Kuršių Nerijos žvejų namas

Nuotrauka: Nidos žvejų namas. Averse –  medinis gyvenamasis žvejo namas ir kiemas. Namo stogas čiukurinis, dengtas nendrėmis, langai su langinėmis, išorės namo sienos apkaltos stačiomis lentomis. Aplink namą auga krūmai, žolės. Fotografuota Nidoje, XX a. I. p. Nežinomas fotografas. Neringos muziejus.
  V. B-s "Kuršių Nerijos žvejų namas" // Ūkininko patarėjas 1933 m. sausio 13 d. numeris, p. 9

Gražus Klaipėdos krašto pajūris, dar gražesnės Baltijos išskalautos, laisvų vė­jų supustytos kapos. Bet užvis gražiausi pajūrio žvejų namai, kupini malonaus jaukumo ir savaimingumo. Lietuvoj būna kelių pavyzdžių (tipų) gyvenamieji na­mai: vieno galo, kada visą būstą sudaro šalta priemenė ir gryčia arba kambarys; dviejų galų, kada seklyčią nuo gryčios skiria priemenė su kamara arba kaminu — ir, pagaliau, vadinamas kryžiavinis namas, sudarytas iš dviejų, kryžmai susi­jusių rentinių.

Klaipėdoj pajūrio žvejų gyvenamieji namai yra dar ypatingesni. Jie labai daž­nai būna sudėti iš dviejų Įžambiai susiju­sių rentinių. Tai vienas seniausių lietuviškosios statybos pavyz­džių (tipų), kurio ruimas paprastai dalosi į seklyčią (stabą) ir gryčią (numą). Vidury tarp tų ruimų paprastai būna er­dvi priemenė, iš kurios dalies padaroma kamara.

Seniausiuos Klaipėdos krašto ir pajū­rio namuose visai nėra krosnies. Tik prie­menėj būna židinys, kur nuo senų seno­vės jaukiai rasendavo Vydūno išgarbin­toji namų ugnelė. Vargingesnieji gyventojai taip pat neturėdavo atskiros gryčios. Jos vietą užimdavo tvartas arba pastogė gyvuliams ir žvejybos pabūklams laikyti. Pridedamas prie šio aprašymo brėžinys rodo, kad senoviškas Klaipėdos žvejų namas turėdavo šešis kampus. Bet abu ren­tinius paprastai voždavo – ir tebevožia vienas, stogas. Tik viename įdubime po tuo stogu būna prieangis, o kitame — palėpis.

Aukščiau dedamame paveiksle matome panašų žvejo namą, itin gražiai pastatytą. Jame pryšakinis prieangis paverstas gražia, dailiai aptverta pasilsio vieta — veranda. Namo stogas laužtinis su dailiai papuoštu čiukuru. Senovėj, kai Lietuvoj būdavo dūminės gryčios, pro čiukurą (tri­kampę skylę stogo, gale) rūkdavo dūmai. Dabar čiukuras tėra tos nebegrįžtamos senovės liekana. Didžiojoj Lietuvoj čiu­kurą puošia dailiai pjaustytos lentos, dažniausia paukščių pavidalo. Klaipėdos krašte ypatingai dažnai užtinkami dailiai išpjauti arkliukai. Panašius arkliukus sto­go kraige matome ir aprašomam paveiks­le. Senovės tyrinėtojai sako, kad tie išpjaustymai tai ne vien papuošalai, bet tam tikri, gal nuo stabmeldystės laikų užsilikę aukų ženklai.

Prieš kelis šimtus metų, kai lietuviai ir kuršiai tuos pačius, dievus garbino, kai Rusnės saloj buvo svarbiausioji lietuvių šventykla Romuva, lietuviai dievams įvai­rias aukas atnašaudavo. Perkūno dievai­čio mėgiamas gyvulys buvęs žirgas. Sudeginę žirgą, stabmeldžiai jo kaukolę iškeldavo ant namų stogo, tarytum sakydami: „Štai, dievaiti, tavo auka, mes ją tau atidavėm. Nežudyk musų ir nedegink savo ugningais žaibais mūsų pastogės“.

Šiandien, žinoma, to senovės papročio žmonės nebekartoja. Bet savo trobesius, jau vien grožio dėliai, dailiai pjaustytom žirgų galvom tebepuošia.