Iš mano kelionės po Lietuvą – tai A. Paškevičiaus 1927 m. žurnale Karys publikuotas straipsnis, kviečiantis leistis į gyvą, vaizdingą kelionę per Žemaitiją. Autorius dviračiu įveikia šimtus kilometrų, sustodamas Vaškuose, Joniškyje, prie Kryžių kalno, Šatrijos, Medvėgalio, Kražių, Šiluvos, Dubysos slėnių ir daugelio kitų vietų. Jo pasakojime susilieja gamtos grožis, piliakalnių didybė, bažnyčių architektūra, liaudies padavimai ir gyvi sutikti žmonės.
Remiantis šiuo vaizdingu ir emocingu aprašymu galima susidaryti puikų maršrutą po gimtąjį kraštą – kelionei dviračiu ar automobiliu. Tai ne tik geografinė, bet ir dvasinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Lietuvos kalnus, upes, šventvietes ir istorines vietas, kurios iki šiol alsuoja tautos atmintimi.
Iš mano kelionės po Lietuvą
Gražūs vasaros rytai, lydimi paukštelių koncertų, pabaigė mano kantrybę, ir aš ryžausi po Lietuvą pasižvalgyti. Gražiai siūbuojantys laukai, šnarantys pageltę rugiai, žali jaunučių linų plotai suteikia kažkokio jaunumo ir džiaugsmo. Sunku sulaikyti besiveržiančią širdį tolyn ir tolyn.
Važiuoju dviračiu. Aplinkui matosi išretinti miškai, priešais kyšo du raudoni bažnyčios bokštai – tai Vaškai. Mažutis miestelis, pilnas žydų ir pragarsėjęs savo klampynėmis. Per miestelį nuo Panevėžio į Pasvalį tęsiasi senas miškelis, apie kurį man iš senelių teko girdėti daug pasakų iš baudžiavos laikų, kada važiuodavo ilgiausios virtinės vežimų į Rygą. Porą kilometrų į šiaurę – Gineikiai, a. a. karininko Juozapavičiaus gimtinis kaimas. Iš Vaškų pasukau Žeimelio link. Visur matėsi puikus derlius, nors dar vietomis javai vos pradėję plaukti.
Artėjant prie Žeimelio vis dažniau ir dažniau girdėjau latvių kalbą. Pats Žeimelio miestelis dar skurdesnis negu Vaškai, nors iš tolo gražiau atrodo – daugiau žalumos ir dvi bažnyčios (viena liuteronų). Vieškelis gerai prižiūrimas ir visur statomi cementiniai tiltai.
Štai ir Kriukai – mažutis miestelis, apsuptas smirdančio upelio. Visur vien žydai, žydai ir žydai… Mat čia derlingas kraštas, daug sėja linų, tai ir žydams pelnas.
Iš tolo viliojančiai saulėje blizgėjo Joniškio bažnyčios bokštas. Atvažiuoju. Didžiulė, gryno baroko stiliaus bažnyčia net stebina – juk toks statinys puikiai papuoštų ir mūsų Kauną.
Atsisėdu ant suoliuko ir geriuosi. Šalia manęs sėdi suvargęs senukas, persimetęs seną maišą per petį.
– Ar seniai ši bažnyčia statyta? – klausiu.
– Jau bus apie keturiasdešimt metų… – atsako. – Bet brangiai kainavo tokia puiki bažnyčia pastatyti.
– Kainavo, tai kainavo, bet seniau ne tokie žmonės būdavo, e, ką čia jau bekalbėti… – ir ėmė pasakoti, kaip seniau žmonės maldingi būdavę.
– Ot, kad ir Jurgaičių kalnas. Seniau į jį šimtais žmonių plūdo, o dabar gėda sakyti – kryžius vagia.
– O kas tas Jurgaičių kalnas, sakyk, dėduk?
– Et, vaikeli, jūs, jaunieji, jau tyčiojatės iš mūsų senių, – ir nupasakojo, kaip seniau jis pats vežiodavęs maldininkų kryžius ir daug, daug skundėsi ant mūsų jaunosios kartos… Senelis pasakojo, kad net iš Prancūzijos važiuodavę gydytis į stebuklingą Jurgaičių kalną.
