Kelios istorinės Lietuvos vietos

Kelios istorinės Lietuvos vietos

Prakalba

Kelios istorinės Lietuvos vietos. Lietuvos istorija yra labai neaiški. Jos žinios tesiekia XIII, XIV šimtmetį, o kas ankščiau buvo, beveik visai nėra žinoma. Ir tos pačios žinios dažnai būna klaidingos, nes jas patiekė daugiausia svetimšaliai, kurie, nemokėdami lietuvių kalbos ir nežinodami jų papročių, nekartą iškraipė tikrus faktus. Tas svetimšalių istorikų padarytas klaidas pataisyti dar nėra vėlu, ypač, kol dar tebeturime gyvus gimtosios senovės paminklus, pilis, piliakalnius, alkakalnius, alkvietes ir kt. Deja, tie paminklai kas dieną, vis nyksta labiau ir labiau, arba gamtos ardomi, arba pačių žmonių griaunami. Vieni juos kasinėja ieškodami ten užkasto aukso, kiti — norėdami rasti įvairių senovės palaikų.

Toks nesistemingas kasinėjimas visai pagadina istorines vietas tiksliems moksliniams tyrinėjimams. Dau­guma piliakalnių, „pilelių” ir kitų istorinių vietų yra prakasta, pragriauta. Sveikų istorijos paminklų visai maža teturime ir tų pačių nesaugojame. Taigi, reikia paskubėti juos surasti, ištirti, apra­šyti. Tas darbas lengvas ir malonus. Sėkmingiau galima jį dirbti steigiant įvairias senovės mėgėjų draugijas, tėvynės pažinimo kuo­peles ir buriantis į būrelius. Lengviausia savo senovę tirti yra jauni­mui, ypač moksleivijai, kuri yra judresnė už kitus. Sugrįžę kaiman atostogų, moksleiviai gali daug patarnauti savo senovės tyrimui, aplankydami garsesnes apylinkės vietas ir jas aprašydami, arba rinkdami taip pat jau nykstančią senovinę tautosaką. Tik, žinoma, jokiu būdu nereikia kasinėti žemės paminklų, nes tuo tik galima pakenkti pačiai istorijai ir nuosekliems tyrinėjimams. Geriausia yra aprašyti paviršutinę paminklų išvaizdą, nufotografuoti juos, padaryti jų modelius, planus, topografines nuotraukas. Taip pat svarbu surašyti liaudies padavimus apie juos.

Čia aš ir stengiuosi paduoti kelių istorinių Lietuvos vietų apra­šymus bei fotografijas, norėdamas tuo paskatinti ir kitus prisidėti prie savo gimtosios senovės tyrimo. Darbas nesunkus, malonus ir naudingas.

Piliakalniai ir pilys

Senovės lietuviai pylėsi piliakalnius daugiausia gyvenimo ir tikybos reikalams. Tokių seniausių piliakalnių nesunku užtikti giriose ir pelkėse. Jie paprastai yra žemesni už kalnus ir slepiasi tarp tankių medžių. Vėliau, lietuviai, susidurdami su priešais, ėmė taisytis gyni­mosi vietas. Tam reikalui jie pasirinkdavo didelius ir patogius apsi­gynimui kalnus, šiek tiek juos sustiprindavo, o vėliau ėmė tiesiog sistemingai pilti gynimosi piliakalnius. Ant didesniųjų piliakalnių taisėsi įvairias užtvaras arba pylėsi atskirus volus, kad patogiau būtų gintis nuo priešų. Tuo būdu radosi įvairios pilės, pilikės, pilalės, pilies kalnai, iš kurių, vėliau, išsivystė pačios pilys.

Piliakalnių yra visur ir įvairiausių pavidalų. Vėlesniais laikais jie buvo pilami taip, kad nuo vieno piliakalnio matytųsi kitas, nuo ano vėl kitas ir t.t. Tas buvo raikalinga tam, kad, kilus karui, lengviau galėtų susižinoti vienų ir kitų apylinkių gyventojai.

Vėliau lietuviai ėmė statytis medžio, o dar vėliau ir mūro pilis. Šių yra mažiau užsilikę, negu piliakalnių. Jos beveik visai sugriu­vusios. Tačiau, piliakalniai ir pilys, daugiau už kitus archeologinius paminklus, teikia medžiagos šalies praeičiai ir jos karo technikai pažinti.

