Pilies sala: Paslaptis, slypinti ežero gelmėje

Pilies sala

Pilies sala (Pilė) – viena didesnių salų, esanti Platelių ežere, Žemaitijos nacionaliniame parke, Plungės rajone. Ji yra centrinėje ežero dalyje, netoli vakarinio kranto. Pilies sala Platelių ežero salų grupėje yra paskelbta hidrografiniu gamtos paveldo objektu. Pilies sala saugoma ir kaip kultūros paminklas.

Salos plotas – 5,29 ha. Ji ovalo formos, gana aukštai pakilusi virš ežero vandens. Šiaurinėje pusėje krantas status, apie 10 m aukščio, kitur – nuo 3 iki 6 metrų. Vakarinė dalis nuožulniausia. Pietinė dalis pelkėta, klampi. Čia augantis miškas yra savaiminės kilmės, vyrauja liepos ir ąžuolai, kiti lapuočiai medžiai bei krūmai. Miškas senas, dalis jame augančių medžių yra daugiau kaip 100 metų amžiaus, aptinkama Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytų augalų. Saloje auga vešlus paupinio jonpaparčio sąžalynas, o pavasarį gausiai pražysta kitur nykstantys tuščiaviduriai rūteniai. Šioje saloje buvo žinoma vienintelė Lietuvoje tikrojo žvynbaravykio augavietė.

Istorija

Archeologinių ekspedicijų metu saloje ir šalia jos rasti akmens amžiaus radiniai: kaplių nuolaužos, apdirbto titnago skeltė, akmeninis kirvukas, – rodo, kad žmonių čia gyventa jau neolito laikotarpiu (IV-II tūkstantmečiai prieš mūsų erą). Deja, tiksliai nėra žinoma, kas pastatė pirmąją pilį saloje. Tai galėjo būti skandinavai, gal vietiniai gyventojai – kuršiai. Tačiau pačioje saloje kol kas nei skandinaviškų, nei kuršiškų dirbinių nėra aptikta. Beveik nieko nėra žinoma ir apie tai, kas buvo salos „šeimininkas“ kovų su ordinais laikotarpiu (XIII-XV a.). Yra duomenų, kad šiuo laikotarpiu Platelių apylinkės labai ištuštėjo, taigi „šeimininko“ galėjo ir visai nebūti.

Po Žalgirio mūšio pergalės pradėjo atsigauti ir Žemaitija, kuri buvo vienas svarbiausių kryžiuočių ir kalavijuočių taikinių. Nuo XV a. II dešimtmečio Platelių savininkais ir valdytojais tapo Kęsgailų giminė, kuri 1532 m. Platelius testamentu paliko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Žinant šiuos faktus, kyla mažai abejonių, kad XVI a. pilis, kurios pėdsakų daugiausiai randama saloje ir šalia jos, buvo pastatyta Kęsgailų iniciatyva. 1534 m. Platelių valsčius buvo perduotas Žygimanto Augusto motinai Bonai Sforcai, kuri pilį valdė dvejus metus. Vėliau pilis tapo valstybės (karaliaus) nuosavybe. Pilis trumpai aprašyta 1585 m. inventoriuje. Sprendžiant pagal šį inventorių, pilis jau sunykusi: rašoma, jog ji medinė, bet jau be stogo, sienos ir bokštai išvirtę ir supuvę, pilis nebetinkama naudojimui.

Šiaurinėje salos dalyje, aukščiausioje salos vietoje, dar ir šiandien žemės paviršiuje riogso keletas stambokų akmenų, išlikę pylimų pėdsakai. Vykdytų archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, jog šioje vietoje galėjo stovėti pagrindinis dvaro pastatas, kuris greičiausiai buvo mūrinis – tai rodo atkastos grindinio liekanos, pastatų pamatai. Negausūs radiniai – plytgaliai, kelios geležinės vinys, koklio nuolauža, žiestų puodų šukės, peiliuko fragmentas – rodo, jog pilyje gyventa neilgą laiką.

