Keliavimas tai įgimta žmogui liga, nuo kurios jis ir per ilgus šimtmečius savo kultūrinio gyvenimo dar nepasiliuosavo, bet atvirkščiai, kuo aukštesnio kultūrinio laipsnio pasiekiama, tuo daugiau keliaujama, nors kartais ir visai betiksliai. Kur tik žmogaus nekeliaujama? Nėra jau, rodos, žemės rutuly ir vietos, į kurias bent svajonėmis žmogus nebūtų keliavęs. Keliauja žmonės ir į leduotus žemės ašigalius, į kaitrias Sacharos dykumas, į aukštus Gimalajaus kalnus, į tankius Amazonės upуno miškus. Po visą žemės rutulį, kaip skruzdės juda, skuba keleiviai garlaiviais, traukiniais, lėktuvais, arkliais, pėsčiomis. Kas ieško gamtos grožybių, kas įdomaujasi įgarsėjusiais žmogaus darbo palaikais, kas žingeidauja surasti ką nors dar naujo ir trokšta tuomi nustebinti pasaulį, o kai ką net vilioja kelionės pavojai ir įvairiausi prietikiai.
Keliaudami dažniausiai po svetimus kraštus, po istorines vietas, seniai jau visiem net ir įkyrėjusias savo stebuklais, dauguma keleivių vargu ar yra gerai pažinę artimesnę savo apylinkę, keliavę po savo gimtąjį kraštą, pažinę gerai jo visas grožybes ir stebūklus.
Sena klaidinga patarlė sako: „Ten gera, kur mus nėra”. Gal nevieną įtikina, kad nieko įdomaus ir stebėtino savo krašte vargu ar berasime, nes jau gerai esam pažinę jo dabartį ir praeitį mokykloje ir gyvenime. Toli ne taip. Nors kaip kas ir gerai žinotų savo kraštą, visuomet atsiras dar daug naujo, įdomaus ir stebėtino. Rasime savo krašte ir gražių vaizdų, ir stebėtinų žmogaus darbo liekanų, nestigs ir įvairių prietikių, jei tik jų ieškosime. Tik keliaujant savo krašte reikia mokėti pastebėti grožį, nors ir jau mums pažistamų gamtos vaizdų; mokėti surasti visa tai, kas glūdi paslapty ir tinkamai įvertinti.
Kiekvienas keleivis, bekeliaudams norės savo kelionės įspūdžius patiekti ir žodžiu ir raštu kitiems, nuodugniausiai žymint, kur jo būta, kaip miegota, valgyta ir t.t. Mūsų spaudoje jau nekartą buvo įvairių keleivių aprašoma kelionės įspūdžiai, daugiausia svetimų kraštų.
Pagalios tapau ir aš keleiviu. Kaip kiekvienas keleivis, taip ir aš, susirgau tradicine keleivio liga. Deja, tik mano kelionė buvo kur kas paprastesnė, nes aš keliavau po savo gimtojo krašto dalį
po šventą Žemaitiją. Tikėdamas, kad mano kelionė gali kai ką suįdomauti, pasiryžau nors bendrais bruožais savo įspūdžius ir žingeidiems skaitytojams aprašyti. Tiesa, aš nors ir nesu pirmas Žemaitijos keliauninkas, bet nuo Jucevičiaus keliavimo laikų jau daug laiko praslinko, jo romantiški kelionės aprašymai jau visų užmiršti ir kai kam gal atrodo juokingi, nes jau esame stambų žingsnį nužengę pirmyn.
Kaip ir kiekvienas keleivis, besirengdamas kelionėn, norėjau išrinkti patogiausią ir kartu įdomiausią kelią, tat ieškojau tam tikslui reikalingų vadovėlių, bet jų pasiteiravęs, gavau tik Indijos džiunglių ir Grenlandijos ledynų, bet ne Žemaitijos vadovėlį, apie kurį niekas nėra ir girdėjęs. Teko pasiskirti kelią, nurodytą vien tik tų vietų žinovų. Ir ko tik aš nesu prisiklausęs! Tai papasakos man apie neišbredamus purvynus, nukrypusius, supuvusius bei vėjo supamus tiltus, kalnus, miškus, visur perspėdami apie pavojų plėšriųjų žvėrių bei didžiojo kelio riterio romantiko Tado Blindos ir realistų Raikausko ir Markuzos pasekėjų, kurie vidudieny ant kelių sustabdą keleivius ir reikalaują jei ne jų gyvasties, tai bent piniginės. Bet kiek tik kas ko nekalbėjo, niekas nepasakė, kas yra dar užsilikę iš žilos senovės ir kas gali ne tik suidominti, bet dar ir pamokyti keleivi. Niekas nenurodė, kas yra gražaus ir verto pasigerėjimo ir pasididžiavimo prieš svetimšalį savo senovės liekanomis.
