V. U. Sapniūnas "Varėnos smėlynuose" // Ateitis 1944 m. nr. 419, p. 3
Varėna, šiuo metu net dvi Varėnos, yra pietų vakarų Lietuvoje. Apaugusios abi Varėnos žiemą žaliuojančiais šilais, pušynais ir ėgliais — kadugiais. Varėnos apylinkės smiltingos, nederlingos, retokai apgyventos. Kaimų čia maža, atskirti jie vienas nuo kito didesniais nuotoliais ir tais pačiais šilais ir smiltynais.
Gyvena čia paprasti, dažnai labai skurdūs lietuviai, tebekalbą švaria, skambia dzūkų tarme.
Tai grynai dzūkiškas kraštas. Reiškiasi čia dzūkų dvasia gražiomis dainomis, dar vis čia po kaimus ir šilus tebeskambančiomis. Reiškiasi ji pasakomis, gyvais, dar neišnykusiais senovės papročiais, burtais. Dzūkiškumas reiškiasi gyventojų jautrumu, karštumu, atvirumu, paprastumu ir nuoširdumu Dzūkiškai čia vadinami kaimai, upeliai, upės, ežerai, ežerėliai, laukai, miškai, pelkės. Dzūkiškai čia ir meldžiamasi, dūsaujama. Dievas čia Dzievu vadinamas.
Varėną pasiekti lengva iš visų Lietuvos vietų, nes į Varėną eina geri keliai, — geležinkeliai ir plentai. Iš Vilniaus į Varėną galima vykti geležinkeliu ir plentu. Geležinkeliu iš Vilniaus į Varėną apie 80 kilometrų, tiesiu Vilniaus Gardino ruožu.
Iš to paties Vilniaus nuo neatmenamų laikų į Varėną ėjo platus, karališkas vieškelis, senais beržais apsodintas. Dabar dalis to vieškelio paversta plentu, dalis palikta senuoju vieškeliu, nes naujasis plentas nepasinaudojo vieškelio senų beržų šlamėjimu. Plentas išsivingiavo šonu Valkinykų į Eišiškes ir iš ten pasuko į Varėną.
Varėna — galėtume pasakyti — gerų plentų mazgas. Plentų čia daug ir jie visuomet geri, be duobių, lygūs, nors ir netaisomi. Čia pati žemė, smėlynai, džiaugiasi akmens pylimo susilaukusi ir pati žemė kietai susispaudusi plentų nejudina, kietai laiko. Iš Varėnos, kaip iš kokio didmiesčio, plentai eina visomis kryptimis: Varėna — Perloja, Merkinė, Leipalingis; Varėna— Babriškiai, Daugai, Alytus; Varėna — Babriškiai, Valkinykai, Vilnius; Varėna — Barciai, Eišiškės, Vilnius, Lyda ar Gardinas.
Varėna ne tik plentų bei vieškelių, bet ir geležinkelių mazgas.
Varėnos miestelis beveik visas, išskyrus jo priemiestį, Mitraukos kaimelį, esantį Merkio upės kairiajame krante, buvo palikęs Lietuvos pusėje, o Varėnos stotis buvo patekusi lenkų okupacijon. Kadangi, kaip žinoma, per demarkacijos liniją, visoks legalus susisiekimas buvo nutrūkęs, tai likusi Varėnos valsčiaus ir Varėnos parapijos dalis, likusieji kaimai, ėmė spiestis apie Varėnos stotį. Čia, lenkų okupuotoje Varėnos stotyje, buvo įsteigtas naujas valsčius. čia buvo pastatyta nauja bažnyčia ir įsteigta nauja parapija, čia ėmė augti naujas centrelis. Tuo būdu atsirado du centreliai, kaip ir dvi Varėnos, kurios, administracinio patogumo sumetimais. Vilniaus sričiai su Vakarų Lietuva susijungus, imta vadinti tikrąją Varėną Varėna I-ji ir Varėnos stotį — Varėna II-ji vardu. Nors tarp Varėnos ir jos stoties tik 4 — 5 kilometrai, nors tarp jų nėra nei vieno kaimelio, tik skurdūs šileliai ir keliaujantis smėlys.
Dabar čia viena greta kitos dvi Varėnos, dvi parapijos, du valsčiai, dvi pašto įstaigos ir kita dviguba, nereikalinga administracija.
Šiandien Varėnos stotis ir ypač pati Varėna sukelia pasigailėjimo vertą įspūdį ir vaizdą. Viskas čia dvelkia dideliu skurdu. Atrodo, kad ir vėjas čia skurdu kvepia.