Salos rytinėje pusėje yra nemaža pelkė, dabar apaugusi krūmais. Seniau čia yra buvęs tvenkinys-vandens saugykla. Šis tvenkinys susisiekdavo su ežeru ir pilies gyventojams nebūtų reikėję sukti sau galvos dėl vandens net tuo atveju, jei priešas būtų apsupęs visą salą ir tokiu būdu atkirtęs priėjimą prie ežero vandens. Apie šį tvenkinį yra sukurta padavimų – esą jis buvęs išmūrytas, labai gilus ir jame buvo laikomos žuvys.

Ne mažiau įdomi ir pietinė salos dalis, kurioje taip pat rasta plytgalių, grindinio fragmentas. Prof. V. Žulkaus nuomone, čia galėjo stovėti pati seniausia salos pilis.

Negausūs šaltiniai rodo pilį saloje neabejotinai stovėjus XVI a. Šiuo laikotarpiu vyko intensyviausias gyvenimas saloje – tą patvirtina ir tilto liekanų datavimas (XVI a.). Vėliau ji neteko savo reikšmės, pradėjo griūti ir nykti. Yra žinoma, kad vietiniai gyventojai plaukdavo į salą parsigabenti savo reikmėms pilies plytų.

Platelių apylinkių ekonominę bei gynybinę reikšmę rodo ir senoji kartografinė medžiaga. Beveik visuose viduramžių žemėlapiuose jau vaizduojamas Platelių ežeras su saloje esančia pilimi. 1526 m. B. Vapovskio Lietuvos-Lenkijos žemėlapyje ežeras 2-3 kartus didesnis negu natūroje, ištįsęs iš vakarų į rytus. Į šiaurę nuo ežero – neproporcingai didelė Šventosios upė. 1595 m. nyderlandų kartografo Merkatoriaus žemėlapy ta pati upė jau vaizduojama ištekanti iš ežero.

Pats tiksliausias šių apylinkių vaizdas 1613 m. M. K. Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapyje – tobuliausiame to laikmečio Europos kartografiniame vaizde. 250 gyvenviečių jame suskirstytos į 9 grupes. Platelių miestelis žymimas bene plačiausiu Žemaitijos teritorijoje panoraminiu vaizdu (kaip ir Varniai, vyskupystės centras, ar Kaunas, Biržai, Kėdainiai). Yra ir netikslumų – iš ežero į šiaurę ištekanti Varduva, ežeras ištįsęs ne meridianine, o paraleline kryptimi.

Įdomus romantinis Platelių paminėjimas pateikiamas Mykolo Lietuvio knygoje „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, išleistoje 1609 m. Pasakodamas apie lietuvių kilmę, autorius rašo: „Mūsų senoliai, romėnų kariai ir piliečiai, atvyko į šias vietas pasiųsti kadaise į kolonijas ginti Romos valstybės sienų… ir jie, kaip manoma, išlipo į sausumą toje vietoje, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai“.

Nors ši legenda primena pasaką, nes iki jūros net 45 km, tačiau tai rodo, kad Plateliai viduramžiais buvo gana reikšmingas LDK miestelis.

Lankantis Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, galima apžiūrėti keturias nuolatines ekspozicijas. Jose 1613 m. M. K. Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapyje (žemėlapio kopiją galima pamatyti ir Žemaitijos nacionalinio parko ekspozicijoje Platelių dvaro sodyboje) pirmu numeriu pažymėta Platelių pilis. Be to, pateikta informacija apie Boną Sforcą.

Legendos

Seniai, labai seniai Platelių ežero pilies saloje gyveno apsėsta karalienė. Ten ji turėjo labai gražius rūmus. Žmonės jos nekęsdavo, bijodavo ir norėdavo kaip nors nužudyti. Dažnai į ją šaudydavo, bet tas jai nieko nepakenkdavo: ji buvo apsimovusi geležinėmis pirštinėmis ir gaudydavo kulkas; sulaikydavo net armotos kulką. Velnio apsėsta karalienė jodinėdavo į krantą su balta kumele, kurios taip pat negalėdavo nušauti.