Labai daug nusistebėjimų ir abejojimų išgirdau, kuomet savo patarėjams pasakiau, kad keliausiu ne apaštališku būdu, pasiremdamas gera šermukšnio lazda, ne tradiciniu žemaitišku „balaganu”, bet automobiliu. Nei perspėjimai, nei abejojimai, nei bauginimai kelionės prietikiais neišgąsdino nei manęs, nei mano bendrakeleivių, nes įgimtam keliauninko atkaklumui niekas kliūčių negal sudaryti. Tuo labiau, kad mūsų kelionė, nors ir turtinga buvo įspūdžiais, bet tęsėsi gana trumpai, vos vieną dvi dienas.
Pasiryžę savo kelionėje ieškoti ne tiek dabarties, kiek tylių, nebylių praeities stebuklų iš įvairių tautos kovų už būvį ir darbo liekanų, apie ka klausyti kai kam ir nuobodu bus, bet aš pasiryžau aprašyti.
Gondinga
Pirmą savo kelionės tikslą pastatėme pasiekti garsią senovėje Gondingą, kuri nors ir nepastebėta istorijoje ir dabartinėje geografijoje bei žemėlapiuose, bet senai vilioja savep praeities paslaptimis ir plačiai pasklydusiais liaudy gandais.
Šviesus vasaros rytas. Vos pakilusi iš už kalnu saulutė dar nespėjo pažadinti už mūro sienų pasislėpusio miestelėno, kaip mūsų dusliai kvėpuodamas auto šaukia mus važiuoti. Ilgai netrukę, keliaujame. Greitai praelkiame jau visiems klaipėdiečiams nusibodusiu su baltai dažytais šaliniais akmenimis plentu, vienodais telegrafo bei telefono stulpais. Štai ir buvusi Lietuvos Vokietijos siena.
Senai jau troškusi liuosybės tautos dalis šiandien laisva su panieka žiūri į vergėjų šalį, nusistačiusi kitus savo gyvenimui kelius, teturėdama tik atsminimų pluoštą iš praeigos dienų.
Nėra jau prie užmiršto „šlagbaumo” budrių sargybinių, nestovi jau kiti sienos ženklai, įvairūs akmens, piramidai ir visa, kas tik mena taip netolimą praeitį, šiandien panaikinta, nes troškusieji vienybės suardė pertvarų sienas. Tik likučiai praėjusių liūdnų tautos dienų iššaukia liūdnus atminimus ir ardo širdies ramybę. Bet nėra laiko klausyti nusiskundimų užmirštojo veterano, nėra laiko ilgai kitiems apie jį kalbėti, nes visa tuoj paliks užmaršos angoj.
Nuo šio užmiršto sunaikinti „šlagbaumo” ir prasideda Žemaitija, tiek įdomi, mažai paliesta žmogaus ranka, niekieno nepažinta praeitimi, pilna užmirštų, nežinomų piliakalnių, kapų, senovinio pobūdžio koplyčių, kur visa slepiasi paslaptingumo miglose ir vilioja į save keleivio akį.
Dar penkios minutės kelio nauju plentu ir štai jau mes Palangoj, kur jau senai laukė mus bendrakeleiviai. Pasisveikinę vienas kitą, po žodį sumetėm ir vėl leidomės pirmyn vasaros saulės nudažytais žaliuojančiais laukais. Miela ir jauku, nesinori net akių nuleisti nuo kylančių vienas po kito vaizdų.
Tylus motoro dūzgimas važiuojant lygiu plentu, pasikeitė dabar į smarkios mašinos užimą, nes pratęs bėgti lygiu plentu, šiandien turėjo mindžioti sunkų Žemaitijos kelią. Kas naujas kelio žingsnis, tai vis naujos ir naujos kliūtys: smėlynai, graužynai, duobės, kalnai, bet motoras, stumiamas žmogaus ranka, nors ir nurzga, skundžiasi darbo sunkumu, bet skuba vis toliau ir toliau iš Palangos į Darbėnus.
