Dainavos Sostinė: Merkinė – tai ne tik senas Dzūkijos miestelis Nemuno ir Merkio santakoje. Tai viena svarbiausių Lietuvos istorinių vietų, kur per šimtmečius sprendėsi valstybės likimas. XIII–XV amžiais ji buvo stipri pilis kryžiuočių kelyje į Trakus ir Vilnių, ėjusi iš lietuvių rankų į Ordino ir vėl atgal. Čia minimas Vytautas, čia siautė Konrado Jungingeno kariuomenė, čia buvo plėšiama ir vėl atstatoma.
Merkinė augo kaip valdovų globojamas miestas – su bažnyčiomis, vienuolynais, rotuše ir Magdeburgo teisėmis. XVII amžiuje ji pasiekė savo klestėjimo viršūnę: turtinga seniūnija, septynios bažnyčios, gyva prekyba ir strateginė reikšmė. Šiose giriose medžiojo Vladislovas IV, čia pat jis ir mirė 1648-aisiais.
Tačiau karai su švedais ir Maskva sudavė smūgį, po kurio Merkinė jau niekada nebeatsigavo. Iš pilies liko ardomas piliakalnis, iš miesto didybės – mūro stulpai, plytgaliai, legendos ir padavimai. Šis straipsnis – tai žvilgsnis į Merkinę kaip į Dainavos širdį: miestą, kuriame susilieja valdovų istorija, karo dūmai ir tyliai byrantys praeities liudytojai.
Dainavos sostinė
Merkinė yra vienas seniausių Lietuvos miestų, kitados buvęs didelis ir turtingas; čia būta kunigaikščių rezidencijos. Pirmą sykį Merkinės vardą randame Vygando Marburgiečio kronikoje. Ten minima, kad Vokiečių ordino maršalka Gotfrydas Lindenas, grįždamas iš žygio prieš Algirdą 1377 m., Merkinėje prisiplėšė didelių turtų.
XIII, XIV ir XV a. Merkinė turėjo didelę strateginę reikšmę: ji buvo stipri pilis, viename kryžiuočiams mėgstamiausių kelių į Trakus ir Vilnių. Jai teko atlaikyti daug smarkių priešo puolimų: jau minėtais 1377 m. kryžiuočių išplėštą Merkinę paėmė valdyti (1391 m.) Vytautas, bet 1393 m. žiemą kryžiuočiai, vadovaujami didžiojo magistro Konrado Jungingeno, vėl Merkinę išgriovė. Kai lietuviai ją atstatė, kryžiuočiai 1403 m. vėl puolė, nusiaubė apylinkes ir paėmė pačią pilį. Taip per ištisą metų eilę Merkinė ėjo iš lietuvių rankų į kryžiuočių ir iš kryžiuočių į lietuvių rankas.
Ant Nemuno kranto, kur įteka Merkys, yra kalnas. Tam kalne ir stovėjo gerai sustiprinta ir sunkiai prieinama pilis. Pats miestas turėjo būti nemažas, nes jau Jogaila čia, kaip žymesniame centre, pastatydino šv. Mykolo bažnyčią. Neužmiršo Merkinės ir kiti Lietuvos valdovai: Kazimieras (1442 m.) ir Aleksandras (1496 m.) minimą bažnyčią pagražino, o prie Zigmanto II 1516 m. ji žymiai pataisoma ir duodamas jai naujas šv. Marijos Dangun Ėmimo vardas. Pradžioje XVII a. Merkinėn atvyksta domininkonai, kuriems burmistras Kristupas Stepanavičius 1605 m. dovanojo namus su žeme, o Lietuvos kancleris Voina 1615 m. pastatė mūrinę šv. Kazimiero ir šv. Marijos N. vardu bažnyčią.