Vieną kartą žmonės sugalvojo padaryti iš druskos kulką. Su ta kulka šovė iš armotos į kumelę, pataikė jai į kaktą ir užmušė. Kumelė nuskendo, o su kumele kartu ir karalienė. Tą ežero kraštą, kur kumelė nuskendo, žmonės pavadino Arkliakakte.

Apie Pilies salą A. Vienuolis yra parašęs legendą, pavadinimu „Platelių ežero paslaptis„.

Pilė

Pìlė (žem.: Pelė) yra vakarinėj Platelių ežero dalyj, ne taip toli nuo kranto, greta Platelių miestelio, už apie 1 klm. Ji yra visų salų gražiausia, aukščiau nuo ežero vandens paviršiaus pakilusi, didesnė. Tos salos pavadinimas pareina nuo buvusios toje saloj pilies.

Pilies sala, Pilė, užima ploto 4,49 ha. Jos išvaizda yra ovalinė; žiemių pusės salos kranto šlaitas status ir apie 10 metrų pakilęs nuo ežero vandens lygio; iš rytų, pietų ir vakarų nuo 3-5 iki 5-6 metrų aukščio; iš vakarų šlaitas nuožulniai prieina prie vandens. Sala apaugusi ąžuolais, liepomis ir įvairiais kitais lapuočiais medžiais bei augmenimis. Yra žymių kadaise buvusio sodo: išsilikusios vyšnios, obelys, avietės. Šienaujamo ploto apie 20 arų. Kadaise salos krantai buvo labai griaunami ežero bangų, o dabar salos šlaitai daugiausia apaugę medžiais, kurių šaknys sulaiko šlaitų griuvimą.

Pilies salos rytinėj dalyj yra klampi pelkė, vad. Sodžiavka, dabar jau pilna priaugusi karklų ir kitokių krūmokšnių. Padavimas mini, kad tas tvenkinys buvęs gilus ir kad tenai kadaise iš ežero sugautos žuvys buvusios laikomos; jo kraštai buvę išmūryti ir dugnas išgrįstas degtomis plytomis. Minimas Sodžiavkos išmūrijimas, greičiausia, bus pilies zomato liekana. Prieš 60 metų, nors Sodžiavkos paviršius buvęs apaugęs karklais ir samanomis, tačiau žmogui įžengus banguodavęsis. Tada Sodžiavkon lengvai įsmeigdavo 12 m. ilgio kartį, bet dugno nepasiekdavę. Senovėj, matyt, šita Sodžiavka buvo priešpilyj, teikė pilies įgulai vandenį, nes priešams apsupus pilį, jokiu būdu pilies įgula nebebūtų galėjusi pasiekti ežero vandens.

Platelių ežero Pilies didinga praeitis yra senovės ūkuose paskendusi. Sprendžiant iš geografinės salos būties, atrodo, kad toje saloje, jau gilioje senovėj galėjo būti gyvenę žmonės, nes pirmykštiems žmonėms kaip tik buvo geros sąlygos apsigyventi aukštumose prie ežero, ypač vandenim apsemtoje saloje. Tokia vieta buvo saugi nuo plėšriųjų žvėrių ir priešų, o ežero žuvys teikė gerą maistą. Kas ir kada Platelių ežero Pilyj apsigyveno, tuo tarpu tikrų žinių neturime.

Pagal Mikalojų Lietuvį, istorikus Teodorą Narbutą ir Baliuskį, Pilės sala nuo senovės buvusi pirmoji žemaičių sodyba, kurioje Lietuvos kunigaikščio Palemono palikuonys gyvenę, o X amž. net pats kunigaikštis Palemonas gyvenęs toje saloj. Kadangi pats Palemonas yra legendarinis asmuo, todėl ir jo gyvenimas Pilėj yra tik legenda. Todėl apie Pilės žiląją senovę tegalima problematiškai kalbėti.