Pervažiuojam per tiltą vos matomo Tenžės upelio. Tenžės vardas, nors teikiamas yra tik mažam upeliui, bet yra plačiai žinomas savo praeitimi. Ypatingas pavadinimas tolimosios mūsų praeities vieno laikotarpio „Tenžės kultūros” laikotarpiu padarė žinomu tą upelio vardą plačiam pasauly. „Tenžės kultūra” bei vokiečių vadinama „Memelland” kultūra, sekanti iš IX-X šimtmečių, sudaro vieną iš įdomiausių kultūrinių laikotarpių mūsų pajūry. Ši kultūra yra pirmoji lietuvių genčių kultūra, pasiekus čia tais laikais Baltijos jūrą. Įdomios ir gražios kultūros liekanos, rastos daugely vietų pagal Tenžę: Dimitrano, Senkaičių, Jezdaičių Pryšmantų senkapiuose. Tarp įvairių įrodymų savytumo „Tenžės” bei „Klaipėdos” kultūros yra ir tas, kad ji nėra atėjusi iš vakarų, bet iš rytų ir yra išsivysčiusi iš ankstybesnės tikrai lietuviškos „Raginėnų” kultūros, todėl taip pavadintos, kad gražiausioji tos kultūros liekanų dalis buvo rasta ties Raginėnų kaimu Šeduvos valsč. Panevėžio apskr.
Ilgai galima būtų kalbėti apie senovės liekanas, esančias Tenžės pakraščiuose ir lyginti jas su Klaipėdos krašto radiniais, kad įrodžius abejojantiems, kam iš tikrųjų priklauso Baltijos pakraščiai.
Važiuojam toliau. Pravažiavom gelžkelį ir ilgai netrukus mūsų auto šokinėjo Darbėnų miestelio gatvele, skubindamasis vis pirmyn ir pirmyn. Dar tik 7 valanda, o jau mes nusileidę nuo aukšto kalno ir pravažiavę platų Salantų upės slėnį, kėlėmės vėl į kalną ir greit pasiekėm Salantų miestelį.
Gana švarus Žemaitijos miestelis, Salantai, kaip ir dauguma kitų jam panašių miestelių, gali pasigirti savo nauja, gražia gotiko stiliaus bažnyčia. Žemaičiai mėgsta pasigirti savo bažnyčių grožiu, bet jie ir nesigaili tam nei triūso nei pinigu, kad tik jų parapijos bažnyčia būtų puikesnė už kitos parapijos bažnyčią. Stebisi savo bažnyčia kartais net ir patys parapijiečiai, nes retai kurioje nėra kas nors „stebuklinga” ir reta kuri nesurišta su padavimais. Gana daug padavimų turi ir Salantų bažnyčia, apie kurią daug visa ko pasakojama. Štai jos trumputė istorija.
Senoji Salantų bažnyčia pastatyta 1630 metais dvarionio Mykolo Passamovskio, kuri po mirties palaidoje bažnyčios rūsy ir toj vietoj imūrije apkaustyta bronziniais pagražinimais akmenį, kaipo paminklą mirusiajam. Laikui bėgant liaudis užmiršo senaji savo valdytoją, nudilo paminklo pagražinimai ir jaunesnioji karta paskaitė juos stebuklingomis durimis į kitą „pasaulį”. Kiti dar štai kaip pasakoja: „Gyveno kartą Salantuose dievobaimingas ir maldingas senelis kunigas Alksnevičia, bet į senatvę pristojo prie jo velnai ir ėmė ji gundyti ir pasakoti jam apie visokias kunigų ir Romos popiežiaus nedorybes. Kad įtikinus seni, velniai pasiūlė nuvežti kunigą į Roma. Kunigas Alksnevičia sutiko. Išėmę velniai Salantų bažnyčios duris, pasodino ant ju kunigą ir, paklausę kaip aukštai nešti, leidosi į kelionę. Greitu laiku pasiekė kunigas Alksnevičia Romą, kur įsitikino, kad velnių buvo tik gundyta ir išgavęs Šventojo Tėvo palaiminimą privertė velnius, kad ji atneštų atgal į Salantus, kad vėliau galėtų turėti įrodymų tos stebėtinos kelionės. Tuo tikslu kunigas Alksnevičia pakeitė Salantų bažnyčios duris Šv. Petro bažnyčios akmeninėmis durimis ir paprašė Šventojo Tėvo uždėti ant ju savo antspaudą…”
Gaila, kad neteko pamatyti tų stebėtinų durų, nes statant naują bažnyčią akmuo buvo išimtas, nuimti bronzos pagražinimai ir po kai kurio laiko ir pats akmuo subyrėjęs.
