Po perkraustymui visų parapijos bažnytinių daiktų iš Upninkų bažnyčios, kaipo jau visiškai pradėjusios griūti, į Veprių bažnyčią, rūpesčiu dvarininkės Pelagijos St. Clair Bover’ienės, gimusios Kasakauskytės, sulig vyskupystės valdžios parėdymo ir su svietiškosios valdžios žinia, parapiją visuose valdiškuose raštuose gavo vardą: „Upninkų Veprių parapijos“. Prie šio perkraustymo prisidėjo ir ta aplinkybė, kad atskiriančios tie dvi bažnyči upės Šventosios pusėje, kur stovi Veprių bažnyčia, yra daugiau parapijiečių, negu kitoje pusėje. Kuomet Upninkuose tapo įsteigta pirmutinė bažnyčia žinių neturime; buvusioji pusiau XVII šimtmečių su kalvinu Gruževskiu dėlei tos bažnyčios byla nurodo tos bažnyčios senobiškumą: prieš Komisiją, paskirtą Vilniaus vyskupo Tiškevičiaus keliolika senelių prisiekė, kad ta bažnyčia seniaus prigulėjusi Upninkų katalikams; pasiremiant ant tos prisiegos Gruževskis buvo priverstas bažnytinę žemę nuo savo turtų atskirti ir ant tos žemės pastatyti bažnyčią.
Padavimas skelbia, kad Upninkai kitą-kart buvę dideliu mūrytu miestu ir anksčiaus už Vilnių įkurtu; Uppinkų laukuose randasi daug griuvėsių likučių ir plytinių mūrų liekanos, kurios tur-but ir davė pradžią tam padavimui. Veprių parapijos bažnyčia niekuomi neatsižymi nuo kitų sodžių bažnyčių. Miestelis iš keliolikos menkų bakužėlių ir dvaro susidedas guli prie didelės kūdros.
Parapija užima plotą dviejų mylių ilgio ir pusantros pločio, katalikų gyventojų turi abiejų lyčių 2644, kurie susideda iš dvarponių sodiečių, viensėdijų ir bajorijos, apgyvenusios šešiolika nuosavių akių, ir seniūnijos sodiečių aštuoniose grinčiose. Parapijoje penki dvaraj.
Žemė galėtų išduoti daugiau vaisių, jeigu ūkininkavimas būtų sumaniaus vedamas; dar iki šiolei neįvestos mašinos, jas gerai pakeičia baudžiauninkų raumenis. Girių yra dideli plotai, bet jos sunaikintos, nors ir prie to sunaikinimo jų vietiniams reikalams užtenka; josia girios ūkė nevedama: betvarkė ir nenaudingas aikvojimas. Stambesnieji žvėrys išsidangino, retkarčiais galima sutikti kiaunę ir stirną, blėdingieji plėšikai pasiliko. Durpių atsiranda daugelyje vietų, tečiaus jos nejudinamos iki galutinam girių išnaikinimui. Pievos ir ganyklos neplačios. Vaisinių sodu labai mažai.
Kitą-kart taip didelės ir garsios Veprių didgirės vien tik vardas pasiliko, tarp praretintųjų medžių yra keletas mažų, pelkėtų be žuvų ežerėlių, kur veisiasi daugybė ančių. Šventoji upė, tinkanti sielių leidimui, prasideda iš Šventežerio ties Salaku, teka iš rytų į vakarus, siekdama 20 sieksnių pločio ir įbėga į Nerį vietoje vadinamoje Santaka ties Skarulių miestelių. Upės Šventosios vandenis padaugina upelė Širvinta, išeinanti iš ežero ties Komorovščizną Giedraičių nuosavybe (Žemaičių vyskupo kun. Juozapo-Arnolfo gimimo vieta); apart paprastujų žuvų šiose upėse pagaunami dar unguriai, o kartais ir lašišiai. Bebrai dar iki šiolei neapleidžia Šventosios pakrančių. Į Šventąją įbėgą daug upelių, būtent iš kairėsės pusės: Balandžupis, Siemenis, Šeieipštas ir kt.; iš dešinėsės: Zauirinčis, Udroklis, Juodbalis, Krokslys, Riešė ir daug kitų. Upninkų ir Veprių giriose yra dideli pelkių plotai.
Tarp upių ir upelių išsikelia kalneliai, įvairius žemės sluogsnius turintieji. Tūlose vietose, kur vanduo pagraužia pakrantes, galima matyti medžių ir kelmų sluogsnius, viduryje pajuodavusius ir nevisiškai dar spėjusius supūti.
Iš Veprių senobinių dokumentų matome, kad ant naturališkojo kalno, ant upelės Riešės kranto, kur iki šiolei dar užsiliko mūrų griuvėsių liekanos, buvo lietuviškojo kunigaikščio Gezgailos, vėliaus praminto Kezgaila, rūmai, kuriuos jam draug su Veprių dvaru pirm keturių šimtų metų dovanojo Alušos Trumpinienės duktė, o tarp žmonių užsilikęs padavimas skelbia, kad ten buvus pilis. Ties Upninkais ant dešiniojo Šventosios kranto, ant augšto smėlinio kalno, vadinamojo Sančių kalnu, yra didelėmis pušimis apaugę apkasai; ant kairiojo kranto yra smėlinis kalnas, vadinamas Gintinių kalnu, ant kurio taipogi aiškiai matomi buvusieji apkasai; aplinkui pirmąjį kalną yra didelė lyguma, kur prieš keliolika metų buvo atrasta geležinė kanuolės kulka. Tamsuolio ranka pasiskubino ją perdirbti į noragus, idant kaipo senovės liekana neužimtų kur-nors be naudos vietos! Ant kairiojo Šventosios kranto yra dar daug didelių tarp šilo apkasų, bet nėra žinių, prie kokių laikų ir atsitikimų tie apkasai ir šančiai gali būti priskirti.
B. Smigielskis „Upninkų-Veprių parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 34, p. 139-141