Lietuvos ir Žemaičių visuomenei XVI amž. besiginčijant su lenkų tauta ir rusiškuoju elementu Lietuvos valstybėj reikėjo savo tautos senumą falsifikuoti. K. Juliaus Cezario laikais lietuvių proseniai, Romos piliečiai ir kariai, buvę Lietuvon atnešti siautusių vandenyne audrų. Cezaris, nugalėjęs germanus Galijoj, plaukęs į Britaniją, audra išblaškiusi jo laivyną, mūsų bočių laivai buvę atnešti prie kranto, kur dabar esanti žemaičių pilės Plateliai; manoma, kad čia jie buvę išlipę į sausažemį. Mūsų giminaičiai italikai, kurie vėliau vadinosi litalai, o paskui lietuviai, pavergę rusus ir totorius. Savo valdžią išplėtę nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų. Tai tokia yra romantiškoji lietuvių kilmė iš romėnų.

Pradžios lietuvių kilmės iš romėnų reikia ieškoti karaliaus Jogailos valdymo metu. XVI amž. kilo stipri lietuvių reakcija prieš gudų kalbą, ypač prieš lenkus, kurie vis dažniau užmėtinėjo lietuviams, kad jie esą aukštesnės kultūros, religiją suteikę lietuviams. Priešakyj stovėjo ir galutinai romišką lietuvių kilimo teoriją suformulavo Mikalojus Lietuvis. Jis 1550 m. patiekė karaliui Zigmantui Augustui memorialą, kuriame nusiskundžiama, kad lietuviai, būdami itališkos kilmės, mokosi gudų kalbos, o neturi mokyklų savo protėvių lotynų kalbai. Nori pašalinti rusų rašomąją valstybės kalbą.

Kas ir kada Pilės salėj pirmą pilį statė, taipogi, koks Kiesgaila pastatė paskutinę pilį, tuo tarpu tikrų žinių neturime. Viena aišku, kad jau buvo pastatyta XV amž.

Trakų ponas, Žemaičių starosta Stanislovas Jonavičius Kiesgaila laikotarpyj (1486—1521) metų minimas Platelių pilies deržauca („pan Trockij starosta Žomoitskij, staryj nebožčik pan Stanislav Janovič, budučy v deržanju zamku Plotelskago“). Stanislovas Jonavičius Kiesgaila 1529 m. padovanojo Platelių pilį ir visą savo turtą Zigmantui Augustui („1529 Stanislaw Stanislawowicz Kastelan Trocki y starosta Zmoycki… zamok Plotele y wszystkie ynsze dobra do niego przynaliezące, po smierci swey Zygmunthowi Augustowi xiązęcią Lith. dał y daroval„). Kuriais metais Zigmantas Augustas šią Platelių pilį pavedė savo žmonai karalienei Bonai, tikslių žinių neturime. Iš dokumentų matyti, kad karalienė Bona jau 1534-1536 m. buvo Platelių valdytoja.

1556 m. Platelių pilis tapo vėl valdiška nuosavybe.

Kaip kitose to laiko pilyse, taip ir šioje Platelių pilyj, taikos metu buvo patrankų, šautuvų, parako ir kitų ginklų sandėlis, iš kurio, kilus karui, buvo išduodami valdiški ginklai.

Karalienė Bona 1534 m. paskyrė per savo Platelių deržaucą Stanislovą Steckovičių, Platelių pilies patrankininkais (Puszkarzą) du broliu Aleknas. Taigi, prie Platelių pilies buvo du nuolatiniai patrankininkai, arba ginklininkai (puszkarza). Jie Platelių piliai gamindavo patrankų aprangą ir jas remontuodavo; be to gamino šautuvus (rusznicze), pustalietus (hakownicze); taipogi jie dirbo salietrą ir paraką; jų žinioje buvo Platelių pilies arsenalo apsauga. Karalienė Bona patrankininkams davė pakankamam pragyvenimui netoli Platelių pilies žemės sklypą ir Platelių miestelyj vieną smuklę, o 1566 m. Platelių pilies patrankininkams buvo duota 6 valakai vidutiniškos žemės. Patrankininkams davė valdišką geležį, reikalingą darbininkų skaičių.