Paviešėję valandą kitą Salantuose ir nufotografavę įdomų dviejų aukštų kryžių, užsukome į netoli esančius, maždaug už 2-3 kilometrų nuo miestelio, ties Gargždelių kaimo, Salantų parapijos kapus. Apžiūrėję kapų mūrinę koplyčią, stovinčią jau nuo XVII šimtmečio, su gražiais tų laikų lietuviško stiliaus suolais, aplankėme ir gretą koplyčios esanti vyskupo M. Valančiaus tėvo kapą. Kapas buvo gražiai papuoštas ir, matyt, dažnai lankomas. Pasiteiravę sužinojome, kad parapijos ūkininkai, iškilmingai švenčiant vyskupo M. Valančiaus paminėjimą, pagerbe ir jo tėvo, Salantų parapijos ūkininko, kapą, kuri aptaisė, atnaujino ir laikė iškilmingas pamaldas.
Laikas važiuoti toliau, nors ir norėtųsi kiek ilgesnį laiką pasilikti tarp paprastų kryžių ir koplyčiu, kurių stilius kiekviename žingsny priminė gilią senovę ir lyg liepte liepė didžiuotis pranokėjų darbais.
Važiuojame i Platelius. Kelias vingiuoja, raitosi kaip gyvas: tai eina tiesiai lyguma, tai įbėga į kalnus, pasuka į šonus, pasislepia miškelyje bei krūmuose, tai vėl išbėga į atvira lauką. Nespėsi apsidairyt, štai jau ir vėl prieky matyti bažnyčia. Pravažiuojam pro šaly kelio stovintį gražų piliakalnį ir įvažiuojam į nedidelį Ginteliškių bažnytkiemi. Sudominti piliakalniu, apie kurį aš mažai turėjau žinių, ir negalėdamas plačiau apie jį papasakoti savo bendrakeleiviams, sustojau prie mokyklos, kad paklausti vietinį mokytoją apie šį dar visai nežinomą mokslui senovės paminklą. Manydami sustoti Ginteliškiuose, sustojom gan trumpam laikui, bet svetingas vietos mokytojas p. T. G. savo parodymais mus tiek suidomino, kad nejutom kaip prabėgo net kelios valandos. Jis taipgi prisipažino renkąs folklorą, įvairias senienų liekanas ir vėliau mus pakvietė į vaikų darbelių parodą.
Pati mokykla patalpinta jau senai neremontuotame trobesy, kuris, matyt, pastatytas buvo nesilaikant jokių higienos dėsnių. Liūdnai atrodė liaudies šviesos „rūmai”: pakrikę sienos, išpuvę grindys, tamsūs maži langai teikė gan nejaukų įspūdį. Įėje į vidų ir pamatę gana didelį mokytojo pasidarbavimą, labai nustebome, nes apleistose mokyklose dažniausia ir patys mokytojai apsileidžia. Nors ir daug esame matę įvairių parodų ir girdėjome apie jas spaudoj, bet, nors trumpai tenka šis tas pastebėti ir apie šią kuklią darbelių parodą. Kai kam gal ir juokinga, bet manau, kur menas, koks jis bebūtų, turi kekvieną įdomauti ne tik savo garsenybėmis, bet ir menkesniais eksponatais kartais gali daugiau suįdominti negu retenybės. Daug pamokymo lankytojams suteiktų parodos, jei greta įvairių parodos šedevrų būtų ir vaikų darbelių skyrius, būtų išstatyti parinkti pasižymėjusių gabumais vaikų darbai toje ar kitoje srityje. Taigi, ir lankant Ginteliškių vaikų darbelių parodą, daug kuo turėjome pasigerėti. Ir ko ten nebuvo. Įvairūs smulkūs daiktai ir modeliai iš medžio: rėmeliai, lentynos, mokyklos suolai, vežimai su arkliais, aeroplanas su ūsuočiu lakūnu ir t.t. Įvairių daiktų sulankstytų iš vielos, išlipdytų iš molio bei plastelino, aptaisytos pačių vaikų knygos ir jų padarytos įvairios mokslo priemonės ir šiaip įvairūs darbeliai, kurie liudija sulauksiant iš šios priaugančios kartos daug įvairių menininkų ir šiaip rimtų darbininkų. Ypatingu grožiu pasižymėjo mergaičių darbeliai, kuriuose buvo iliustracijos seniau skaitytų apysakų ir pasakų, o dar daugiau pridėta ir savos kompozicijos. Tarp kelių šimtų piešinių yra ir visai teisingai atliktų, gražiai sugauta perspektyva bei šviesa; nors turi savus trūkumus, bet vaikui visa tai atleidžiama. Parodė mums ir vaikų koperatyvą, kurio kasoj buvo net… 37 litai. Tačiau ir su tokia suma koperatyvas veikia, suteikdamas savo nariams įvairių mokslo reikmenų: sąsiuvinių, paišelių ir kitų jiems reikalingų daiktų. Vaikiška įmonė, bet svarbu, kad vaikai jau nuo jaunystės įpranta prie vienybės ir koperacijos.