Pilis „Zamkus”

Pilis „Zamkus” (taip vadina ją žmonės) yra dešinėje Nemuno pusėje, prieš Gelgaudiškį, netoli Barkų. Ta pilis kitaip dar vadinama Fridburgo vardu, nors istorijoje, rodos, ji vadinama „Christmemel”. Ją pastatė kryžiuočiai XIV š. čia kryžiuočių norėta perkelti savo sostinę iš Malburgo, kad būtų buvę parankiau pulti Lietuvą. Pilis yra įsteigta vėliau, negu Malburgo, ir yra naujesnės karo technikos. Ji buvo labai didelė ir gražiai įrengta.

„Zamkus” stovi Nemuno pakrantėje, ant aukšto kalno, apvesto giliu grioviu, kurį lengvai galima pripildyti vandeniu iš ten esančių kūdrų ir upelio. Pilis buvo keturkampė. Dabar jos tėra likę du šonai ir du bokštai. Pilies šonai buvo keturių aukštų. Pirmiau į vienų iš jų dar galima buvo įlipti, bet dabar jau nebegalima, nes prieš porą metų buvęs gaisras išdegino lubas ir grindis. Bokštų langeliai yra apskriti, kiekvienas su kryžiumi viršuje. Vieno bokšto rūsyje yra buvęs kalėjimas, kurio žymės ir dabar tebėra. Taip pat po visa pilimi buvo dideli požemiai riestomis lubomis, vartojami sudėjimui įvairių daiktų.

Dabar dar galima užlipti ant antrojo pietinio pilies šono aukšto, čia buvo gražiausi pilies kambariai, papuošti įvairiais paveikslais ir freskais, kurių kai kurie dar ir dabar tebėra išlikę. Šie kambariai buvo skirti kryžiuočių didžiajam mistrui ir svečiams. Šalia jų, rytinėje pilies pusėje, bokšte, kuris dabar sugriuvęs, buvusi koplytėlė ir kunigo gyvenamoji vieta. Vakarinis pilies šonas stipriausias ir skiriamas buvo kareiviams ir vienuoliams gyventi, čia buvo daugybė mažų tamsių kambarėlių.

Pilies vartų žymių dabar nebėra, nors toje vietoje, kur jie buvo, žemėje galima rasti jų pamatus. Pilies kiemas gana didelis. Netoli vartų yra duobė, kurioje anksčiau buvo didelis akmuo. Kaip spėjama, po tuo akmeniu buvęs urvas, einąs į kitą Nemuno pusę, kur buvęs kitas akmuo. Dabar abiejose Nemuno pusėse tėra pasilikusios užgriu­vusios duobės. Arti pilies, į rytus, yra didelis akmuo su kažin kokiais ženklais ir prie jo augąs storas ąžuolas. Tarp pilies ir Nemuno stovi kalnas, takeliu aplink apvedžiotas. Į rytus nuo pilies yra dar aukštes­nis kalnas, kuriame randasi mūro griuvėsiai. Prie pilies yra žymu pilies sodo likučiai, o pati pilis dabar jau baigia griūti.

„Piltinis”

„Piltinis” savo pavidalu priklauso prie seniausio tipo piliakalnių. Jis yra supiltas pelkėtoje vietoje prie pat Piltinio viensėdžio, Raseinių aps., Karklėnų apyl. Jo pavidalas primena dalinai trikampį, dalinai raidę „Tu”. Jo vakarų šonas nuolaidus, nors kiti, ypač rytų, gana statūs. Kasdami rūsis žmonės radę įvairių molinių padarėlių ir labai didelių žmonių kaulų. Apie „Piltinio” atsiradimą vietiniai pasakoja štai ką: kartą švedai laimėję karą; jų vadas norėjęs palikti paminklą ir liepęs atnešti kiekvienam kareiviui žemės po bato aulą ir supilti kalną. Taip jį ir supylę.

„Pilė”

„Pile” žmonės vadina piliakalnį, esantį Tauragės aps., Nemakš­čių v., prie Pabeltės kaimo. Kaip jo vardas, taip ir jo pavidalas liudija, kad čia tikrai būta pilies ir kad šis kalnas buvo supiltas gyni­mosi tikslams. Jis yra kairiajame Balčios upelio krante, gražioje vietoje ir labai aukštas. Jo aukštis nuo lygumos pusės siekia apie 10 metrų, o nuo upelio apie 33 m. Nuo viršūnės matyti tolimos apylinkės ir kelių miestelių bažnyčios.

