Gedimino kalno lobiai

Vilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai „Gedimino kalno lobiai“ // Vilniaus legendos 1998 m. p. 10 – 15

Kūčių vakarą, jau temstant, bravoro darbininkas Vaitkus, baigęs darbą, ėjo pro Gedimino kalną namo. Jo pareiga bravore buvo taisyti ir tvirtinti alaus statinių lankus. Tą dieną pasitaikė daug darbo, kurį jis tik dabar baigė. Oras buvo šaltas, sniegas baltu klotu dengė žemę ir ardė artėjančios nakties gilią tamsą. Žmonių gatvėse nebuvo, nes artinosi Kūčių vakarienės metas, ir visi stengėsi būti namie.

Pasiekęs krūmais apaugusį šiaurinį pilies kalno šlaitą, Vaitkus pamatė iš krūmų išeinančią mergaitę. Tokioj vietoje ir tokiu laiku pamatęs ją, Vaitkus nustebęs sustojo. Nebuvo taip tamsu, kad būtų negalima matyti mergaitės grožio. Ji buvo apsirengusi lietuviškais tautiniais rūbais, ilgos šviesios kasos kabojo per pečius, o ant galvos turėjo auksinę žibančią karūną. Tokio apsirengimo jis dar nebuvo matęs, bet žinojo, kad karūną nešioja tik karalaitės.

Tuo laiku mergaitė prisiartino prie jo ir užkalbino, prašydama, kad jis užeitų pas ją ir sutvirtintų statinių lankus.

— Mano motina paliko man kraitį statinėse, o jos išdžiūvo ir atsirado plyšių. Kraitis pradeda byrėti, svetimi žmonės jį grobsto, ir jeigu statinių nepataisysi, visą mano kraitį išgrobs. Aš jums užmokėsiu tiek, kiek jūs uždirbot per šią visą dieną.

Vaitkus truputį pagalvojo ir sutiko.

Karalaitė užrišo jam skarele akis, paėmė už rankos ir nusivedė. Vaitkus pajuto, kad jie buvo rūsy, bet karalaitė vis vedė tolyn.

– Čia yra trys laiptų pakopos. Būk atsargus, – perspėjo karalaitė. Vaitkus atsargiai lipo žemyn. Po keletos žingsnių karalaitė vėl sako: — Čia yra penkios pakopos, eik atsargiai.

Po kiek laiko ji vėl perspėjo:

— Čia yra septynios pakopos, tvirtai laikykis už mano rankos ir būk atsargus.

Kai nužengė tas septynias pakopas, karalaitė sustojo, atrišo Vaitkui akis, ir jis apsidairė. Jie buvo erdviame rūsio kambaryje, apšviestame senoviškais deglais, o prie sienos stovėjo devynios medinės statinės, suveržtos devyniais lankais ir uždengtos mediniais dangčiais.

Karalaitė parodė Vaitkui statines ir pasakė:

— Tai tų statinių sutvirtink lankus! — ir pati išėjo.

Įrankius Vaitkus turėjo su savimi ir tuoj griebėsi darbo. Kai pradėjo veržti vienos statinės lankus, jos dangtis nukrito, ir Vaitkus pamatė, kad ji buvo pilna auksinių pinigų, blizgančių deglų šviesoje. Kai jis pakėlė kitų statinių dangčius – ir jos buvo pilnos aukso, o viena jų — pilna įvairių brangakmenių. Tie akmenys taip žėrėjo, kad net kambaryje pasidarė šviesiau. Vaitkus vėl uždengė statines, sutvarkė lankus ir sudėjo įrankius į drobinį maišelį. Tuo laiku pasirodė ant slenksčio karalaitė ir paklausė, kiek reikia jam užmokėti už darbą. Vaitkus atsakė:

— Nedaug čia buvo darbo, net naujų lankų nereikėjo, tai, kiek duosit, tiek bus gana.

Karalaitė pakėlė statinės dangtį, paėmė vieną auksinį pinigą ir padavė jam:

— Čia tau už darbą, bet tavo sąžiningumas vertas daugiau. Duok savo maišelį, — ir paėmus jį, įpylė tiek rieškučių aukso, kiek buvo statinių. Po to vėl skarele užrišo jam akis ir nuvedė į tą pačią vietą, kur Vaitkus ją buvo sutikęs.

Namo Vaitkus grįžo vėlai. Kaimynai seniai buvo po Kūčių vakarienės, bet jo žmona ir vienintelis sūnus laukė.

Nuo tos dienos Vaitkaus šeimos gyvenimas pasikeitė. Sūnų jis išleido į mokslus, kuriuos baigęs jis tapo mokslininku ir mokė kitus prūsų Karaliaučiaus universitete. Tėvams taip pat nieko netrūko, jie gyveno ramiai ir vargo daugiau nematė.