Apžiūrėjus parodą mokytojas parodė savo surinktus senovės daiktus, apie kuriuos štai ką papasakojo:
Netoli Ginteliškių piliakalnio yra žvyro kalnelis, iš kurio kasamas žvyras keliams taisyti. Kasant žvyrą ar išplaunant kalną šaly jo tekančiam upeliui, randama daug senovinių žalvarinių papuošalų ir geležinių ginklų. Vietinių gyventojų šie daiktai jau senai buvo renkami ir perdirbami arba kaip nereikalingi, numetami. Sužinojęs apie tai, p. T. G. paaiškina vaikams reikšmę senovinių daiktų ir paprašė jam atnešti, jeigu pas ką randasi panašūs daiktai. Netrukus buvo prinešta visa krūva, kurių vėliau pats iškasdavęs iš netyčia pastebėtų nykstamų kapų, kur, matyt, jau nuo senų laikų trūni apleisti, užmiršti senovės likučiai. Kiek pastebėta bekasinėjant, tai lavonai buvo laidojami ant plono smėlio sluoksnio ir nedeginami, nes, kur spėjama esant kapų vietai, ten rasta griaučiai, apikaklės, sagtys su pasidabruota kryžiaus pavidalo galvele, apyrankės ir kiti, kartu su lavonu užkasti daiktai. Taip pat daug iškasama ir geležinių daiktų: iečių, kirvių ir kitų įrankių. Ypatingai yra gražūs iš tamsiai mėlyno stiklo pagaminti karoliai, rasti prie vieno griaučio ir dar iki šiol savo grožio nenustoję.
Ginteliškių senkapy iškasti daiktai jau yra anksčiau pastebėti „Tenžės” bei Klaipėdos kultūros laikotarpy. Pažymėjimas dar mokslui nežinomų turtingų Ginteliškių senkapių itin yra labai svarbus, nes nors ir skaitoma, kad „Klaipėdos” IX šimtmečio kultūra yra atėjusi iš rytų, tačiau iki šiol dėl nedaugelio ir nesistematingų tyrinėjimų Žemaitijos senkapių, mažai buvo žinoma tos kultūros pėdsakų spejamam jos kely.
Ilgai stebėjomės gražiais mūsų bočių padarais, kurie per tiek šimtmečių liko sveiki ir duoda galimybės didžiuotis praeities turtu. Tik gaila, kad šie padarai lieka uždaryti dulkėtoj kaimo mokyklos spintoj, bet ne kur kitur, o nykstanti senkapi niekas nepaskubės teisingiau ir plačiau ištirti.
Kupini įvairių įspūdžių, padėkoję vaišingam šeimininkui už arbatėlę ir suteiktas žinias rengėmės važiuoti toliau. Neilgai įgautieji mokykloje įspūdžiai ramino mus sielas, nes išėję už jos sienų pamatėme vaizdą, kuris nors ir nesuteikė malonumo, bet gautas įspūdis ilgai liks atminty.
Plačia bažnytkiemio gatve eina keturi vyrai, būriu žmonių lydimi. Jie, kas už rankų, kas už koju paėmę, nešė jau visai nustojusį sąmonės, su žemyn nuleista galva, iš kurios varvėjo kraujas, žmogų linguoja nešikai, šypsosi kiti palydovai; matyt kad gerokai jau visi buvo ragave „valstybinės”, nes iš kalbos ir gestų galėjai tai aiškiai pastebėti.
– Nejau tai degtinės auka! nusistebėjau.
– Ne, čia kontrabandiško spirito auka! pataisė čiabuvis.
– Argi ir čia jo yra?…. paklausiau.
– Kur nebus. Čia tik ir kalbama apie jį ir jo gėrimą, nes jis laisviau eksportuojamas ir esas sveikesnis…
– Kaip tai laisviau eksportuojamas? nustebau,
– Todėl, kad niekas čia kelių nesaugo, čios upės atneša spiritą iš pajūrio, – pajuokavo.
Nesinori tikėti, bet faktas parodo, kad po tiek kovų ir vargo, šiandien sau laimę mato alkoholio nuoduose, nesirūpindami tolimesne savo ateitimi. Nenoroms žmogus savęs paklausi: kada gi jūs susiprasit ir imsit kovoti su vidujiniu šalies priešu – tamsumu?!
Kupini liūdnų įspūdžių ir tikėdami į šviesią ateitį apleidome Gintėlikius ir vėl kalnais-kalneliais skubinomės artyn Platelių ežero. Pavažiavus kelias minutes kelio, jautiesi žmogus tikrai supyklose sėdis, nes nuo kalno į pakalne, iš pakalnės ant kalno, teko mums važiuoti, kol vargais-negalais pasiekėme tamsiai mėlyną Platelių ežerą su mišku jo papuoštais krantais.