„Pilė” yra beformis, sudėtingas piliakalnis. Per vidurį volas, kurio gale yra aukštas kūgio pavidalo kal­nelis. Į rytus nuo volo yra maža ariama aikštelė, į vakarus kiek didesnė. „Pilė” iš visų pusių, ypač nuo upelio, labai stati. Kūgio pavidalo kalnelis, supiltas šiauriniame volo gale, turbūt, buvo vartojamas žvalgybai ir laužams. Jame iškastame rūsyje apie 40 cm nuo paviršiaus randama pelenų ir anglių sluoksnis, čia, turbūt, dar bus užsilikę pelenai nuo kūrenimo laužų. Kaip šis kalnelis, taip ir visas piliakalnis yra nualintas ir iškasinėtas. Duobių ir rūsių prikasta begalės. Kasant vieną rūsį, rasta sluoksnis labai minkštos žemės, į kurią kišant mietą, negalėta rasti dugno; kitame rūsyje rasta akmenų grindinys; dar kitame pypkė ir pusė labai nedailios girnos, kuri buvo įmūryta vieno namo pamatan. Ten pat rasta įvairių „akmeninių kulkų”, žiedų, pjautuvų ir net senas apkramtytais šonais pinigas. Tuo būdu, piliakalnis visas iškasinėtas, o pati jo šiaurinė dalis visai nuka­sta. Mat, žmonės, radę tiek daug daiktų, šventai įtikėję, kad čia esąs užkastas auksas. Negalėdami jo rasti, nutarę visai piliakalnį nukasti.

Prie Balčios upelio, kairiame jo krante, į vakarus nuo piliakalnio, yra didelis akmuo, turįs apie 1 m. aukščio ir 2 m. ilgio. Šio akmens pavidalas primena trikampę nupjautą piramidę.

Pilikės kalnas

(Tauragės apskr., Skaudvilės v.)

Pilikės kalnas yra ant kairiojo upės Ančios kranto, apie 300 m. į vakarus nuo Gudelių dv. centro. Prie vakarinio jo šono teka Ančia, o iš pietvakarių ir šiaurės jį supa upelis ir pelkėta pieva; iš rytų pusės jis yra siaura juosta sujungtas su Ančios pakrančių kalnais. Pilikės kalnas visas apaugęs lapuotais medžiais ir krūmais, pailgos formos, susidedąs iš 6 pakopų įvairaus didumo ir aukštumo. 1, 2 ir 3-čia pakopa yra maždaug vienodo aukštumo; ketvirtoji — 5-kiais metrais aukštesnė už pirmąsias; penkta — 3-mis m. aukštesnė už ketvirtąją, o šeštoji, arba paties piliakalnio viršūnė, yra 4-iais m. aukštesnė už penktąją. Piliakalnis yra kiek apgadintas, nes dviejose vietose, beieškant aukso, yra iškastos gilios duobės. Piliakalnio paviršius — degintas molis.

Pilies kalnas

(Raseinių apskr., Kražių v., Papilės k.).

Pilies kalnas matomas iš tolo ir nuo jo matyti toli. Be gražių apylinkių, nuo jo taipgi matyti kai kurie aplinkiniai piliakalniai. Pilies kalnas vertas susidomėjimo ne tik dėl savo vardo, kuris rodo čia pilį buvus, ką ir žmonės tvirtina, bet dar ir dėl to, kad jame tebėra užsilikusios, nors ir prasčiausios, pilies žymės.

Pilies kalnas susideda iš didelio papildomo kūgio ir kelių volų. Rytinis volas yra aukščiausias, pietinis — žemiausias. Tarp volų ir paties kalno susidaro, tarytum, pilies kiemas, į kurį galima įvažiuoti pro esančią tarp volo ir kalno spragą. Labai nuostabu, kad ant pat kalno, nors ir už volo, yra šulinys, iš kur ir dabar semiamas vanduo.

Į rytus nuo Pilies kalno teka Kražantė (Pilies kalnas yra dešinia­me Kražantės krante). Tarp kalno ir Kražantės guli didelis akmuo.

Piliukas

(Raseinių aps.. Kelmės v., Piliuko gyv.)

