Biržai, tai senas Lietuvos miestelis, nežinia kada buvo įkurtas, tik galima spręsti iš žinių apie Biržus, kurios yra paduotos XV amžiuje. Tose žiniose pasakojasi apie medinį pilį terp upių Agluonos ir Apaščios, susiliejime. Pilis buvo įrengta tankiame beržyne nuo ko ir savo pavadinimą gavo.
Apie XV amžiaus vidurį ir karaliaus Kazimierio sekretorius Jurgis Pidkonis, kuriam Biržai prigulėjo, vedė Oną Nikolo Radzivillo dukterį2 ir bevaikių mirdamas paliko visus turtus savo pačiai. Tagi paliko Biržus broliavaikiams: Lietuvos hetmonui Jurgiui ir Vilniaus vyskupui Albertui Radzivillams. Iš Jurgio ir jo brolio Jono kilo dvi Radzivillų šaki: Nesvižės ir Biržu. Jurgio dukterį, Barborą, vedė lenkų karalius Zigmuntas Augustas. Per ji, Jurgio ir Jono vaikai, Nikolas Juodasis ir Nikolas Rudasis labai aukštai pasikelė ir per jo rupesčius „Kunigaikščių Šventosios Rimjonų Karalistės” vardus gavo nuo ciesoriaus Karolio V. Nuo tą laiko Juodasis pradėjo vadinties „Nesvizės kunigaikščiu” Rudasis „Biržu kunigaikščiu”. Nesvizes šaka priėme reformatų tikėjimą ir labai energiškai platino terp savo pavaldinių, bet Nikolai Juodamiam mirus, vėl sugrįžo į katalikų tikėjima, galutinai sulenkėjo ir atsidavė lenkų valdžiai. Paskutiniu Nesvizės šakos kunigaikščiu buvo Dominikas, miręs 1813 m. Bet Biržų šaka, kaip sako apie tai su gailesčiu savo monografijoje gr. Tiškevičius: „ne visados gyveno sandaroje su karunu (Lenkija), dalyvavo jos raikaluose tiktai geruose laikuose sučiupdama starostiščias, arba kytokias viršinikistes, bloguose gi ne kartą užpuldinėdavo ir ardydavo respublikos pamatus. Jos turtingumas buvo labai didelis ir nieks negalėjo susiligint su jais, puikubė gi vadžiojo jų darbais, tikėjimas skirė ir sunaikino, vienybę… Štai kas nedavė jiems susilyginti su sąnariais tos šakos Nesvižes, ir neleido apsidengti ta garbės palma, kurios istorija reikalauja nuo žmonių, apdovanotų iš Augštybės tokiomis dideliomis dovanomis”.
2 Pirmasis kunigaikštis šios giminės apsikrykštijo draug su Jogaila Krakuvoje 1386 m.; jo tėvas vadinosi „Vaišundas”.
Biržai tapo sauvaldančia kunigaikštyste 1547 m., pabaigoje XVI amžiaus Radzivillai pastatė juose tvirta pilę ir rūmus. Abiejų šaku Radzivillai buvo karštais apgintojais Lietuvos patvaldybės ir protestavo priės uniją. Stepono Batoro laikuose Biržų kunigaikštystė tapo išardyta ir tik pradėjo taisyties, kada kunigaikštis Kovos 1589 m. 9 dienoje dovanojo savo sostapiliui Magdeburgiškas tiesas ir 60 valakų žemės. Nuo to laiko, Biržai vėl atsitaisė ir tapo galingais, kaip buvo, bet pilės da negalėjo pastatyti ir tik šis įviko 1603 m. kunig. Krisiaus I laikose kurs ją apkasė. 1599 m. randame Biržų kun. mušanti pas Kokenhauzena vokiečius.
1603 m. augščiaus minėtas kun. Krisius I pastatė Biržuose reformatų bažnyčią (kuri lyg šioliai užsilaike) ir makyklą prie jos.