***

Tą legendą papasakojo savo vaikaičiui Jokūbui senelis Tarvydas, kurio protėviai ištikimai tarnavo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui. Jis ją girdėjo iš savo senelio, o tas – iš Vaitkaus giminaičio. Keitėsi valdovai, keitėsi ir jų tarnai. Neliko didžiųjų kunigaikščių, nebuvo kam tarnauti, senelis Tarvydas buvo neturtingas ir gyveno su savo vaikaičiu Jokūbu menkame namelyje Žvėryne už Neries.

Jokūbas buvo našlaitis. Jo tėvai mirė per paskutinę epidemiją, kuri siautė mieste. Nuo dvylikos metų amžiaus Jokūbas turėjo jau dirbti. Bet kadangi senelis jį išmokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti, jis lengvai gavo darbą pas seną gelumbės pirklį Gasparą Vokiečių gatvėje.

Nesunkus buvo darbas, ir neblogas buvo darbdavys: neišnaudodavo jauno Jokūbo ir visuomet padėdavo. Dažnai duodavo ką nors nunešti seneliui, o ir Jokūbui pačiam badauti netekdavo.

Tik vieno Gasparas griežtai reikalavo iš savo jauno tarnautojo – punktualumo. Žiemą ar vasarą Jokūbas turėjo krautuvėje būti septintą valandą ryto. Jokių pasivėlavimų pirklys nepripažino. Jokūbas turėjo iššluoti krautuvę, sutvarkyti suverstas iš vakaro prekes, sudėti jas į lentynas ir laukti pirmo pirkėjo. Senis Gasparas su didele žąsies plunksna rankoje sėdėdavo už staliuko, kažką skaičiuodavo ir iš tolo stebėdavo triūsiantį Jokūbą.

Kai nebūdavo pirkėjų ir viskas būdavo tvarkoje, Gasparas kalbindavo vaikiną, ką nors jam pasakodavo, ar mokydavo pirklio gudrybių. Retkarčiais Jokūbas atsinešdavo iš senelio gautą knygutę, kurią laisvalaikiais godžiai skaitydavo. Gasparas ne tik nedrausdavo, bet ir skatindavo jį skaityti. Net pats parūpindavo jam knygučių ir vis stengdavosi įbrukti lietuviškas, kurias pats labai mėgdavo. Jokūbas, būdamas keturiolikos metų, jau kalbėjo, skaitė ir rašė lietuviškai, lenkiškai ir gudiškai.

Jokūbas papasakojo senam Gasparui apie girdėtą iš senelio legendą, apie pilies kalno lobius ir karalaitę. Pirklys jau buvo ją girdėjęs, ir pridūrė, kad ir lobius ir karalaitę galima rasti ir pamatyti tik Kūčių vakarą ar švento Jono vidurnaktį, nes jie yra užburti ir kitomis dienomis nesurandami.

Jokūbas lobių nenorėjo, bet labai norėjo pamatyti karalaitę ir jos turtus.

Gasparas ir Jokūbas gražiai sugyveno. Pirklio butas buvo tuoj už krautuvės tame pačiame name. Šeimos ir giminių jis neturėjo. Jam butą išvalyti ir valgį išvirti kiekvieną dieną ateidavo tyli ir nekalbi senoji Agota. Tuoj po pietų ji išeidavo ir pasirodydavo tik kitą dieną. Senis Gasparas visą dieną būdavo krautuvėje, net valgį jam ir Jokūbui Agota ten nunešdavo. Tik nakvoti jis grįždavo į butą.

Kai Jokūbui suėjo penkiolika metų, jis nutarė pabandyti surasti karalaitę ir jos lobius. Švento Jono vakarą, kai senelis Tarvydas užmigo, tyliai apsirengė, išslinko iš namuko ir nuėjo pilies kalno link. Naktis buvo šilta, šviesi, nebuvo debesų ir švietė mėnulis. Atėjo jis per anksti, buvo tik vienuolikta valanda. Jokūbas įlindo į krūmus, atsigulė ant žolės ir laukė vidurnakčio. Gulėti buvo patogu, minkšta, akys pačios merkėsi ir Jokūbas nepajuto kaip užmigo. Kai jis atsibudo, prieš jį stovėjo baltais drabužiais apsirengęs žilabarzdis senis. Jokūbas nusigando, bet senis jį nuramino sakydamas:

– Jei nori pamatyti Karalaitę ir jos lobius, kelkis, aš nuvesiu pas ją.

Jokūbas greit pašoko, senis skarele užrišo jam akis, paėmė už rankos ir vedė, perspėdamas apie nelygų kelią, kad neparkristų. Perspėjo einant ir per laiptų pakopas – tris, penkias ir septynias. Nužengus paskutines septynias pakopas, senis atrišo jam akis, ir Jokūbas pamatė karalaitę su blizgančia karūna ant galvos, sėdinčią auksinėje kėdėje.

– Tu norėjai mane pamatyti? — paklausė ji maloniu balsu.

Karalaitė buvo labai graži, puošniais tautiniais drabužiais apsirengusi ir atrodė labai iškilmingai. Jokūbas iš pradžių nežinojo, ką sakyti, kaip į ją kreiptis. Bet pagaliau įsidrąsino ir paklausė:

– Karalaite, iš kur tu esi? Kaip tavo vardas? Kas tavo tėvai?

