Dr. J. Remeika "Dravernos milžinas" // Kai dar amžina ugnis ruseno 1939 m. p. 156-158;
Kartą gyveno labai stiprus milžinas. Jei kam reikėdavo padėti, jis mielai rodydavo savo galią.
Vieną dieną senas žmogus norėjo per Marias pereiti ir Užmaryje pasirinkti malkų, kur augo puiki giria, bet nežinojo kaip. Tada kreipėsi į milžiną ir prašė jį:
„Gerasis milžine, užpilk Marias, aš noriu pereit į antrą pusę!”
Milžinas prižadėjo ir nužengė į Dravernos kaimą smilčių atsinešti. Prisibraukė pilną maišą ir ėjo Marių užpilti. Vos keletą žingsnių paėjus, pratrūko jam maišas ir smiltys išbiro ant žemės.
Milžinas ant tų smilčių atsisėdo maišo lopyti. Jo ilgos kojos nutyso ligi Brukšvos pievos.
Tos pievos buvo priaugusios krūmų. Juose veisėsi daug vilkų. Alkani vilkai atbėgo ir nukrimto milžinui kojas. Milžinas buvo taip įsigilinęs į savo darbą, kaulo adata belopydamas, kad visai nepajuto piktų vilkų darbo. Dėl to staiga nusilpo ir pasimirė. Antrą dieną susirinko žmonės, gailėjosi gerojo milžino ir paskiau aprausė jį smiltimis. Ko žmonės nesuspėjo padaryti, pati gamta pabaigė: smarkus vakaris vėjas supustė aukštą, smailą kauburį.
Šiandien šis kalnelis yra Dravernos kapai. Žmonės jį vadina milžinkapiu. Jie laidodami čia randa dar milžino kaulų.