Platelių pilies sargybą Platelių valsč. gyventojai nešė, pagal seną paprotį, iš eilės, pakaitomis (pamainomis siunčiamos) po 12 žmonių. 1563 m. Jonas Chodkevičius pranešė karaliui Augustui, kad radęs Platelių pilyj tik 6 sargybinių sargybą, kuri negalinti gerai pilies tvarkyti, prižiūrėti ir remontuoti. Tais pat metais vasario 5 d. karalius įsako, kad Platelių deržanca siųstų iš valsčiaus po 20 valdinių pilin į sargybą.

Platelių piliai 1554 m. priklausė Platelių, Telšių ir kiti valsč. XVI amž. pradžioje čia buvo pilies viršila, kuris pilį valdė. Jis tarp kitko, rinko mokesčius ne tik iš gyventojų, gyvenančių tuose valsčiuose, kurie prie pilies buvo priskirti (do Zamka prisluchajut), bet jis rinko duoklę ir kitus mokesčius ir turėjo teisę tuo reikalu važinėti valsčiuose. Jo padėjėjas buvo angininkas, kuris raktus pilies vartų saugojo. Karūžo žinioje buvo žemininkai prie jo buvo kariška vėliava ; jo padėjėjas – šimtininkas, kuris šimtą vyrų vedė į karą; pastarojo padėjėjas buvo dešimtininkas, kuris dešimtį vyrų vedė į karą. Kiekviename valsčiuje, prie pilies, buvo sakalininkų, šunininkų, dailydžių arba amatininkų. Pirtininkai dar minimi 1525 m.

Paskutinioji Platelių pilis, Platelių ežero saloje pastatyta, taip atrodė 1585 metais: medinė, bet gi visai jau sena, sienos supuvusios ir išvirtusios, be stogo, bokštai žemyn nusvirę ir sugriuvę. Jokiu būdu negali būti pataisoma ir jau ta pilis niekam geram nebetinka. Pilis buvo zomatu aptverta. Iš dabar saloje esančios aikštės atrodo, kad pilies talpa buvo didelė; tačiau iš dabar saloje užsilikusių žemėj pilies pamatų matyti, kad jos talpa buvo nedidelė. Tik archeologiniai kasinėjimai dabar begali surasti (išaiškinti) tikslų pilies talpumą. Kokia buvo pilies fortifikacija, koks skaičius patrankų, kiek karo medžiagos ir koks pavojaus metu įgulos kiekis, iki šiol dar nežinoma.

Pilies salos vakarinėj dalyj yra žymė buvusios pilies. Ypač aiški pilies pamatų žymė yra iš žiemių ir kiek iš rytų bei vakarų pusių, vienur griovio pavidalo įdubimai, kitur gūburiai, kur yra mūro statybos liekanų, būtent: degtų plytgalių, akmens, molio bei kalkių gabalų. Yra kelių metrų gilumo duobių, kurios yra „išknaisiotos“ ant griuvėsiais. Matyt, kad pilies pamatai buvo giliai į žemę įleisti, kad priešas greit negalėtų įsikasti į pilies vidų. Kiek metrų į žemę buvo įleisti pilies pamatai iki šiol dar nežinoma, nes nepasisekė smalsuoliams pasiekti pamatų dugno.

Prie Platelių pilies apsigyvenę gyventojai buvo, kartu su pilę, zomatu aptverti, kad norint priešams pilį apgulti, reikėtų daug kareivių vestis. Šiaurės rytų salos krante 1896 m. zomato volo likutis dar sudarė keturkampį. Zomatas buvo degtų plytų mūras, kurio žymė dar ir šiandien tebėra griūvančiame šiaurės rytiniame salos krante. Visas zomatas yra ežero vandens bangų, drauge su salos šlaitais, nugriautas, tik matyti daug sugrūstų degtų plytelių, kurių daugiausia rytiniame, mažiau pietų ir vakarų salos pakraščiuose; tai buvusios pilies zomato liekanos.