Dar ano, didžiojo karo metu Varėna išdegė, nes čia laikėsi ištisas dvi savaiti frontas. Suliepsnojo visas, nemažas, Varėnos miestelis, suliepsnojo jo medinė bažnyčia, mediniai ūkininkų ir darbininkų nameliai — pirkelės, sudegė ir mūriniai, vieno ir dviejų bei pustrečio aukšto pirklių, beveik išimtinai žydelių, mūriniai namai su sandėliais, plačia prekyba.
Sudegė ir nebeatsistatė Varėna. Styrėjo apgriuvusios sienos ligi antrojo karo, kuris čia vėl savo žymes paliko, išdegė vėl jos sveikesnioji, skurdžių ūkininkų bei darbininku gyvenama dalis.
Tad po plačią Varėną švilpia vėjai, užkliūdami už tebestyrančių degėsių, už apgriuvusių mūrinių sienų.
Varėnos stotis išlikusi sveikesnė. Ji čia išaugo miestelio sąskaiton, čia atsikėlė iš kažin kur svetimo, ne dzūkiško, gaivalo, čia mes jau išgirstame ir slaviškai, lenkiškai kalbančius miestelėnus, nesusikalbančius su Varėnos smiltynų dzūkais, nuoširdžiais, stipriais lietuviais.
Varėnos gyventojai nevadina savęs nei varėniškiais nei varėniečiais, o tiesiog varėniais. Varėnis arba varėnė, vadinas, žmogus iš Varėnos, tos vietos gyventojas. Ir ne tik Varėnos žmonės, čia ir upė bei ežeras tuo vardu vadinami. Čia sakoma: varėnis klebonas, varėnis aptiekorius, varėnis darbininkas, varėnė darbininkė, dzūkas varėnis, Merkio įtakas upė Varėnė, nemažas ežeras trys keturi kilometrai nuo Varėnos taip pat Varėnio vardu vadinamas.
Dzūkai varėniai skursta savo smiltynuose, bet myli juos ir iš jų nebėga. Didžiausia pramonė — miškai. Miškuose dzūkai varėniai gyvena, miškais ir maitinasi. Nėra varėnio, kuris nedirbtų miške, kuris nekirstų miško, nestatytų metrų, neplukdytų Merkio upe malkų, kuris nepintų krepšių, nerištų skujinių, šluotų, nėra piemenėlio, kuris po šilus nebūtų ganęs keltuvų — galvijų, kuris nebūtų sukęs iš karklų ar pušelaičių sau dūdelės ar pokšinčio medinio šautuvėlio, o daug dar čia tokių, kurie iš karnų bei šaknų sau vyžas pina. Vis tai iš miško, šilo. Vis tai miško pramonė. Nemažai čia ir uogų miškuose randama. Tačiau didžiausi Varėnos miškų turtai yra grybai, baravykai. Niekur kitur Lietuvoje, turbūt, niekur kitur ir pasaulyje, nėra tokių gražių, tokių gerų baravykų, kokie auga smiltinguose Varėnos šiluose. Tai Varėnos turtai, pasakytume. Varėnos aukso kasyklos.
Dygsta baravykai jaunuose šiluose po pušelaitėmis ir ėgliais, tarp pušelaičių ir ėglių, dygsta iš po pilkų sausų samanėlių iš švaraus smėlio, dygsta kietomis juodomis galvutėmis, trumpais, storais kietais kotais. Dažnai tie baravykai svetimai, neįpratusiai akiai neįžiūrimi, nematomi, nes tik mažais kupsteliais iš smėlio draug su samanėlėmis pakilę. Varėnio grybautojo akis supranta, kad tai baravykas, o pašalietis žmogus, ne varėnis, nepastebėtų, kad tai gražaus, juodagalvio baravyko esama. Toks baravykas ir iš žemės išlupti nelengva, jis kietai su žeme suaugęs ir išluptas tokis kietas, kad veik galvą pramušti galima. Varėnos baravykams netinka pasakymas: suglebęs, kaip grybas. Varėnis baravykas, tai tikras pulkininkas.
Ši grybų pramonė dzūkams varėniams ne tik duoda nemažai pelno, bet dažno tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Ką vasarą ir rudenį užgrybauja, tą per metus turi. Ir niekas nemoka taip grybų paruošti, kaip, dzūkai varėniai. Jei pateks čia svečias grybų dygimo sezono metu ir bus vaišinamas šviežiais baravykais, keptais su sviestu ir grietine, tai jis prisipažins, kad tokio skanėsto jis niekur ir niekuomet nėra valgęs. Tai dzūko varėnio specialybė, dzūkės Varėnės skanėstas.
Moka dzūkės Varėnės baravykus konservuoti, palikti žiemai, tačiau gražiausiai grybai džiovinami, nors specialių džiovyklų neturi. Džiovinami grybai, tik baravykai, kiti grybai tos garbės neturi, nedžiovinami.