Važiuojant plentu iš Joniškio Šiaulių link, privažiuoju Mūšą. Kokia ji čia maža, palyginus ją ties Saločiais, bet graži: baltos, geltonos, kur ne kur net raudonos vandens lelijos, tankiai sužėlę meldų krūmeliai taip dailiai ją puošia. Kairėje, porą kilometrų į šalį, man prieš akis išdygo raudoni Meškuičių bažnyčios bokštai. Atvažiuoju, bet nieko ypatingo nerandu.
Važiuojant toliau vieškeliu pastebėjau, kad visą laiką tęsėsi kažkoks kalnagūbris, o aplinkui lyguma. Čia, rodos, kažkoks pylimas, tarsi tvora supiltas ir apaugęs pušelėmis. Nieku būdu nesinori tikėti, kad čia būtų gamtos padaras. Pylimas tęsėsi apie 2–3 kilometrus ilgio. Kulpos upelei prisiartinus, pylimas perkastas dviejose vietose, ir tas tarpelis – tai Kryžių kalnas, arba Jurgaičių pilies kalnas.
Sunku išsireikšti, kokį įspūdį padarė kryžių miškas. Kalnelio ilgis – 200 žingsnių, plotis – 86, aukštis – apie 20 metrų, ir ant šio kalnelio stovi 278 dideli mediniai kryžiai, 106 geležiniai ir akmeniniai kryžiai, 2 mūrinės koplytėlės, 242 mažos koplytėlės-kryželiai, 84 medalikėliai, 14 stočių ir daugybė jau nugriuvusių, pūvančių kryžių. Kol suskaičiau minėtus kryžius, prabėgo apie 4 valandos.
Štai trumputis padavimas apie šį kalną. Dar pagonių laikais ten buvęs aukuras. Kada Lietuva apsikrikštijo, ten buvo pastatyta bažnyčia, bet kuriam laikui praslinkus trenkęs perkūnas ją nugramzdino. Dabar bažnyčios vietoje įlinkęs kalnas. Kasmet vis dumba ir dumba, ir dabar jau visai balno pavidalo. Lietuviai supratę, kad dievas Perkūnas jų dar neapleidęs, ėmė garbinti kalną, statydami kryžius… Ir visokių ten yra kryžių… Net iš Prancūzijos, Latvijos ir Amerikos žmonės keliavę.
Besėdint ir besigėrint pamačiau ateina vidutinio amžiaus vyras ir jauna mergina. Dar pakalnėje suklaupė, žegnojosi ir, išsitraukę rožančius, eina keliais aukštyn. 3 ar 4 kartus apėję aplinkui, užsidegė po 2 žvakes ir, pastatę ant kryžiaus, į ten pat stovinčią koplytėlę įmetė pinigų. Vėliau teko sužinoti, kad panašūs maldininkai vasarą (ypatingai šventėmis) apsilanko po kelis šimtus. Yra atsitikimų, kad net iš Kauno automobiliais atvažiuoja.
Iš čia pasiekiau Šiaulius. Apie Šiaulius daug nekalbėsiu, nes visi, turbūt, gerai žino. Šiaulių bažnyčia aukščiausia visoje Lietuvoje (74 metrų). Savotiškas stilius ir smailus bokštas priduoda jai didingumo vaizdą.
Nors jau buvo nebetoli vakaras ir aš gerokai pavargęs, bet vis tik nutariau važiuoti toliau. Pernakvojęs viename kaime, netoli Amalių, važiavau į Kuršėnų pusę. Vos išlindus iš miško, priešakyje ant kalnelio toli pasirodė keistas keturkampis stulpas. Nors ir stengiausi atspėti, bet veltui. Tik visiškai arti privažiavus pamačiau, kad čia Kuršėnų miestelis ir „stulpas“ – vietos bažnyčios bokšto griuvėsiai. Graži, tamsi Venta su gražiai apaugusiu dešiniuoju krantu puošia šį apskurusį miestelį su kapinėmis, kur guli pirmasis lietuviškų kalendorių rašytojas Laurynas Ivinskis.
Važiuoju tolyn. Pravažiuoju Juozapavą, Upyną ir negaliu atsigėrėti Žemaičių grožiu. Nebetoli ir Luokė. O ten juk turiu rasti ir Šatriją. Tolumoje, kaip pilkas debesėlis, matosi kalnas. Tai tikrai bus Šatrija. Suspaudžiau savo dviratį „Dixi“ ir lekiu, kad tik greičiau pasiekčiau jį.
Štai ir Luokė. Senas miestelis, dar senesnė medinė bažnytėlė. Artinosi vakaras, pilvas griežtai reikalavo pietų, bet širdis lėkte lėkė ten – į Šatriją… Vargais negalais taku užsilipau ant kalno.