Padavimas mini, kad Pilės salos viršūnėj, iš visų pusių palei pakraščius, apie 4 m. atstu nuo kranto, buvęs karalienės Bonos laikais ir vėliau 6-šių metrų pločio kelias, grįstas degtomis plytomis; tai apie priešpilį nugriauto zomato pamatų liekana. Iš zomato likučio matyti, kad jo pamatai visai į žemę nebuvo įleisti.

Pas Pilę, paežeryj, seniau kai kada ežero bangos išmesdavo natūralaus gintaro gabaliukų, rasdavo ir akmeninių kulkų, kurios buvo kadaise iš armotų į pilį ir iš pilies šaudomos. Kitų radinių Pilės saloj nerandama, nes saloj jokių archeologinių tyrinėjimų nedaryta. Salos dalis dar tebėra apaugusi sodybine žole; kultūrinis sluogsnis dar apdengtas pasidariusiu iš augalų juodžemiu. Žemė — molis, juodžemis, smėlys.

Gilioje senovėj Pilies saloje būk buvęs dievaičiui Kirniui pašvęstas vyšnių miškas. Sulig padavimu Kirnys buvęs Platelių derliaus dievaitis. Pilėj pavasarį ir vasarą čiulba aibės įvairių giesmininkų paukščių, vabzdžiai ir bitės po medžius ūžia; siūbuoja ir ošia vėjo pučiami medžiai; ritasi ežero bangos; trauka į save nepaprastai gražios ežero apylinkės su savo kalnais ir kalneliais, slėniais bei ežero salų vaizdais; įvairūs iš senovės užsilikę apie Pilę padavimai duoda neapsakomai paslaptingą įspūdį ir įdomumą žiūrėtojams. Senovės mylėtojas šiandien dar prisimina, kad toje vietoje, kur dabar ūžia, šniokščia šimtametis miškas, senovėje gyvenimas žydėjo, klestėjo; iš Pilės aidėjo garsas po visą Žemaitiją.

Daug ko iš senovės laikų pasakytų ta sena Pilė bei šaltos ežero bangos, jei galėtų kalbėti. Kas metai nyksta Pilės praeities liekanos bei padavimai, dar mažiau pėdsakų garsios pilies beliaka. Apleistos salos liekanos apie senąją Žemaičių krašto didybę, prašosi jos paminimos ir nenori amžinai sunykti. Bet jų balso maža kas benori klausyti.

Plaukiant valtimi nuo vidurio Pilės salos į žiemos vakarus, į krantą, į Šventorkalnį, giedrą dieną (nuo 10 iki 14 val.), galima aiškia pamatyti vandenyj stypsančius ąžuolinius stulpus polius, čia buvusio tilto liekana. Tie poliai yra iš keturių šonų tašyti, eina trimis eilėmis viena nuo kitos atstu apie 1,30 metro. Poliai prasideda už kelių dešimtų metrų nuo Pilės salos ir tęsiasi beveik iki pat kranto. Polių ilgumas siekia iki 16 metrų.

Dabar poliai yra vandeniu apsemti apie 2 metru. Kai XVIII amž. gale prie Bebrungo upės ištako Platelių dvaras pastatė malūną, vad. Bebrungu ir malūno kūdrai užpylė pylimą, tada viso dabartinio Platelių ežero vandens paviršius pakilo. Iš polių aišku, kad savo laiku Pilės sala buvo sujungta mediniu tiltu su Šventorkalniu. Dabar Šventorkalnio rytiniame šlaite yra dar buvusio kelio, ėjusio Pilės salon, žymė, apaugusi krūmokšniais. Minėtoji kelio žymė, akyliau įsižiūrėjus, randama šiame šlaite, tęsinyj tilto į krantą.