Baravykai džiovinami paprastose krosnyse, pečiuose, kur kepama duonelė. O daroma tai šitaip: iš šilo parnešti baravykai sugrupuojami pagal didumą ir vieno dydžio baravykai veriami ant plonų iešmų per baravyko kotą, pačios galvutės neliečiant. Ant vieno iešmo paprastai užmaunama po kelioliką baravykų. Tie iešmai, arba dzūkiškai šypai, su baravykais gražiai sustatomi prikūrentan pečiun, kuris prieš tai skujine švariai iššluojamas ir ant pečiaus pado šiaudų paklojama, kad baravykėliai nesusiteptų. Tokiu būdu padžiauti baravykai džiovinami diena ar dvi ir suprantama, kad jie visiškai neišdžiūsta, tik gerokai apdžiūsta. Tokius apvytusius baravykus nuveria nuo šypų — iešmų ir maišine adata veriami ant stipraus, susukto siūlo į vadinamus vainikus. Šiuo atveju baravykai veriami išilgai, per kotą ir galvutę. Į vainikus suverti baravykai suneriami ant šatrelių (kartelių) arti krosnies ir palengva baigiami džiovinti. Taip išdžiovinti grybai būna ne tik švarūs, gražūs, bet ir skanūs, kvapūs. Miela tokį baravykų vainiką į rankas paimti, pauostyti ir valgyti. Ir tinka džiovytas baravykas prie kiekvieno valgio, o neretam dzūkui varėniui jis pavaduoja taukus ar prametalą.
Lengva, smėlinga dzūkų žemė. Nederlinga. Kviečių čia niekas nesėja, nes jie čia neaugtų. Kietų, geležinių akėčių varėnių laukams purenti nereikia. Užtenka čia arklu išarti, o vėjas sulygina, išakėja. Nearia dzūkas varėnis ištisai visos savo žemės, nėra prasmės. Aria ir sėja tik atskiromis salukėmis, kur kietesniame smėlyje, tarp šilų, tarp ėglių ir pušelaičių.
Margi varėnių laukai, dažnai nežinia, ar tai šilai ar laukai, nes čia pat varėnė grybauna, šilelyje baravykus renka, čia tarp baravykų raudonas, kaip kraujas, grikis noksta, silpnašiaudis, mažytėmis varpelėmis rugelis linguoja, čia lubinas mėlynuoja. Bulvės, kanapės, kručkai, kopūstai dera tik lietingą vasarą ir šios kultūros sodinamos tik arti sodybų, labiau sustiprintoje, daugiau įtręšioje žemėje.
Satos ruginės duonelės čia retas ūkininkas pats sau užtenka. Dar ligi Kalėdų ar Užgavėnių valgoma sava duona, dažnai kepama su priemaišomis, grikiniais miltais, bulvėmis, kad daugiau ir skalsesnė būtų, o po Velykų tenka pirktis iš tolėliau atgabenamų rugelių.
Pagrindinis dzūkų varėnių maistas — tai bulvės ir grikiai. Iš bulvių ir grikių kepamos vadinamos babkos, bandos, blynai. Iš jų verdamos košės ir sriubos.
Varėnos laukuose nepamatysi mašinos laukams apdirbti. Neįgrūsi tarp šilų pjaunamosios, nereikalingas čia traktorius, net geležinis arklas, plūgas, čia per kietas. Užtenka čia medinės žagrės, o rugeliai rankiojami lenktu pjautuvėliu ir tik vienas kitas čia prie rugių su dalgiu ateina. Grikiai raunami rankomis ir jų kambliais nugriežiami tais pačiais pjautuvais.
Taigi, paprastas, primityvus dzūkų varėnių gyvenimas, bet daina čia nuolat skamba ir akys dzūko varėnio nuolat šypsosi. Patenkintas, linksmas, kaip linksma besikvatojanti gegutė jo šiluose. Ir myli dzūkas varėnis savo žemę, savo smiltynus. Jis tiesiog savo gyvybe saugo dirbamos žemės sklypelį nuo bekeliaujančio smėlio, kuris, kaip vagis, vis naujus plotus iš varėnių pagrobia, užneša.
Kadaise gyvenusi medžiotojų ir žvejų gentis. Ją globojo deivė Varėnė. Pramotė padėjusi žmonėms išgyventi. Pasivertusi lydeka varydavo žuvį į tinklus. Miške persikūnydavo į vilkę ir gindavo žvėris į medžiotojų spąstus. Kol žmonės buvo geri ir vertino savo pramotės paramą – atnešdavo aukų – viskas sėkmingai klojosi. Vėliau žemės gyventojai tapo gana stiprūs ir išpuiko. Nebeskyrė pakankamai dėmesio juos globojusiai Varėnei. Įskaudinta pramotė paliko gentį. Vien upės, įtekančios į Merkį, ir gyvenvietės vardas tepriminė globėją.