Koks puikus vaizdas! Aplinkui matyti šventoji Žemaitija. Tiesa, Maironis sako, kad nieks ant Alpių nemainys. Nors man pačiam teko gėrėtis ir Alpėmis, bet tokio malonaus jausmo nejaučiau, kaip ant Šatrijos. Saulė jau leidosi, ir seni, sustingę trys kryžiai driekė savo šešėlius. Tolumoje miškai skendo rūkuose ir visą kraštą pradėjo gaubti tamsūs šešėliai.
Kaip būtų malonu čia pasilikti per naktį, jeigu žinočiau, kad nelytų! Skubėdamas nuo kalno sutinku baltą, baltutėlę merginą – tai, turbūt, Maironio „Danute“. Naudodamasis proga užklausiau apie Viekšnelius, kur maniau nakvoti pas savo pažįstamą kunigą Kojelį. Atsako nežinanti, nes esanti atkelta mokytoja iš Rokiškio apskrities. Nors ir skubinausi, bet kelyje užklupo lietus. Vargais negalais pasiekiau Viekšnelius, bet nusiminiau, nes kunigas Kojelis buvo išvažiavęs į Čekoslovakiją. Pirmą kartą svečiuojuosi Žemaičiuose. Nors tylūs, ramūs, bet malonūs ir nuoširdūs žmonės tie žemaičiai.
Pilnas naujos energijos ir praplėtęs savo kelionės planą, atvažiuoju į Pavandenius. Miestelio beveik nėra, tik sena, panaši į žemaitišką svirną, bažnytėlė. Iš čia puikiai matosi žibantis Biržulio ežero paviršius. Turiu apvažiuoti aplink ežerą, norėdamas patekti į Varnius. Besigėrėdamas lygumomis ir ežeru, atvažiuoju į Varnius ir pirmučiausia ieškau buvusios katedros. Surandu. Apžiūrėjęs vidų ir šventoriuje Liurdo urvą, dar iš galinio langelio pažvelgęs į rūsį pamatau karstą. Susirandu klieriką, kuris man aprodo buvusių vyskupų kaulus ir supuvusių drabužių likučius rūsyje bei bažnytinių rūbų aibes zakristijoje. Iš ten nuvykstu į parapijos bažnytėlę. Toji dar senesnė, nebepamenu gerai metų, tik žinau, kad XV šimtmetyje statyta.
Vos išvažiavus iš Varnių, jau širdis veržte veržėsi į kitą Lietuvos milžiną – Medvėgalį. Aplinkui aukštumos, kalneliai, upeliukai, išpuošti kryžiais, koplytėlėmis… Nejučiomis veržėsi iš krūtinės: „Lietuva brangi, mano tėvyne, šalis didvyrių, kur grabuose guli…“
Štai ir Medvėgalis! Kiek džiaugsmo, kiek energijos! Net nepajutau, kaip besibarškindamas dviračiu suklupau po milžino kojomis. Pasirodo, kad Medvėgalis turi net tris viršūnes. Šiaip taip užsirepečkinęs nustebau: vakaruose mirga ežeras. Aplinkui, tarp miškų ir kalnelių, bažnyčių bokštai kyšo. Prabėgo 3 valandos, bet man atrodė, kad tik minutė. Pietinėje pašlaitėje – seni buvusių dvarininkų kapai, dabar apžėlę, apleisti.
Išsimolinęs, lietaus išpertas, nusileidžiu nuo aukšto kranto į Kaltinėnų miestelį. Nieko jame įdomaus, be senų suirusių kapinių ir aukšto samanomis apaugusio akmens paminklo su vos išskaitomu parašu: „Dionizijus Poška“ (kartoju iš atminties)… Tai čia guli „Mužikėlio giesmės“ autorius… Jis pirmas prabilo į baudžiauninkus: „Dalelė žmonių brangi, vienok paniekinta…“
Sušlapęs, nuliūdęs važiuoju į Bijotus Baublio pamatyti. Storasis Baublys visas išraižytas, išrašytas keliautojų.