Aukštai pakilusi saulutė tyram ežero vandeny maudė savo spindulius ir su paviršium lakstančiais šešeliais vien žaidė ir žaidė… Ilgai gėrėjomės plačiu-gyvu ežero vaizdu ir jo krantų grožių. Visoj gamtoj neramu, pilna judesio, užimo ir trukšmo, kad net gaudžia ausyse. Viena po kitos bangos bėga per platų vandens paviršiu ir atsimušusios į krantus ką tai paslaptai kalba… o tamsioj žalumoj medžių dar daugiau užimo.
Kaip graži tėvynė mūsų, kiek joj yra savotiško grožio! Kaip nebūtų jaukų ir miela svetimam krašte, tačiau tas neilgai tęsiasi, nes greitai pasiilgsti gimtojo dangaus…
Neskubėdami aplenkiame šiaurinį ežero krantą ir greit pasukame į šalį, kur už kalno randasi kitas daug mažesnis ežeras, bet norėdami geriau pažinti Platelių ežerą, vėl pasukame atgal ir įvažiuojame į miestelį.
Platelių ežeras garsus netik savo platumu, bet ir didumu, kuris kai kuriose ežero vietose siekia net iki 80 metrų gilumo. Ir ko jame nerasime! Ir žuvių, ir pas mus retai sutinkamas laukines gulbes, ir kitus vandens gyventojus, Platelių ežeras garsus netik savo didumu, platumu, bet ir savo praeitimi, savo istorija, kurios pradžia nyksta gilioj praeigoj, apie kurią tegalėtų mums pasakyti tik jo šaltos bangos, jeigu mes ju slaptą kalbą galėtume suprasti.
Iš 10 mažesniųjų bei didesniųjų ežere esančių salu, yra gana istorijai reikšminga pilies sala (Zomkaus, karalienės Bonos sala). Suradę valtį nusiyrėme į šią garsią vietą, apie kurią daug visa ko pasakojama. Sulig Balinskiu, dar Palemonas bei jo ainiai buvo tą salą apgyvenę, o dar kai kurie pasakoja, kad būk tai ir skandinavai buvę ten pili sau pasistatę. Pilis buvus gana didelė, nes sala turi apie 8 ha ploto ir buvus su krantais tiltu sujungta, kurio stulpai dar ir šiandien kai kur matomi. Laikui bėgant, pilis liko apleista ir nustojo reikšmės. 1585 metais karaliaus turtų užvaizda rašo: „Pastatytoji ant salos pilis jau visai paseno: be stogo, sienos supuvusios, bokštai sugriuve. Ją pataisyti jau negalima. Didesnė pilies dalis vietinių gyventojų jau išardyta: kur-ne-kur vos likę statybos žymių. („Najpieviey zamok Plotelski na Ostrowie miezy ozicza Plotelskoho z diezewa zbu- dowany, ale užo welnie stary stieny pochwili i wy- walili sie, bez poktytia wieży sie na dol pochilili i pochwili, žadnym sposobom naprawlen byt niemožet ni naszto dobreho wzo tot zamok sie nieznodit iakož wielikaja czast toho zomko horodem razabrano odno miestia albo znak letwie iest hdie harody byli„).
Praslinkus dar keletui šimtmečių, dar mažiau pėdsakų garsios pilies liko. Dabar visa sala apaugusi tankiais medžiais ir vos žymu šiaurės-rytų kampe žemės pylimas, ir kur-ne-kur vanduo išmeta plytgalius. Apie Pilies sala liaudis pasakoja daug liūdnų padavimų minėdami, kad čia buvo švedų apgulta karalienė Bona, kuri norėjus išvažiuoti iš pilies, bet Švedai pastebėję nukovė.
Ne tik Pilies sala yra pažymėta krašto istorijoj bet ir pats Platelių miestelis turi daug savotiškumo: seniau buvęs daug gyvesnis ir skaitlingiau apgyvendintais, jau 1792 metais turėjo miesto teises, o dar ankščiau skaitėsi apskrities miestu. Nuo praėjusių geresnių laikų ir Plateliuose liko kur-ne-kur pėdsaku. Ant kranto, priešais Pilies salos, vadinamo „Šventorkalniu“ bei „Žydkapiais”, iškasama pinigėlių, vėlesniųjų laikų daiktų bei gražiai spalvuotų koklių. O apie pačią Platelių istoriją galima daug ko pasakyti nes čia iškasami įvairūs bronziniai pagražinimai, kurie įvertinti autoretingu mokslininkų ir skaitomi esant geriausioms iškasenoms visoj Pabaltijoj. Tik gaila kad mažai kam teks pamatyti tuos brangius senovės atminimus, nes jie randasi Varšuvoje tulo Podčašinskio rinkiny, o mums yra likus tik viršutinė dalis bronzinės sakties, kuri randasi Kauno muziejuj.