Anais laikais beveik visa Dainava buvo apaugusi viena nepereinama giria, kurios likę nemaži plotai su gausinga fauna ir šiandien iškalbingai liudija buvusių tų milžiniškų girių didybę. Smiltingos Merkinės apylinkės taip pat įdomios ir gražios savo kalneliais, upėliais ir žaliavandeniais ežerais. Merkinės giriose mėgdavo medžioti net Lietuvos valdovai, ypač Vladislovas IV, kuris, jaunas būdamas, dažnai Merkinėje lankydavosi. Ir karaliumi tapęs mielai čia pamedžiodavo. Jis ir mirė Merkinėje: važiuodamas iš Vilniaus į Varšuvą peršalo ir, sustojęs Merkinėje nakvoti, viešbuty netikėtai mirė 1648 m. gegužės 20 d.
Per karus su Švedija ir Maskva tame pat name du kartu nakvojo rusų caras Petras Didysis (1707 m. lapkričio mėn. ir 1708 m. sausio mėn.). Vėliau minimą namą iš žydelio nupirko kažin koks dvarininkas, kuris, jį nugriovęs, pastatė 2 aukštų mūrinį namą (dabartinė vidurinė mokykla).
Merkinė su apylinkėmis priklausė Lietuvos valdovams, bet 1536 m. didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas II Merkinės seniūniją pavedė Trakų vaivadai ir Lietuvos maršalkai Jonui Zabrzezinskiui iki gyvos galvos. Magdeburgo teises Merkinė gavo, palyginti, gana vėlai: jas suteikė Žygimantas Augustas Kulšine 1569 m. Prie karaliaus Jono Kazimiero miestas pasiekė aukščiausią savo žydėjimo laipsnį. Vokiečių ordinas jau seniai buvo liovęsis puolęs, miestas, turėdamas puikų geografinį padėjimą, augo, didėjo ir turtėjo. Merkinės seniūnija tada buvo atitekusi Vitebsko vaivadai Matui Oginskiui, kuris per karus su švedais sumokėdavo kvartos 3425 lenkų auksinus ir 12 grašių, o hibernos 4226 lenkų auksinius. Iš to matyti, kad Merkinės seniūnija duodavo daug pelno. Mieste tada buvusios net 7 bažnyčios. Viduryje miesto stovėjo akmeninė rotušė, kurioje posėdžiaudavo miesto taryba. Bokšte kabojo varpas, kuriuo šaukdavo į posėdžius tarybos narius. Tas varpas užsiliko, ir šiandien jį gali pamatyti klebonijoje pas dekaną.
Per karus su Švedija ir Maskva Merkinė buvo visiškai išgriauta ir sudeginta (1654 m.). Švedai kirto paskutinį miestui smūgį, po kurio jis jau niekada neatsigavo ir niekur raštuose neminimas. 1655 m. Seime nutarta atleisti Merkinę 6 metus nuo mokesčių ir patvirtinamos jai senosios privilegijos, bet kadangi sunaikintas miestas ilgai neatsigavo, tai (1773–75 m.) Seimo nutarimu miestas perkeliamas į Alytų, o Merkinės seniūnija pavedama valdyti Lydos apskr. vėliavininkui ir pasiuntiniui Juozapui Narbutui.
Po visų karų ir nelaimių Merkinė palengva vėl atsistato, bet pirmykštės savo reikšmės nebeatgauna. 1822 m. statistiniais daviniais, Merkinėje buvo 233 namai su 2148 gyventojais, o visam valsčiuje, turinčiame 30 740 dešimtinių žemės, buvo 888 namai su 5699 gyventojais. 1923 m. visuotinojo gyventojų surašinėjimo daviniais, Merkinėje yra 327 ūkiai su 2105 gyventojais. Vadinasi, per 100 metų gyventojų skaičius tik sumažėjo 43 žmonėmis.