Piliukas yra dešiniame Kražantės krante, supiltas ant vieno Kražantės pakrančio gūbrių iškyšulio, beveik visai neprieinamoje vietoje. Kiek prieinamesnis jis yra iš rytų pusės. Iš visų kitų pusių jis yra aukštais ir staigiais skardžiais, visas apaugęs tankiais krūmais, apylinkėje sunkiai įžiūrimas. Pakalnėje pietų pusėje guli didokas akmuo; vakarinį jo šoną plauna klampus upelis. Žmonėse Piliukas labai garsus savo padavimais. Padavimai sako, kad čia yra nugrimz­dusi švedų bažnyčia. Naktimis čia vaidinasi, skambiną varpais. Kas buvęs nuėjęs naktį, tą vaiduokliai išviję, laidydami grumstais.

Reikia pastebėti, kad Piliukas beveik visai nėra iškasinėtas, tuo tarpu, kai kiti piliakalniai beveik visai nukasti. Gal būt, čia įtakos turi padavimai, kurių yra labai daug apie jį.

Rumšiškių piliakalnis ir „Velnio Tiltas”

(Kauno apskr.)

Rumšiškių piliakalnis yra supiltas Nemuno slėnyje gražioje vietoje, prie pat Rumšiškių, kairėje pusėje vieškelio, einančio iš Kauno į Rum­šiškes. Piliakalnis yra balno pavidalo, gana status, tačiau žemesnis už Nemuno pakrančių kalnelius. Gaila, kad iki šių dienų jis negalėjo užsi­likti sveikas: iš pietryčių pusės jis yra visai nukastas, nes iš ten žmo­nės savo reikalams ima molį. Kasdami radę akmens kirvukų ir puodų šukių. Šiaurinis piliakalnio šlaitas yra kiek sveikesnis, nors ir jo apačia jau ariama.

Su Rumšiškių piliakalniu yra rišamas „Velnio Tiltas”, esąs apie 1 km nuo piliakalnio, link Kauno, viduryje Nemuno. Vadinamojo „Velnio Tilto” yra kelios eilės akmenų; kai kurie jų kyšoja iš vandens. Nemunas čia labai sraunus; jo vanduo putoja ir šniokščia. Gal būt, kad tie akmenys čia suversti žmonių, nes apylinkėje nedaug tėra tokių didelių.

Apie juos ir jų vardą yra sekantis padavimas. Senovėje prie Nemuno, toje vietoje, kur dabar yra „Velnio Tiltas”, gražiuose rū­muose linksmai gyveno turtingas ponas su savo dukteria. Jo dukterį pamilo velnias ir užsimanė vesti. Mergina, sužinojusi, kad velnias norįs ją vesti, nusigando ir sutiko už jo ištekėti su sąlyga, kad jis per vieną naktį lig gaidgystės padarytų tiltą per Nemuną. Mylėdama kitą vaikiną, neiškentė nepasisakiusi jam baisaus dalyko. Naktį atėjęs velnias ir ėmęs nešti akmenis ir tvenkti Nemuną, o merginos myli­masis jam kliudęs ir nublokšdavęs akmenis, velnio padėtus. Tada velnias supykęs ir ėmęs nešti taip didelius akmenis, kurių merginos mylimasis jau nebegalėjęs nuversti. Jau velnias buvo baigiąs statyti tiltą ir jau nešė paskutinį akmenį, kai pragydo gaidys, ir jis, sucypęs, metęs akmenį žemėn ir iš pykčio surėžęs jam delnu per šoną, nuūžęs laukais. Tas akmuo Nemuno pakrantėje dar ir dabar teguli su duobe, išspausta tikrai nežmoniškos rankos. Patį gi „Velnio Tiltą” vanduo išgriovęs ir dabar tėra jo likučiai.

Žvalgos Kalnas

(Ukmergės apskr., Čiuobiškių v.)

Prie Neries, prie pat Žvalgakalnio kaimo yra didelė kalva, Žvalgos kalnu vadinama. Pati kalva nėra aukšta, bet, kadangi ji yra ir taip aukštoje vietoje, matoma labai toli. Kaip pats kalvos vardas, taip ir žmonės sako, kad ji senovėje buvo vartojama žvalgybai. Ir iš tiesų iš šios vietos matomos labai tolimos apylinkės. Iš Žvalgos kalno ugnimis žinia apie priešų užpuolimą lengvai galėjo būt perduota Budelių piliakalniui, kuris nuo Žvalgos kalno aiškiai matomas ir nuo kurio matoma jau pati Kernavą.