Bet ne ilgai Biržams putė toksai ramus vėjas: Gustavas Adolfas, žuvėdų karalius, apgulęs jos, paėmė tvirtapilę su 60 patrankų ir kunigaikščio lobių. Bet Lenkų respublika atligino kun. Krisiui II už visus nuostolius. Nuo 1626 m. Biržai vėl pradėjo taisyties: pilis atnaujinta 24 kovos; 24 balandžio 1536 m. panaikintosios Magdeburgiškos tiesos vėl tapo sugrąžintos. Jas patvirtino ir platesnes tiesas suteikė Vladislavas IV 27 kovos 1644 m. d., paliuosuodamas Biržų gyventojus nuo visokių mokesčių ant 20 metų. Jau vėl Biržai atsikėle po truputį, bet ne ant ilgo laiko. 1655 m. Lietuvą užpuolė Karolis-Gustavas ir susibičiuliavo su kunigaikščiais Jonušiu ir Boguslavu Radvillais ir atvedė savo kariumenę Biržuose. Lietuvos Hetmonas Korvin-Gonsevskis sumušęs žuvėdus Prusuose užpuole Biržus ir priverte juos pasiduoti (1657). Kun. Jonušis numire; Boguslavas bėgo į Prusus, kur greitai pasimire. Boguslavas buvo teipag paskutinis kunigaikštis iš Biržu šakos ir, jam mirus, Biržai perėjo į jo Dukters rankas, kuria vadinas Liudvika Brandenburgo Hercogienė. Tada protestantizmas, pirm kone visai užgeses Lietuvoje, vėl atgyjo, giliai įleido šaknis ir rado prieglobstį Biržuose.
Čia buvo tada pastatyta liuterių bažnyčia ir čia su- sirinkdavo reformatų synodai.
Paskui Biržai perėjo į Boguslavo rankas, kuris vėl atnaujino pilį. Boguslavas, mirdamas, paliko savo dukterei Onai-Karolinai, kuri ištekėjo už Neiburgo kunigaikšti Karoli-Philipa. Taip Biržai mainydami valdonus sulaukė didžiosios šiaurinės karės.
Rusu caras Petras I susibičiuliavo su lenkų karaliumi Augustu II ir dėl tarybų turėjo suvažiavimą Biržuose. To susivažiavimo atminčiai buvo išmuštas medolius su abejų valdonu paveikslais; ant vienos medaliaus pusės skaitome: „Augustus II D. G. Rex Pol. et El. Sax.” t. yra „Augustas II lenkų karalius ir saksų kurfiurstas”, o ant antros šalies: „Petrus Alexiew Magnus Russ. Zaar.”
Petras pabuvęs išvažiavo atgal į Maskvą, karė gi blogai pasivedė. Jau 1703 m. žuvėdai paėmė Biržus ir sudegino juosius, nors greitai vėl buvo paėmęs kun. Oginskis, bet žuvėdai nelaikė priešo rankuose: atėmė nuo Oginskio, sudegino antrą kart ir sudaužė pili. Nuo to laiko jau niekas jos nebeatnaujino.
Tame laike Biržus valdė Liudvikos Karolinos Neiburgskosios duktė, Elžbieta-Augusta. Ja buvo ištekėjusi už kunigaikšti Karoli Zulebacha, kurs mirdamas paliko Biržus savo dukterei, kuria susižiedavo su kun. Jeronimu Radzivilla 1749 m. Šis kunigaikštis išpirko Biržus, ką liūdyja apie tai aktas, padarytas Dancige, už 6 000 000 auksinių.
Jeronimo valdimo laike užginta protestantams užjimti aukštesnes vietas mieste; reformatų bažnyčioje pamaldos laikyti užginta buvo.
Jis buvo atsidavęs išnaikinti visai iš Lietuvos protestantizmą, kas galima patėmyti iš faktų: katalikų kunigas Rubovič užmušė 1753 m. be jokios priežasties reformatų kunigų Močiulskį ir užtai nebuvo baudžiamas. Kada Jeronimas neturėjo vaikų tai dvarus paliko Lietuvos Hetmonui Mikolui-Kazimierui, po kurio galvai parejo į rankas jo sūnaus, taip vadinamo „Panie-Kochanku”. Šis kunigaikštis labai žemai stovėjo doriškai: du kart buvo vedęs, gyvendamas užsieniuose, kada pirmoji jo pati nebuvo dar mirus. Tenai begyvenant susipažino su kunigaikštiene Kingston. Persiskyręs su savo pačia prikalbėjo kunigaikštienę aplankyti jį Biržuose, ką ji noriai padare grįždama iš Peterburgo.