Apie Platelių ežerą, Pilės salą yra daug padavimų, iš kurių keletą priminsiu:

Užburti turtai. Pilės saloj esą požeminiai koridoriai, prikrauti brangenybių: aukso, sidabro, geriausių svaiginamųjų gėrimų, ginklų ir kitokio turto. Visa tai esą užburta ir dvasių saugojama. Sunku esą Pilės požemyj koridorius surasti, dar sunkiau prie jų prisikasti, nes kasantis, ieškant koridorių, turtų ieškotojams vaidinasi, vaiduokliai kastuvus į ežerą išsvaidą, o jei to nepakanka ir pačius turtų ieškotojus iš salos su dideliu vėsulu ant ežero kranto nunešdavę. Pilės požemyj pradžioje koridorių esą Pilės ponaitis, toliau numirėlių karstai dvasių saugojami, pagaliau staugią vilkai ir net didžiausios gyvatės. Štai tos priežastys, kurios sutrukdančios žmonėms tuos Pilėj esančius turtus sau pasiimti.

Papasakojo: A. Urbonas, 60 m. amž., Užpelkių k., Platelių v.

Pilėj užburtus turtus reikia alegoriškai suprasti. Senovėj laisva buvo Lietuva, aukšta tos pilies laisvė. Pikti Lietuvos priešai pavergė jos laisvę, o pati tautos nepriklausomybės idėja buvo paslėpta tamsiuose urvuose. Tauta nebetekusi laisvės, ją laikė didžiausiu turtu. Vilkai, tai senovės žemaičių didvyriai, kurie tų žvėrių drąsa kovėsi su tėvynės priešais. Gyvatės, tai likučiai, nuotrupos iš senovės lietuvių mitologijos.

Pilės sala buvusi švedų karalienės Kotrynos (Katarinos) sostapilis. Lenkijos karalius ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Augusto sesuo (Zigmanto I duktė) buvo ištekėjusi už švedų karaliaus Jono III iš Vazų giminės. Jonas III vedė Kotryną, dar būdamas Suomijos kunigaikščiu. Vėliau jis buvo savo brolio suimtas; kalėjime Kotrynai gimė Zigmantas, kuris vėliau buvo išrinktas Lietuvos didž. kunigaikščių ir Lenkijos karalium. Prie Zigmanto III Vazos kandidatūros, kaipo kataliko, palaikymo prisidėjo ir Roma, nes manė, kad jis gali švedus sutaikyti su katalikų Bažnyčia. Jis buvo Lenkijos karalius (1587-1632). Po tėvo mirties Zigmantas III turėjo kariauti su savo dėde dėl Švedijos sosto. Padavimuose tos kovos surištos su Plateliais.

Platelių ežero saloj, vad. Pilėj apsgyvenusi labai gražiuose rūmuose švedų karalienė Kotryna. Ji garbinusi prigimtį ir buvusi garsi savo laiku kerėtoja. Ji buvusi žiauri. Pietų metu orkestrui grojant tarnai žudę nusikaltėlius. Karalienė K. savo baltu žirgu pakildavusi į orą, plaukdavusi vandenyj, pavojaus metu nematomai, stebuklingu būdu iš priešų nagų pasprukdavusi. Atėję Lietuvai sunkūs laikai: užpuolę barzdoti, raguoti, šarvuoti, žiaurūs švedai, karalienės Kotrynos priešininkai.

Pasiekė ir Platelius karo nelaimės. Švedai apgulę Platelius. Sumušę valdovės kariuomenę. Likučiai pasislėpę Pilės saloj ir smarkiai apšaudę švedus besiartinančius prie Pilės. Švedai pasinaudoję pas Veršių salą ežero pakrantyj miško priedanga, iškasę gilų, platų griovį, kuriuo prisiartinusi artilerija su patrankomis greta Veršių salos. Pasistatę patrankas paežeryj atkreiptas į Pilę, pradėjo bombarduoti Pilės sustiprinimus ir karalienės Kotrynos rūmus. Patrankų ūžimas kas kartą dažnėjęs. Pasipylę Pilėj kulkų debesys, ardę Pilėj įsitvirtinimo punktus.