Rytą išsirengiau į sunkią kelionę. Šlapiu keliu per 6 valandas pasiekiau Kražius. Kražiai!.. vėl gimsta nauji vaizdai. Juk prieš keliasdešimt metų čia liejosi žemaičių katalikų kraujas už savo teises… Ką tik sutikdamas klausinėju, kaip čia viskas įvyko. Senukas zakristijonas pasakoja: „Ten ant mano daržo stovėjo kazokai, o čia, kur mes stovim, šukavo nagaikomis du bernus… Eikim į bažnyčią, ten dar paveiksle yra randas, kurį iškirto kazokai, gindami gubernatorių; čia rūsys, kur buvo pasislėpę“ ir t. t.
Aplankiau ir antrą bažnytėlę, bet ten nieko įdomaus neradau. Iš Kražių atvykstu į Kelmę. Kelmė! Tiek daug aš apie ją girdėjau iš savo tėvelio – mat jis slaptai gabendavo knygas ir jas iš Kelmės atsiimdavo. Miestelis nedidelis, bet gana švarus. Bažnyčia aukšta, iš tolo viliojanti; antroji – sena, akmeninė.
Pakalnėje žaliuoja Dubysos krantai… Prie pat kelio, ant kranto, mažutė koplytėlė: joje dega keletas vaškinių žvakių ir aplinkui žemaičiai suklaupę meldžiasi, gieda. Mat buvo sekmadienis. Pervažiuoju Dubysą, vėliau geležinkelį ir šilais pasiekiu Tytuvėnus. Pažymėtina tik savotiškumu bažnyčia ir šventorius. Bažnyčia turtingai išpuošta. Sienoje guli stovyla: vyras užmigęs ant balno – tai bažnyčios įsteigėjas. Apie jį pasakoja, kad jis, statydamas šią bažnyčią, išleido visus savo turtus. Liko jam tik vienas balnas, ant kurio atsigulęs amžinai užmigo. Vidury šventoriaus – koplytėlė; į ją eina dveji laiptai, koplytėlės dešinėje kiekvieno laiptelio viduryje yra po stiklu padėtos relikvijos, kurias maldininkai keliais eidami aukštyn bučiuoja ir meldžiasi.
Trumputis kelias kvepiančiais šilais, ir išneria prieš akis gražus Šiluvos koplyčios vaizdas. Pirmą sykį pamatęs šį vaizdą ir dar taip netikėtai, beveik miške, nustebęs ir nenoromis trinu akis. Šiluva – stebuklinga vieta. Apie ją jau kiekvienas girdėjo. Iš tikro stebuklingai jauki vietelė. Aplinkui ošia šilai, oras pilnas svaiginančio sakų kvapo. Tikras mūsų gamtos grožybės žiedas.
Maloniai ir vaišingai sutiktas vietinių esperantininkų, nors ir baisiai nuvargęs, dar nuvykau apžiūrėti koplytėlės, bažnyčios ir stebuklingojo paveikslo. Iš tikro aš Lietuvoje dar neradau jaukesnės vietos kaip Šiluvos apylinkė.
Pušynais pasiekiau gražiausias Dubysos pakrantes ir iš tolo pamačiau aukščiausiąjį Lietuvoje Lyduvėnų tiltą. Čia Dubysa pralenkia savo gražumu net gražiausias Estijos, Suomijos ir Latvijos taip garsiai išgirtas vietas. Prisimenu vieno vokiečio karininko, tapytojo, žodžius, kad Lietuva gražesnė ir už Šatrus, ir už Švabijos klonius.
Iš tolo maloniai akį traukia žalumynuose paskendę Raseiniai. Sena bažnyčia ir šalia jos vienuolynas, nors ir viliojo mane smulkiau susipažinti, bet norėdamas patekti dar šiandien į Kauną, skubėjau išvažiuoti. Pakelyje iš Ariogalos į Čekiškę pasitaikė gyventojų, kurie atsisakė duoti vandens keleiviui atsigerti… Tai pirmą sykį man taip atsitiko Lietuvoje…
Ariogala, matyt, per karą buvo visai sugriauta: namai nauji, miestelis be medžių, bažnyčia iš kažkokio akmeninio trobesio perstatyta ir t. t.
Čekiškė – švarus mažutis miestelis, ir keliai gerai taisomi. Skubėdamas pasiekiu Vilkiją, o iš ten – Raudondvarį.
Pritemus atvažiavau į Kauną. Mano visa kelionė tęsėsi 468 kilometrus.
Kitą sykį parašysiu apie savo kelionę po Latviją, Estiją, Suomiją ir Sovietų Rusiją.
A. Paškevičius „Iš mano kelionės po Lietuvą” // Karys 1927 m., nr. 1, p. 9-11