mūsų praeities liekanas. Čia Vytauto pilis, buta medžioklės rūmų, gyventa didžių Lietuvos kunigaikščių, čia, kaip rašo M. Balinski, Kazimieras Jagėlaitis, su karaliene ir su vaikais, 1475 m. žiemą gyvenę. Čia Kernuvės (Kiernowo), rasit vieta medžioklės rūmų, randasi daug plytgalių, akmenų, dargi ypatinga, anais metais, vyrai, juodą akmenį su raidėmis, kurių niekas negalėją perskaityt, už 10 r. Kauno žydams pardavę. Čia randasi įdomi pilalė (kietai žmonės ištaria), ant kranto upelės Verknės, paliai Modeikonis, par. Jazno, turinti 20 žingsnių ilgumo, o 3 tiktai platumo, sienojais akmeniniais klota grįsta. Netoli Birštono, Naudžiunai, Navarai (Prienų par.) mūsų bočių kapai; čia žmonės randa žiedus, geležgalius, kirvukus, sagutes. Tos visos vietos, jei taip pasakysiu, užkerėtos, jos laukte laukia Lietuvos raganiaus žinovo, kurs su krivule pabelstų, iš kapų vėles didvyrių pašauktų, jie apipasakotų mums mažučiams savo vargus ir garsius veikalus.
Keistus žodžius šiuomet išgirdau nuo būrelio lietuvių – turistų, buk Birštonas nieko ypatingo neturįs. Tiesa, jie ne istorikai, ne archiologai, teplioriai ir gamtažiniai buvo, jiems tiktai terūpėjo Nemuno krantai ir puikus jo reginiai.
Birštono kaip kurorto, maždaug tokia istorija: Koks ten Kvinta, lenkas, katalikas, valdžios pataikūnas, nelemtos atminties, Muravjovo gadynėje, nelegališku būdu, įgijo Jazno dvarą. Jis (Kvinta), užsimanė dar ir daugiau siekti. Parengė puikią medžioklę ministerio draugui Makarov’ui. Medžioklė nusidavė, rusui viskas buvo prirengta…. Po medžioklės, po puotų, dauggalis biurokratas geidė kuo nors atpildyti įrengėjui smagumynų, o jau Kvinta turėjo užmetęs akį ant Birštono, tad atvirai pasisakė, kad norįs nebrangiai pirkti Birštoną su šaltiniais nuo klebono; kadangi lig tol Birštonas (dabartinis kurortas) priklausė bažnyčiai, bet legališkai negalima to padaryti, reiktų naujų įstatų. Pagalvojo abudu… puolėsi patarties jieškotų pas Žilinską, Vilniaus vyskupijos administratorių – skriaudiką. Pastarasis, žinomas valdžios šalininkas, pritarė, dargi paliepė klebonui parduoti. Klebonas pabūgęs, pardavė už 6.000 rb. apie valaką lauko su Birštono šaltiniais Kvintai. Dabar klebonas imąs, nuo tų pinigų, ketvirtą nuošimtį (240 r.) iš dvasiškosios kolegijos. Nuo to laiko pagarsėjo Birštonas kaipo kurortas. Naujas jo savininkas įrengė vonias, įtaisė šalip Vytauto kalno įvairios rušies viešbučius, prisodino medžių, padirbo takelius svečiams vaikščiotų, įtaisė sodną, pastatė kurgauzą. Po to, senis Kvinta savo turtą, nelegališku būdu įgytą, vaikam padalino; vienam Jazno dvaras teko, kitam Birštonas. Sūnys dar daugiau namų statė, tečiaus yra ir pašalinių ypatų vasarnamių, nekurieji visiškai gražus, ypač Janovka, Federavičių ir Silvestravičių vasarnamiai. Drūtų ir sveikų medžių pastatytas vasarnamis „Orvidovka”, daug kam- barių, reginys gražus, ant Nemuno kranto, bet jau aptręšęs, reikalauja pataisymo, ir nešvarioje vietoje stovi, palei upelį, kur tarnaitės sąšlavas meta, o šalyse upelio piktžolės bujoja, niekas jų nepakerta, sėsta, drimba ir pūva.
