Jauja

Jauja. Rašytinių šaltinių duomenimis, XVI-XVII a. pasiturinčio vals­tiečio sodyboje būta nuo kelių iki keliolikos įvairios paskirties pastatų. K. Henenbergeris 1595 m. rašo, jog Prūsijos lietuviai, be senojo namo ir naujos stubos, dar turėjo kelias klėteles, taip pat pastatų grūdams džiovinti, javams kulti, duonai kepti, alui daryti, drabužiams skalbti, maudytis ir t. t. Belieka apgailestauti, kad K. Henenbergeris nesuminėjo visų sodybose stovėjusių pastatų ir nenurodė daugelio jų pavadinimų. Bemaž šimtmečiu vėliau, t. y 1690 m., Teodoras Lepneris, be jau paminėtųjų dviejų gyvenamų­jų namų (namo ir stubos), dar išvardija tokius sodyboje buvusius pastatus: maltuvę (Maltuwe) su keliomis rankinėmis girnomis; klė­tį (Klete, Kleth, Klethe), jaują (Jaugen, Jaugė), kurioje džiovinami ir kuliami javai (kūrenamoji jaujos patalpa drauge buvo ir pirtis); daržinę (Scheune) javams ir pašarui sukrauti. M. Pretorijaus duo­menimis, turtingo Nadruvos valstiečio sodyboje XVII a. pabaigoje buvo apie dvidešimt pastatų. Be jau išvardytųjų, dar minimi tvartai ir lininė (Brachstube).

Išsamiausio XIX a. valstietiškos sodybos su joje esančiais pasta­tais aprašo autoriumi laikytinas S. Daukantas. Pažymima, jog tuo metu Žemaitijos sodybose būdavo dešimt pastatų: namas (noms, nomas, nomaitis), troba arba seklyčia (trobas arbo swetlicze), kūtė (kutie), rėja (reji) su kluonu (klounu) ir duoba (douba), ant kurios įrengtas doris arba salyklininkas, ubladė (ublade) su duonkepe ir kamarėle girnoms bei namų ruošos rykams laikyti, stoginė arba daržinė (stogini ar daržini), pirtis (pirti), kalvė (kalwę), ublas (ublas) dervai ir degutui degti.

Pastato pavadinimas ir paskirtis

Sekant jau minėtų ir kitų XVI—XX a. rašytinių šaltinių duo­menimis, jauja laikytina vienu svarbiausių to laikotarpio ūkinės paskirties statinių, nes joje laikomi, džiovinami ir kuliami iš lau­kų suvežti javai, džiovinami ir minami linai bei kanapės, džiovi­namas salyklas ir net periamasi. Beje, šio pastato pavadinimas atskiruose Lietuvos regionuose, o kartais ir tame pačiame regione įvairuoja: kluonas, jauja, klojimas, klaimas, duoba, rėja, kišimas, skūnia. Izidorius Butkevičius linkęs šį pastatą vadinti kluonu, nes, jo manymu, „kiti pavadinimai atskirose Lietuvos vietose kartais reiškia tik atskiras kluono dalis“. Tačiau galima teigti ir kitaip – pavadinimų įvairovė bent iš dalies atskleidžia statinio raidą ir infor­muoja apie pirminę jo paskirtį. Antai klojimas ir kluonas sietini su veiksmažodžiu kloti, jauja – su veiksmažodžiu jauti „rausti, versti, maišyti“ (plg. prijauti, „pridžiauti, pristatyti javų jaujoje“); duoba – su duobti „padaryti įdubimą“; kišimas – su kisti, -a, -ė „džiauti jaują“ (kimšti jaują džiovinimui); užkišti, užkiša, užkisė „pridžiauti jaują“. Dar du pavadinimai pasiskolinti iš kaimynų: rėja – iš latvių kalbos rija, o skūnia – iš vokiečių scheune.

Remiantis kalbos duomenimis, kuriuos iš senųjų raštų surinko Konstantinas Jablonskis, konstatuojama, kad jaujų (kluonų) Lie­tuvoje buvo jau XVI a. Tačiau neatmestina ir tikimybė, kad šio pastato pirmtakų Lietuvoje jau būta ir anksčiau. Antai S. Daukantas rašo: „Piteus garsos žwajsdžinys kelaudams po sziurę par pęnkis szimtus metu pirm gimimo Krystaus minwo jau tou trobesį sawo kelonęs rasztusi, kajpo stebuklingą ir negirdietą daktą“.