Pabaigoje XVII a. į Merkinę atsikėlė jėzuitai, kurie čia pasistatė bažnyčią, didelius rūmus ir įsigijo geriausius plotus žemės. 1676 m. Vilniaus vaivada ir Liet. hetmanas Mykolas Kazimieras Pacas įsteigė kolegiją – su žemesnėm klasėm – ir pavedė ją jėzuitams. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, visus jų turtus perėmė Edukacijos komisija, kuri vėliau perdavė domininkonams. Merkinėje buvo kunigų domininkonų laikoma klasių miesto mokykla, kuri turėjo 5 mokytojus vienuolius ir 41 mokinį. Mokyklos būklė buvo prasta: nebuvo nei knygyno, nei kabineto, išskyrus matuojamąjį stalelį ir dar kelis prietaisus. 1822 m. sudegė buvusioji jėzuitų kolegija ir vienuolynas. Domininkonai, netekę rūmų, iš Merkinės išsikraustė, o jų žemes nusavino rusai.
Stačiatikių cerkvė Merkinėje atsirado 1845 m. paprastuose namuose. 1858 m. cerkvę įtaisė rotušėje, antrame aukšte, iždo lėšomis, o bokštą pavertė varpine. 1887 m. sugriovė rotušę, jos vietoje, iš tos pačios medžiagos, iždo lėšomis pastatė cerkvę 200 žmonių, kuri atsiėjo 9868 rb. Ji ir dabar tebestovi.
Apie Merkinės kadaise buvusią didybę rodo du 15 a. seni užsilikę mūro stulpai. Jų seniau buvo keturi. Merkinės gyventojai sako, kad tai buvusių miesto vartų likučiai, bet tikrai stulpai teparodo, kur baigėsi miesto žemė. Tie stulpai, kaip matyti, buvo pastatyti dideli, gražūs ir stilingi. Dabar jie žymiai apgriuvę, bet vis tik viename jų, kuris stovi pakeliui Varėnon, dar aiškiai matyti vietos, kur buvo valstybės ženklo ir net pačio ženklo liekanos. Pačiame miestelyje tarp mūrinių namų yra ne vienas, bent savo pamatais ar kitais likučiais atmenantis mūsų senovę. Iš didelių ir turtingų vienuolynų rūmų ir bažnyčių yra tik menki likučiai, kurie drauge su žeme priklauso pravoslavų šventikui.
Iš garsiosios pilies jau nėra mažiau sų dekadų. Piliakalnį uoliai graužia šalia tekantis Staugto upelis; jo vanduo jau didesnę piliakalnio dalį nugriovė, ir mėnesį Nemunon iš Staugio pusės yra tik didelis išgraužto, pliko kalno pusratis. Didžiojo karo metu rusai savo apkasais dar daugiau apgriovė piliakalnio viršūnę. Iš nugriauto piliakalnio šono kyšo nuodėguliai, plytgaliai, akmenys ir sienojų galai. Aplink kalną griovyje ir visa lyguma primėtyta suakmenėjusių nuodėgalių, plytų ir akmenų, sveriančių po kelis pudus. Tai, be abejo, buvusių pilies trobesių ar dal dvaro griuvėsių likučiai. Tų plytgalių ir panašių liekanų čia begalė. Gal prieš kokią 30 metų, rašo Baliukis, kad piliakalnis buvo dar daug didesnis; staiga jis, Staugio paplautas, skilo. Atsidarė didžiausia bedugnė, o joje šulinys, savo dugnu lygus Staugio dugnui. Dabar to šulinio ir jo mūro rentinio neliko nė žymės.
Už Nemuno tilto, kairėj pusėj, yra kopos, kur senovėje buvę kapai, ar koks žymesnis mūšis, nes kasinėjant randama kaulų, ginklų, sagčių ir pinigų iš 1660, 62, 66, 1753 ir 56 metų. Toliau už kapų yra „milžinkapiai“, bet jų iki šiol niekas netyrinėjo.
Apie Merkinės pilį ir miestą yra labai daug gražių istorinių padavimų ir pasakojimų, kurių dalį surinko ir paskelbė prof. V. Krėvė Mickevičius „Tautos ir žodžio“ III-se knygose.
J. Staniškis „Dainavos sostinė” // Lietuva 1927 m. lapkr. 22 d. nr., p. 2-3