Nuotrauka: Vidmantas Balkūnas B. Buračas "Girnikų kalnas" // Ūkininko patarėjas 1932 m. lapkr. 25 d. (47), p. 9
Už Šiaulių pavažiavus 15 kilometrų į vakarus Tauragės plentu, prasideda Žemaitijos kraštas. Čia gamta visai kitokia. Visur tik kalnai, pakalnės. Pakalnėj ežerėlis arba kaimelis, tarpkalnėj upelis, ten vingiuoja kelelis, o prie kelio kas varstas kryželis ar koplytėlė medyje arba ant akmens. Kiekvienoj koplytėlėj vis įvairūs smuikeliai, Jonai, Jurgiai, Dzidoriai ir Rokai. Čia garsiosios Dubysos pradžia. Už septynių kilometrų Ventos-Dubysos perkaso pradžia, kurs iškastas prieš šimtą metų ir stovi nebaigtas.
Tarp Ventos-Dubysos perkaso ir Butėnų ežero, per pušnų viršūnes kyšo garsusis Girnikų kalnas, kaip žmonės jį vadina „Milžinų kapas”, piliakalniu, ar pilele jo čia niekas nevadina, nors šių apylinkių visus piliakalnius vadina „pilė”. Šioje apylinkėje daugybė piliakalnių ir vis netoliau vienas kito kaip 4—7 kilometrai. Tačiau visų garsiausias yra Girnikų kalnas. Girnikų kalnas ir visų labiausiai gerbiamas yrą, čia buvusi kažkada Perkūno šventovė, kaip ir ant Šatrijos kalno, o nuo Girnikų kalno vakaruose už 40 kilometrų per mišku viršūnes matosi bemėlynuojanti Šatrija. Ir raganos senovėj turėjusios nuolatinį susisiekimą iš Girnikų kalno su Šatrijos kalnu, o senovės kunigai-vaidilos mokėdavę ženklais susikalbėti, naktį su Ugnies pagalba, o dieną su dūmais. Senovėj buvusiųjų šventyklų nė pamatų nežymų. Nors tai buvę labai senai bet kalnas ir šiandien šventu tebėra laikomas.
Norėdamas sužinoti kada ir kaip šis kalnas čia atsirado, nusileidęs nuo kalno užėjau į čia pat esanti Girnikų kaimą. Čia susiradau visų seniausią ir „viską žinantį” žmogelį.
Milžinų gadynėj gyvenęs didelis ir galingas milžinas Ansulis. Jis gyvenęs tokiais senais laikais, kada žmonės dar neturėję pastovios nuolatinės gyvenamos vietas, bet klajojo po visą, kraštą ir gyveno kur kam patiko. Kraštas visas buvo apaugęs, ūžiančiomis giriomis. Girios buvo pilnos įvairių žvėrių, kuriuos žmonės medžiojo ir jų mėsa maitinosi. Ariamos žemės kur-ne-kur buvo tik mažas sklypelis, žemę ardavo su kokia medžio šaka, kelmu ar baslį į medį įsitvėrę ir jaučius pasikinkę. Artojas eidamas į lauką, turėdavo neštis daug baslių, kad vienam sulūžus galėtų tuoj; kitą negaišdamas įsitverti. Kartą vienas žemaičių šalies, valdovas (čia sako valdymiers), norėdamas žmonėms darbą palengvinti, nukaldinęs daug geležies noragų, išdalijęs artojams. Bet pradėjus arti geležiniais noragais užėjo blogų orų keli metai ir javai nederėjo. Tai matydami, žemaičiai kaltino geležies noragus ir ėmė murmėti ant savo valdovo; kuris pabūgęs žmonių sumišimo vėl leido arti be geležies.
Tuomet laikai irgi nebuvę visai lengvi, nors ir didelę liuosybę visi turėjo. Mat kraštas nuolatos vis kariavęs su kažkokiais šiaurės gyventojais. Tik laimė, kad žemaičiai turėję tokį galingą milžiną, kuris visus įveikdavęs. O tas milžinas galingasis tai buvo Ansulis. Jis buvo toks didelis, kad jo pirštinės viename piršte galėjo tilpti 20 žmonių, arba artojas su visais jaučiais. Buvęs tiek galingas, kad už viršūnės nusirovęs didžiausią pušį, viena ranka mostelėjęs išklodavęs šimtus priešų, kaip musių.
Kartą milžinas Ansulis primušęs labai daug priešų, sukrovęs visus į krūvą, nuėjo į pajūrį 126 varstus, prisisėmę savo klumpes jūrų smėlio, parnešęs užpylė smėlių palaidodamas visus žuvusius karius. Taip tai susidaręs didelis milžinų kapas ties Kurtuvėnais, vadinamas Girnikų, kalnu. Apie šį kalną teko girdėti dar keli padavimai, bet įdomu tai, kad kiekviename padavime pasakojama kalną, esant milžinų supiltą.