Pagaliaus apleidžiame Platelius ir važiuojame prie galutinos mūsų maršruto vietos Gondingos. Vėl sukasi-vyniojasi smėliuotas kelias tarp vieno kito ežerėlio, kalnų, miškų ir laukų. Netrukus pasiekiame Plungę. Kiek sustoję apžiūrėjome čia buvusi Žemaitijos didikų kunigaikščių Oginskių rūmus, kuriuose dabar patalpinta gimnazija ir žemesnioji ūkio mokykla. Nauji šeimininkai nauja ir tvarka viskas rūpestingai statoma, tvarkoma. Nepagirtinas tik vienas dalykas, tai, kad brangios marmuro vazės lauke paliktos. Tokiems gyvojo meno kūriniams reikėtų parūpinti gera pastogė ir kitaip juos įvertinti. Manau, kad nuo panašių daiktų neatsisakys ir Meno Mokykla, nes ji pirmutinė turėtų apie tai pasirūpinti, kad nors likučius tikrojo meno dalykų surinkus sugriuvusių dvarų ir padėjus archyvan, kad metam slenkant ir priaugančioji karta galėtų pamatyti.
Apžiūrime ir čia pat dvare esantį žirgyną, kur auginami garsūs mūsų „žemaitukai”. Daugumas „žemaitukų” buvo darbe, o tik kelis teradome namie, ruimingose, švariose arklidėse. Čia teko pamatyti ir Kauno parodoje premiruotus „žemaitukus”, kurie kramtydami šieną savo protingomis akimis lydėjo mus pro laukan vedančias duris. Palinkėję sekmingo auginimo mūsų „žemaituku” – toliau skubinomės, nes netoli buvo ir vakaras.
Vėl sėdame į auto ir pravažiavę miestelį važiuojam kūlių vieškeliu. Privažiavus netoli nuo Plungės esanti Varkolių kaimą, kokiam kilometro atstume pamatėme į dešinę nuo kelio garsų Gondingos piliakalnį. Negalėdami toliaus auto važiuoti, keliaujame pėsti siauru, vingiuojančiu tarp krūmų Bobrungos slėno keliu. Pagailėję laiko nuavimui apavų; einam gerą galą aplinkui ir priėję malūno tvenkinio pylimą perėjom kiton pusėn. Nors ir gerai pavargom, bet buvom patenkinti gavę pamatyti istoriniai garsų Gondingos piliakalnį. Pažvelgę aplinkui ilgai gėrėjomės aplink glūdinčiais laukais, žaliomis pievomis, miškais, ir kalnais, kurie vienas kitą papildo – pakeičia sudarydami vieną harmoningai susiliejusį vaizdą.
Atsikvėpę nuo pavargimo belipant į kalną, stengėmės pažinti bent kiek galint arčiau ir patį piliakalnį.
Pavadinimas piliakalnio „Gondinga” lygiai kaip ir kiti su galūnėmis en an in im, kaip antai: Bobrunga, Plungė, Kretinga, Palanga, sulig prof. Būgos, priklauso senovės žemaitijos gyventojams, kuršiams, kurie laikę savo kelionės prie Baltijos jūrų, mums paliko netik aukščiau pastebėtas archeologines liekanas „Tenzės” bei Klaipėdos” kultūros, bet ir visą eilę vietos pavadinimų. Nors dar daug paslapčių mūsų krašto tolimoje praeity, bet kraštotyra ir archeologija duoda mums senovę gerai pažinti, o jei dar daugiau pasišvęsime, tai galima tikėtis, kad praeitis bus mums aiški ir gal daug dar suteiks mums įvairių žinių. Gondingos vardą mes randame nekartą istorinėje vietoje jau 1253 ir 1291 metais, ir 18 šimtmety paminėta. Gondinga buvus apskrities centru nes tuo vardu buvęs ir Žemaitijos apskritys. Dabar čia tylu-ramu, nieko nematyti: negaudžia nei trimito balsai, nematyti nei budrių sargybinių, visa prapuole-pranykę, seniai jau ilsisi šaltojoj, palikę vien tik atmintis…
Like dar nuo senovės laikų Gondingos piliakalnis yra vienas iš didžiausių ir gražiausių piliakalnių Žemaitijoj. Piliakalnį sudaro apie 500 žingsnių papildomu pylimu ant aukšto kalno, apsupto iš trijų pusių Bobrungos upe. Iš vakarų pusės pylimas nekyla aukščiau 8-10 metrų, bet iš kitų pusių turi daugiau 60-70 metrų aukščio, ir turi labai stačius krantus. Didesnę dalį kalno jau užplovė Bobrungos upė, šiaurinėj daly net 2 metrų gilume, nuo kalno paviršiaus pastebėjome klodus anglių, likusių dar nuo senų- senovės.