Žvalgos kalne žmonių jau gyventa senovėje. Gali būti, čia buvo nuolatinė žvalgų gyvenamoji vieta. Ant kalvos vėjo išpūstame smėlyje randama akmens gadynės palaikų. Prieš Žvalgos kalną tik kitoje Neries pusėje yra akmens gadynės Rusių sodyba, kur irgi galima rasti daug senovės palaikų: titnaginių peiliukų, akmens kirvukų, puodų šukių ir kt.

„Skarbas”

(Trakų apskr., Žąslių v.)

Netoli Budelių kaimo, Neries pakrantėje, yra aukštas gražus piliakalnis „Skarbu” vadinamas, labai sunkiai prieinamas. Prie jo kiek lengviau galima prieiti tik iš pietvakarių pusės. Iš kitur jis beveik visai neprieinamas dėl klampių upokšnių, plaujančių du jo šonu, ir dėl Neries, tekančios prie pat jo. Tuo būdu, piliakalnis iš trijų pusių yra apsuptas vandens ir stačių, ir gilių daubų. Pats piliakalnis irgi labai status, kad net sunku ant jo užkopti, o smarkiam vėjui esant, pavojinga net stovėti.

Nuo „Skarbo” viršūnės, link Neries, yra 7 stačios pakopos, kurios sudaro, tarytum, 7 laiptelius. Po antros pakopos nuo viršaus yra prakastas gilus griovys. Visas piliakalnis, išskiriant jo viršūnę, apaugęs tankiais krūmais, o pati viršūnė truputį įdubusi, čia, prieš karą, stovėjo rusų pastatyta aukšta kerėbla.

Nuo piliakalnio viršūnės matyti labai tolimos ir gražios apylinkės. Į šiaurę ir rytus matyti platus Neries slėnis, kuriame lyg driežas raitosi, vingiuojasi Neris. Paneryje, kai kur matyti samanotos tarp pamiškių trobos, vietomis ariami laukai; toliau, ta pačia kryptimi, matyti gražūs Panerių pušynai, apžėlę Neries pakrančių kalnai, vietomis skynimų ir kaimelių pertraukiami. Apylinkėje taip pat matyti išmėtyti piliakalniai ir didesni senkapiai (Skėrių, Paparčių, Laukogalio ir k.). Rytuose, pačiame horizonte, matyti lietuvių kuni­gaikščio Traidenio sostinė Kernavą, o šiaurėje gražus Žvalgakalnis, ant kurio budėdavo senovės lietuviai, sergėdami savo sostinę nuo priešų antplūdžių. Štai kokiose gražiose apylinkėse senovėje Traidenis dirbo nepriklausomą Lietuvą vienijantį darbą.

Gražus „Skarbas” savo pavidalu ir apylinkėmis, bet dar gražesnis padavimais. Iš jų tepaminėsiu kai kuriuos. Vienas padavimas pasakoja apie prasmegusią čia kažin kokią bažnyčią; kitas sako, kad čia yra daug turtų užkasta, dėl to jis ir vadinasi „Skarbu” (skarbas — lobis). Tie turtai esą užburti ir jų niekas negalįs iškelti. Juos kasti mėginę net kunigai. Vienam jų prisisapnavę, kad, norint iškelti turtus, reikia ant piliakalnio laikyti mišias, ką jis ir bandęs daryti. Viskas sekėsi gerai ir jau „skarbas” buvo beveik visai iškilęs, tik baigdamas laikyti mišias kunigas atminęs, kad užmiršo pasiimti žnypleles žvakėms gesinti. Lig tik užgesinęs žvakes be žnyplelių, „skarbas” sukaukęs, sudundėjęs ir vėl nugrimzdęs. Paskui ir kiti bandę laikyti mišias, bet „skarbas” jau nebeiškilęs.

Dar kitas padavimas pasakoja, kad čia esąs palaidotas kažin koks Lietuvos kunigaikštis kartu su dideliais turtais ir brangiais papuošalais.

„Skarbas” buvo vienas svarbiausių ir stipriausių Kernavos gynimo punktų ir jai buvo tikrai brangus turtas.

Avižonis K. „Kelios istorinės Lietuvos vietos” // Rinktiniai raštai. – Roma, 1982. – T. 3, p. 211-222;