Jos priėmimas Kunigaikščiui apsiėjo 500 000 auksinių. Nepasisekimas pritraukti pas save Kingston dar neprivertė jo atsisakyti nuog savo klaidingų pasielgimų. Da nekurį laiką bėgiojo apie kunigaikštytę Tarakanovą, bet ir iš to niekas neišėjo. Po to kunigaikščiui labai sunkiai prisiejo baigti savo amžiaus dienas, nes jam buvo atimta akių šviesa; jis mirė 1810 m. Jo įpėdiniu buvo kun. Dominikas, kurs įtaise pramonių draugystę, kaip tai liūdyja lyg šioliai užsilakiusi vėliava su parašu: „Die Allgemeine Deutsche Zech-Fahne X. D. R. Birzen d. 10 julij 1792 m.”
Tai tokie buvo Biržų paskutinieji kunigaikščiai ir kitkart galinga šios šakos gyminė ejo silpnyn ir silpnyn. Paskutinis iš (13) Radzivillų, Dominikas, tik iki 28 metų amžiaus išgyveno.
Dominikas pardavė Biržus su visais dvarais gr. Mikolui Tiškevičiui 1811 m., nuo to laiko Tiškevičiu gyminės rankose ir iki šiai dienai užsilaikė. Bet da ilgai buvo didelės bilos su Neiburgo kunigaikščiais paskui Bavarijos karaliumi ir tik užbaigta buvo pagal paliepimo caro Nikolo I 1844 m. Kaip Biržai taip ir jo aplinkinės vietos da daug regėjo svarbių atsitikimų Tiškevičių laikuose. Svarbesnius nekurius čia privesiu: 1794 m. netoli Saločiu mušiasi Jen. Prozorovskis su gudų Jen. Golicyno kariumene.
Lapkričio 27 dien. 1815 m buvo užvažiavęs caras Aleksandras I. Ir antrą kartą vėl buvo tas pats caras užvažiavęs 1822 m. Tadą jis ilgiau pabuvo Biržuose, apžiūrėjo pilį su jo patrankomis, kurius prisakė užlaikyti ant vietos, kas buvo ir išpildyta iki 1863 m
1812 m. gr. Mikolas Tiškevičius surinko nemažą pulką dėl Napoleono ir buvo jo pulkininkų. Prancuzų kariumenė atsilankė Biržuose.
1863 m. Biržų apygardoje Ganeckis mušė pulkus kunigo Mackevičiaus, Sierkovskio ir Kališkos. Čia jam pasisekė juos išvaikyti, nors su dideliu vargu. Mušėsi trejose vietose: Uteliškyje, pas Medeikius ir ant anglių kalno (netoli Spalviškių). Tokia tai istorija, noris ir trumpa, Biržų miestelio ir jo Valdonų. Dabar pažiurėsime į dabartinį Biržų miestelio stovi.
Visų pirma atkreipia atidą senovės pilės griuvėsiai, savo didumu ir apkasimu. Apkasimai tie išsižiūri tartum supilti, bet aplinkui iš plytų sumūryti ir nestorai žemėmis apipilti.
Pilės didumas maždaug toksai: 32 sieksniu ilgumo, 12 sieksnių platumo; per vidurį du gyvenimu, iš galų tris; sienų storumas 21/2 masto, nors ir suardytos, bet žimų 70 su viršum langų ir durų vietų. Žmonės ir dabar dar apsakinėja, jog Radzivillas taisydamas pilį įmūryjo tik ką iš bažnyčios išvestą porą po šliūbui, buk tai dėlto, kad negalėjęs užbaigti muryti: kiek per dieną užmūrydavęs, tiek per naktį suardydavo. Ant pilės auga daug medžių, kurie labai papuošia jos gražybę.
Biržai turėdami tokią garbingą praeitį, kurios neturi nei vienas aplinkinis Lietuvos miestelis, ir dabar gali pasigirti savo didumu; 4 bažnyčios labai papuošia iš tolo miestą: gyventojai maišyto tikėjimo, vieni katalikai, kiti reformatai, toliaus liuteriai ir stačiatikiai; visi jie turi po bažnyčią iš kurių katalikų ir reformatų didesnios. Reformatų pamaldos visos atliekamos yra vien Lietuvių kalboje; katalikų pamokslai lietuviški, giedojimas lenkiškas; liuterių latviškai ir vokiškai. Kas link paties miestelio gyventojų, tai „lenkai” kurie maišo lenkišką kalbą su lietuviškąją, nors yra iš inteligentijos tikrų lietuvių. Pramonė visa žydų rankose ir tik 2 sąkrovi krikščionų, su gudiškais parašais.
Martinas Ičas. „Biržai” // Lietuvių laikraštis (Peterburgas). – 1905, Nr. 37, p. 536-537; Nr. 38, p. 551.