Daug pergyventa to piliakalnio! Ji supylė kuršiai ir užleido savo giminėms lietuviams, kurių kapai su gražiais XI-XII šimtm, parašais randami jo apylinkės laukuose. Nenustojo karinės vertės senovės piliakalnis ir per XVI-XVII šimtmečiu buvusius švedų karus, kurių pinigų dar ir šiandien randama.
Plačiai pragarsėjęs piliakalnis padavimuose ir pasakose. Daug apie jį kalbama ir vargu bau užtektų surašyti į storiausią knygą visas tas pasakas bei padavimus. Žmonės pasakoja, kad čia stovėjus bažnyčia, kuri vėliaus į žemę įgriuvus. Kiti pasakoja, kad tai būk buvęs koks tai didelis miestas, bet jo gyventojai išmirę nuo maro; kiti vėl kalną supylę švedai, kurį vėliau apleidę užkeikdami jame esančius didelius turtus. Nekartą buvo mėginę ieškoti švedų turtų, bet veltui, nes niekas negalėjęs jų rasti, o taip vadinamas „pilies ponaitis” sunkiai bausdavęs narsuolius, norėjusius svetimų turtų ieškoti. Kalbama ir apie „pilies panele”, kuri liūdinti velnių uždaryta ir retkarčiais šaukianti pagalbos. Nevienas narsuolis buvo pasiryžęs gelbėti gražuolę pilies panelę“, bet velniai ir kitos piktosios dvasios neprileisdavę ir nuvydavę pasiryžėlius. Kiti dar kitaip pasakoja, bet tikrenybės niekas nežino, tik tiek mums aišku, kad yra garsi senovės vietą.
Plačiai žinomu Gondingos piliakalniu pasigėrėję kartu ir nuliūdome, nes apie ji gražių padavimų autoriai senai jau Varšuvoje o pati Gondingos piliakalnį mūs tautos šventovę valdo žydelis-malūnininkas, kuris teisėtai įsigijo tik vieną kalną nuo kunigaikščio Oginskio, kuriame kasa bulvėms rūsius.
Laikas jau būtų suprasti reikšmę dar gyvų senovės paminklų ir kitaip juos įvertinti, apsaugoti nuo visiško žlugimo ir pavesti tautos globai.
Buvo jau vėlu ir leidosi saulė, kuomet jau mes apžiūrėję kalną leidomės žemyn. Nuo Bobrungos upės, lyg svajų juostelės, kilo pilkas ūkas ir supo-vyniojo, mus lydėdams pakalnėn. Nors gaila buvo palikti taip žavingą vietą, bet aplinkybės vertė…
Pabugę kelio į Klaipėdą per Kulius, apie kuri tiek daug pripasakoja „Kulių žemaitis” savo kelionėje į Klaipėdą, grįžtame vėl į Plungę, kad iš čia per Karteną ir Kretingą pasiekti savo namų.
Parvažiavę Plungėn sustojome pasilsėti ir nuėjom apžiūrėti medinę bažnyčią, statytą dar XVIII šimtmety, dabar jau gerokai apirusia. Šale jos dar prieš karą kunigaikštis Oginskis buvo pradėjęs statyti mūrinę, bet karas sustabdė visą darbą, o dabar atsisakius kunigaikščio įpėdiniams, nori ją užbaigti parapija, kuri net nuo kunigaiščio perėmė garine plytinyčią, kur gaminamos plytos ir baigiamas kunigaikščio pradėtas darbas. Apžiūrėję dar vieną Plungės garsenybę esantį vietinių akmenų krūvoje akmenį, panašų į didoką žuvį šamą, norėjom apžiūrėti ir Plungės piliakalnį, apie kuri vyskupas M. Valančius kadaisia buvo minėjęs, bet del stokos laiko nebuvo galimybės jo atlankyti ir turėjome keliauti prie savęs.
Jau vėlus buvo vakaras, kuomet mes artinomės Klaipėdos link svajodami sekančią dieną aplankyti ir kitus garsius Žemaitijos kampelius.