Kotryna pamačiusi, kad jos kariuomenė yra visiškai sumušta ir kad pati gali kristi kovos lauke, ginkluota kardu, kalaviju sėdusi į jūros baltą žirgą, kitą pasiėmusi atsargai ir plaukusi į kitą ežero kraštą, Plokštinės miško link. Mat, Plokštinėj nebuvę pastatytos švedų sargybos, todėl ta kryptimi ir plaukusi karalienė Kotryna. Ilgai žirgas plaukęs, o švedai iš patrankų į ją šaudę. Tačiau patrankos viena kulka pataikiusi į karalienės K. žirgą, kuris pradėjęs skęsti. Liūdna Kotryna vikriai šokusi į kitą žirgą ir plaukusi tolyn. Ir antrasis žirgas beplaukdamas pavargęs, susipynusios kojos Juodupės žiotyj maurais ir pasinėręs į vandenį. Galiausiai karalienė K. pasiekusi ežero krantą ir pasislėpusi Plokštinėj; kur pasinėręs baltasis žirgas nelikę nė pėdsako.

Švedai įsiveržę į Pilę visiškai sunaikinę karalienės rūmus. Po kelių dienų du Švedai netikėtai užtiko karalienę Kotryną, Plokštinės miške, po kadugiu iš baimės bevirpančią. Švedų kariai tuoj vietoj karalienę K. sukapoję į gabalėlius ir užkasę į žemę.

Bėgo dienos, bėgo metai, bet niekas nežinojo, kur nudingo karalienė Kotryna. Tik po daug metų vienas senelis apskelbęs žmonėms, jog kūnas sukapotas aukso kalaviju į gabalėlius gulįs, ir tie gabalėliai esą supilti sidabrinėj urnoj. Sakoma: kas tą kadugį išraus, po kuriuo yra palaidota karalienė, tas aukso kalaviją gaus. Jau daug jaunikaičių meiliję kalavijo: nė vienas nebaigęs kadugio ištempti: staiga susirgęs kalavijo ieškotojas mirdavęs.

Švedai labai varginę gyventojus, nualinę kraštą. Žemaičiai pasikvietę sau į talką lenkus, kurių pagelba išvarę švedus su titnaginiais šautuvais. Tik du kareiviu šaudavę su vienu šautuvu: vienas taikydavęs, antras skeldavęs ugnį. Taip švedai buvę išvyti iš Žemaitijos. Tą padavimą ne kartą yra pasakojęs a. a. P. Mickevičius, miręs 1917 m. 63 m. amž., Mačiūkiai, Platelių v.

Platelių m. yra užsilikęs padavimas, kuris sako, kad Pilės saloj gyvenusi karalienė Bona. Švedams užpuolus Platelių ežere pilį, sėdusi į žirgą ir plaukusi per ežerą į šiaurę. Pas Kumelkaktės pusiasalį (Šeirės miške) švedai pastebėję jos arklio galvą iš vandenio bepuškuojančią ir tuoj arklį ir karalienę nušovę, o karalienė Bona ežere nuskendusi. Nuo to ir Kumelkaktės pusiasalis gavęs vardą.

Nors Platelių valsčius kurį laiką buvo karalienės Bonos didž. Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, antrosios žmonos asmeniška nuosavybė, nors padavimuose minima apie karalienės Bonos gyvenimą Pilės saloj, apie jos valdininkų (Plateliuose) prabangą ir palaidą gyvenimą (esą šitų valdininkų žmonoms buvę leidžiama turėti net po 7 vyrus), tačiau iki šiol dokumentalių žinių ne tik apie tai, bet ir apie jos pačios buvimą ar net atsilankymą Plateliuose, dar neturime.

Maskvoj, Lietuvos Metrikos skyriuj, yra karalienės Bonos archyvas; kadangi jos archyvas yra mažai kam prieinamas, todėl ir apie jos valdymą Platelių valsč. labai maža teturime žinių. Viena aišku, kad Bona likvidavo visus savo dvarus buvusius Lietuvoj ir Lenkijoj. Platelių valsč. vėl tapo valdiška nuosavybe. Išvažiavo Italijon 1556 m. Sekančiais metais ten ji savo mirtimi mirė, o ne prigėrė Platelių ežere.

J. Mickevičius „Platelių apylinkių geografinė būklė” // Gimtasai kraštas 1940 m., nr. 24., p. 19-25