– Mano motina buvo šio krašto valdovė, bet ji dabar serga. Ją ištiko nelaimės. Jos kraštą užplūdo svetimieji, o bajorai ir turtingi miestiečiai išsižadėjo jos ir nuėjo tarnauti svetimiems valdovams. Tik neturtingieji valstiečiai liko jai ištikimi. Užmiršo bajorai ir mane, todėl aš slepiuosi čia ir laukiu, kol jie grįš prie mano motinos ir ji vėl bus galinga valdovė. Tada ir aš pasirodysiu ir būsiu su mano motinos žmonėmis. O mano senelį tu jau pažįsti, nes jis čia tave atvedė, – atsakė karalaitė.

– Bet koks tavo motinos vardas? Kaip tavo, karalaite, vardas? – vėl klausė Jokūbas.

– Mano motinos vardas yra Tauta, o mano vardas Kalba, – atsakė karalaitė.

– Ar gali parodyti man savo lobius? – paklausė Jokūbas.

– Savo lobius aš tau parodysiu tik tada, kai mane geriau pažinsi, kai aš nuolat būsiu tavo širdyje, kai nebebus pavojaus, kad svetimieji gali išstumti mane iš tavo širdies. Jei atsiras kokios kliūtys, šaukis mano senelio pagalbos, jis tau padės jas nugalėti, – atsakė karalaitė.

– Kaip tavo senelio vardas, karalaite? Kur aš jį rasiu?

– Jo vardas Praeitis, o rasi jį ten, kur daug dulkių, kur senovės pelėsiais kvepia, — atsakė karalaitė, ir visas kambarys, ji pati ir sostas apsidengė migla ir pradingo.

Jokūbas prabudo po krūmu apie antrą valandą naktį, kai rytų pusėje pradėjo švist dangus prieš saulės patekėjimą. Jis atsikėlė, bet nežinojo, ar tai, ką matė, buvo sapnas, ar tikrovė.

Grįžęs namo, po trumpo poilsio, septintą valandą jis vėl buvo krautuvėje prie savo darbo. Bet karalaitės vaizdas nuolat buvo prieš jo akis, o jos žodžiai skambėjo ausyse. Jokūbas buvo susimąstęs ir darbas ne taip sklandžiai sekėsi kaip visuomet.

Senasis Gasparas pastebėjo tą permainą ir pradėjo klausinėti, kas atsitiko. Iš pradžių Jokūbas nesakė, bet po kurio laiko papasakojo, ką jis matė ar sapnavo. Gasparas susimastė, bet staiga supratęs sušuko:

– Jokūbai, čia ne sapnas, bet tikrovė! Tik reikia teisingai suprasti. Metai praėjo be permainų. Vieną rytą Jokūbas, atėjęs į darbą, rado krautuvės duris uždarytas.

– Gal senas Gasparas susirgo, gal kas blogo atsitiko? – pagalvojo ir, nuėjęs prie buto durų, pasibeldė. Niekas neatidarė. Nutarė laukti, iki ateis Agota. Ta taip pat negalėjo įeiti. Bet ji atsiminė, kad Gasparas jai kartą sakė, jog atsitikus kokiai nelaimei, ji turi pašaukti jo advokatą, kuris netoli gyveno. Agota išsiskubino ir po kiek laiko grįžo su advokatu, kuris turėjo buto raktą, nes buvo Gasparo patikėtinis. Įėję į butą rado seną Gasparą mirusį.

Už savaitės po laidotuvių į Tarvydo namuką atėjo tas pats advokatas ir pranešė, kad Gasparas savo testamentu paliko devynis tūkstančius auksinių Jokūbo mokslui. Testamente pareiškė norą, kad Jokūbas studijuotų savo krašto istoriją ir kalbą, kad vėliau galėtų kitus mokyti.

Daug kliūčių sutiko Jokūbas eidamas tuos mokslus, nes svetimieji nenorėjo leisti gilintis į praeitį, gundė jį gera tarnyba, patogiu gyvenimu, siūlė išvažiuoti iš krašto ir imtis kito mokslo. Jokūbas atsisakė. Sunkiomis valandomis, kad nugalėtų pagundas, jie eidavo į bibliotekas, knisdavosi tarp senų rankraščių, ir senelis Praeitis jo nusistatymą dar labiau sutvirtindavo.

Apie Jokūbą būrėsi jaunimas, norįs pažinti karalaitę Kalbą ir jos senelį Praeitį. Nevienas, dirbdamas kartu su Jokūbu, atsimetė nuo svetimųjų ir grįžo prie savo tautos.

Pagaliau Jokūbas sulaukė tos valandos, kada išvydo visus karalaitės lobius, blizgančius auksu ir žėrinčius brangakmenimis. Karalaitė Kalba jau nesislėpė, išėjo į žmones, o jie nuo jos jau nesišalino ir priėmė į savo tarpą.

Taip išsipildė Jokūbo svajonė, kuriai jis buvo ištikimas visą savo gyvenimą.