Kvintai (sunui), dar labiau jo moterei, nusibodo šeimininkauti Birštone ir pinigus rinkti, panorėjo didi dvarą ir ruimingą rūmą turėti, tad pernai sulygo su Milleraite ruse, kurortą ant dvaro mainyti. Vietiniai gyventojai kalba, buk apkainuota Birštonas, prie maino, į 160,000, „Ned. Skaitymo” (No. 32) korespondentas rašo į 200,000 rub. Tarpininkavo žydas ir uždirbęs 15,000 r. Pernai ir šįmet pavasaryj, žydas kišosi prie valdymo, dargi buvo didis patarėjas naujosios kurorto savininkės. Tarnai ir kiti valdybos nariai neapkentė žydo, dargi pirmieji rūsčiai pagrūmoję, tad vargšas pabūgęs, išsibastė, jaugi vasarą nesivaidino Birštone ir nekliudė valdyme, neteršė…
Birštonas, kaipo kurortas, nesmagi vieta ligoniams, šaltiniuota, drėgna, vasarnamiai taip-pat drėgni, kada giedra ir sausa, dulkių debesiai slankioja. Visa ramybė, visas smagumas svečių, tai po kairiai Nemuno, Druskių šilas, čia sausas, tyras oras, takų užtektina tebėr vaikščioti, tad giedroje dienoje beveik visa Birštono publika šilan Nemunu keliasi pasilsėtų, pakvėpuotų sveiku oru, net kai kurie mano, čia kurortą įtaisyti, nes kalba, buk Birštono šaltiniai turį Druskiuose pradžią.
Reiktų Birštono kurortą pagerinti, rupestingiau prižiūrėti, apsausinti kanalizacijas išvedus ir t. t. Bet to viso viena ypata nepadarys, tai bendrovės darbas, ir kol Birštonas bus privatiškose rankose, ne bendrovės, vis šlubuos ir nebus gero. Prie bendrovės prisidėtų inžinieriai, daktarai, pirkliai, dvarininkai, kunigai, ūkininkai, be skirtumo tautos; žinia, reiktų lietuviams rūpinties, kad į jų rankas daugiausia akcijų patektų, tada Birštono kurortas pagarsėtų, nes vandenis yra geri, daugumui pagelbsti, ypač kaimiečiams ir atvažiavusiems gydyties, o ne pasilinksminti.
Šįmet, daugumu svečių buvo neužganėdinta, viena dėlei to, kad restaurane sveiko valgio negavo, negut privatiškuose namuose. Kadangi nuomininkas restaurano, bufeto ir virtuvės, šeimininkei 500 r. užmokėjo, tad, kaip buvo girdėti, už visus gėrimus, trigubai pinigus ėmė, plėšė, by tiktai ant savo išeitų. Nieko kad už gėrimus lupo, nes argi ligoniams svaiginančius gėrimus gerti? bet reikėjo jam sveiką ir skanų valgį priruošti. Antra, ne visuomet galima buvo gauti vonias, tai šilto vandens pritrūko, tai mašinerija gedo, gana, kad publika dejavo, sakėsi daugiau Birštono nelankysią.
Šiek tiek Birštone yra pagerinta. Dabartinė savininkė Milleraitė, nupirko Vytauto kalną (pilę), už 1,000 r. nuo ūkininkų; aplinkui pilę, kad lengviau užlipti, takelius įtaisė, patakėsi ir ant pat viršaus pilės, suolus, pailsus atsilsėti, padirbo. Laikuose Kvintų arkliais traukė vandenį iš šulinių voniosna, dabar garu, pagalios senosios vonios pakeista naujomis. Vonių kaina 30, 45, 60 kap., dykai niekam neduoda, bėdiniems publika sudeda, už 30 kap. perka bilietus vonioms ir dalina pavargėliams.
Du vaistininku šįmet gydė. Buivida, kareivijos daktaras iš Lomžos, lietuvis. Jis atvažiavo su visa savo šeimyna gydyties, jam labai pagelbėjo vandens „Viktorija”, užtad visiems, to šaltinio vandenius, siūlė, ar kam tinka, ar netinka. Antras vaistininks Grodecki, jau nuo penkiolikos metų, lanko Birštoną, nors lenkas, žmogus išmintingas, gimęs, augęs Lietuvoje, ją ir josios žmones mylis, lietuviškuosius laikraščius skaito, pats išsirašinėja, „V. Ž.” ir „Šalt.”, Lietuvai labo ir išsiplėtojimosi geidžia, dargi kaipo vaistininkas gabus. Jis įsimylėjęs Birštonan, jam savą dvasią atiduotų, by tiktai matytų gerus šeimininkės norus. Sulig Birštono turi sveikus sumanymus, geidžia visus šaltinius sunaudoti, viską pagerinti ir aukštai kurortą pakelti. Nelaimė! jo sveikos patarties šeimininkė rusė, neklauso, per tai apatija apsimetęs… o gaila, gaila…
Svečias. „Birštonas” // Vilniaus Žinios. – 1907, rugs. 16 (29). p. 3-4