Kategorijų archyvai: Jonavos rajonas

Jonavos rajonas, įsikūręs beveik pačiame Lietuvos viduryje, – tai žemė, kurioje baltų dvasia gyva nuo seniausių laikų. Pro šį kraštą vingiuoja didinga Neris ir jos intakas Šventoji, o jų santakoje dar senovėje klestėjo gyvenvietės, apie kurias mena archeologiniai radiniai ir padavimai. Manoma, kad nuo čia tekančios Lietavos upelio vardo kilo ir pats Lietuvos pavadinimas – tai rodo šio krašto ypatingą reikšmę baltų istorijoje ir pasaulėjautoje.

Šis kraštas nuo seno buvo strategiškai svarbus. XIV amžiaus kryžiuočių raštuose minima, kad ties Jonava per Nerį buvusi brasta, kurią 1373 m. aprašė „Livonijos kronika“. Gynybos tikslais čia iškilo keliolika piliakalnių – tylūs senųjų kovų liudytojai. Jie ne tik saugojo gyventojus nuo priešų, bet ir buvo šventvietės, kur protėviai aukodavo dievams ir prašydavo derliaus gausos bei stiprybės.

Ne mažiau įdomūs ir šio krašto gamtos paminklai. Andruškonių atodanga, atsiverianti virš Neries, nuo seno laikyta šventa vieta, kur žmonės rinkdavosi pasisemti stiprybės. O Gaidelio akmuo, gulintis vandenyje ir laikomas didžiausiu Lietuvoje, siejamas su senovinėmis aukojimo apeigomis bei stebuklingomis galiomis.

Jonavos rajone netrūksta ir sakralinių medžių – Upninkų liepos bei Švėgždos kriaušė iki šiol mena senąją pagarbą gamtai, kai kiekvienas medis galėjo būti laikomas dievų buveine. Šių vietų ramybė ir didybė primena, kad mūsų protėviams žemė, vanduo ir miškai buvo neatsiejama dvasinio gyvenimo dalis.

Jonavos rajone net gamtos draustiniai liudija senąsias tradicijas – Kulvos geomorfologinis draustinis, Upninkų botaninis, Šventosios ichtiologinis ir kiti saugo vietas, kurios nuo seno buvo svarbios tiek gamtai, tiek žmogui.

Tai kraštas, kur kiekvienas kelias, upės vingis ar piliakalnio viršūnė kviečia prisiliesti prie senųjų baltų pasaulėjautos – pasijusti mūsų protėvių dvasios dalimi ir išgirsti tylų jų paliktą žemės šnabždesį.