Tačiau XVI-XVII a. jauja — ne tik ūkinės paskirties statinys, bet ir to meto valstiečio „bažnyčia“, t.y. vieta, kurioje aukojama ir atliekamos kitos apeigos seniesiems dievams. Priežastis — pagoniš­kosios religijos nuosmukis, prasidėjęs sykiu su krikštu Lietuvoje ir Žemaitijoje. Išgriovus senąsias šventvietes, reikėjo ieškoti kitų vietų apeigoms atlikti

Aukojimai jaujose XVI – XVIII a.

Pirmosios žinios apie aukojimus jaujose mus pasiekia iš XVI a. šaltinių. XVI a. pirmojoje pusėje nežinomo autoriaus vokiečių kal­ba rašytoje „Sūduvių knygelėje“ išsamiai pavaizduota jaujoje (in die scheuren) atliekama ožio aukojimo apeiga, kuri, sprendžiant iš aprašo, vyksta bent du kartus per metus – pavasarį ir rudenį:

„Darnach furen šie Inen in die sheuren, da heben šie den Bock auff, gehhen alle vmbher. Der Wourschkaiti ruffet aber ein- mal alle gotter an wie oben, vnd hat sich vmbschurzt vnd spricht: das ist das lobliche heilige gedechtnis vnserer Veter, auff das wir versonen den zorn vnserer Gotter, vnd Sticht den Bock…“.

Jauja šiam ritualui pasirenkama dėl kelių priežasčių. Pirmoji — reikalinga erdvi patalpa, į kurią galėtų sueiti „keturi arba šeši kaimai“; antroji – galimybė kūrenti ugnį, ant kurios verdama aukojamo ožio mėsa ir kepami kvietinės tešlos papločiai; trečioji — jaujos paprastai statomos atokiau nuo kitų pastatų, vadinasi, galima atlikti apeigas nesibaiminant, kad jas sutrukdys pakeleiviai, o dar labiau – krikščionybę skleidžiantys ir su pagoniškomis apeigomis visokias būdais kovojantys vizitatoriai; ketvirta – jauja yra būtent ta patal­pa, kurioje laikomi pagrindiniai, svarbiausieji žemdirbio visų metų triūso vaisiai – nupjauti javai, nurauti linai bei kanapės.

„Sūduvių knygelės“ duomenimis, jaujoje (In Ire Scheuren, in der scheuneri) dar aukojama dievo Puškaičio pagalbininkams markopoliams bei barstukams ir jūrininkų dievui Bardaičiui (Bardoayts). Barstukams ir markopoliams jaujoje ant stalo dedama alaus, duonos, sūrio, sviesto, virto ir kepto [maisto], o Bardaičiui – virta žuvis.

Panašiai Peterio Smito liudijimu, ir kaimynai latviai vėlių mė­nesį jaujose (taip pat pirtyse, tvartuose) vaišindavo mirusiuosius protėvius. Šeimininkas nešdavo vėlėms mėsos, košės, sūrio ir alaus. Vaišes paruošus, jaujos (pirties, tvarto) durys būdavo uždaromos, kad niekas besimaitinančioms vėlėms netrukdytų. Po kurio laiko žiūrėta, kiek ko suvalgyta, ir pagal tai spręsta, ar derlingi bus atei­nantys metai. Likusį nuo mirusių protėvių maistą suvalgydavo patys namiškiai.

Apie aukojimus jaujose duomenų randame ir Jono Maleckio-Sandeckio 1551 m. lotynų kalba rašytame laiške Jurgiui Sabi­nui (Epistola ad Georgium Sabinum). J. Maleckis-Sandeckis, kaip žinoma, naudojosi „Sūduvių knygelės“ duomenimis, tad ir ožio aukojimo apeigos bei aukojimai Puškaičio pagalbininkams barstukams aprašyti bemaž identiškai. Tačiau netikslumų čia dėl tam tikrų priežasčių neišvengta. Perpasakojant vokiečių kalba rašytą veikalą lotynų kalba, vokiškajam Scheune parinktas lotyniškas atitikmuo horreum, i:

„His deamonibus inuocatis, quotquot aiįsunt in horreo [čia ir kitur paryškinta R. B.], omnes simul extollunt caprum, sublimemque tenent, donec canatur hymnus; quo finito, rursus demittunt ac sistunt caprum in terram. Tum sacrificulus admonet populum, ut solenne hoc sacrificium, a majoribus pie institutum, summa cum ueneratione faciant, eiusque memoriam religiose ad posteros conseruent. Hac conciuncula ad populum habita, ipse mactat uictimam, sanguinemque patina exeptum dispergit. Carnem uero tradit mulieribus eodem in horreocoquendam. Hae interea dum caro coquitur, parant e farina siliginea placentas, quas non imponunt in furnum, sėd uiri focum circumstantes, hinc illinc per ignem iaciunt absquecessatione, tamdiu quoad illae indurescant et coquantur. His peractis, epulantur atque helluantur totą die ac nocte usque ad uomitum“.

Eugenija Ulčinaitė cituotą tekstą į lietuvių kalbą verčia taip:

„Sukvietę šiuos demonus, visi esantieji svirne kartu pakelia ožį ir pakeltą laiko, kol giedamas himnas. Jį pabaigę, ožį vėl nuleidžia ir pastato ant žemės. Tada vyriausiasis žynys ragina žmones su didžiausia pagarba atlikti šį protėvių pradėtą, dievams patinkamą aukojimą ir jo atminimą šventai išsaugoti palikuonims. Pabaigęs šią trumpą kalbą, pats papjauna gyvulį, o kraują, į lėkštę surinktą, iššlaksto. Mėsą atiduoda moterims ten pat svirne iškepti. Kai mėsa kepa, moterys daro iš kvietinių miltų paplotėlius, kurių nešauna į duonkepę krosnį; vyrai, apstoję aukurą, be perstojo mėto juos per ugnį iš vienos pusės į kitą tol, kol šie sukietėja ir iškepa. Tai padarę, puotauja ir linksminasi kiaurą dieną ir naktį iki vėmimo“.

Svirne (in horreo), o ne jaujoje, sekant J. Maleckio-Sandeckio veikalo vertimu į lietuvių kalbą, aukojama ir barstukams.

Akivaizdu, kad į svirną negalėtų sutilpti „žmonių minia“, o dar mažiau tikėtina, kad svirne būtų kūrenama ugnis ar įrengiamas au­kuras. Svirnas (žemaičių — klėtis), kaip žinoma, nuo žemės ant me­džio trinkų ar akmenų pakeltas ir storomis lentomis grįstas pastatas, skirtas grūdams, miltams, mėsai, buities daiktams, ūkio padargams laikyti, o didesnis — ir miegoti, įrengiant tam reikalui dar ir vieną ar dvi kamaras. Jokia krosnis arba aukojimams skirtas ugniaku­ras (aukuras) svirne, dėl jau išvardytų priežasčių, niekada nebuvo ir negalėjo būti statomas, tad ir aprašytosios aukojimo apeigos čia negalėjo būti atliekamos. Vadinasi, ne itin tiksliu (itin netiksliu) laikytinas lotynų horreum vertimas į lietuvių kalbą.

Tiesa, Kazimiero Kuzavinio žodyne, kuriuo, matyt, ir naudojosi vertėja, iš tikrųjų nurodoma, jog horre\um, i yra sandėlis; klėtis, svirnas. J. Ch. Dvoreckio žodyne greta horreum, i dar surašyti ir aiškinamieji žodžiai frūmentarius, f (javų, grūdų sandėlis); pertari | us, a, um (maisto sandėlis), kurie šiek tiek verčia abejoti horreum vertimo į lietuvių kalbą tikslumu. Juk XVI—XIX a. jauja valstie­čiams ir buvo ne kas kita, kaip javų, grūdų (tiesa, nekultų) sandėlis. Tik išdžiovinti, iškulti ir išvėtyti, t. y. atskirti nuo pelų, grūdai buvo pernešami į kitą „javų, grūdų sandėlį“ – svirną (klėtį). Čia (atokiau nuo ugnies bei saugiau nuo vagių ir pelių) dalis paprastai į aruodus supiltų javų naudojami maistui, kiti – rūpestingai išlaikomi iki nau­jos sėjos. Galutinai lotyniško horreum reikšmės XVI a. ir vertimo į lietuvių kalbą problemą padeda išspręsti XVI a. lotynų-lenkų kalbų žodyne pateikiamas lotyniško horreum lenkiškas atitikmuo gumnno / stadola reikšme „kluonas, klojimas, jauja“.

Lukas Davidas 1573-1583 m. rašytoje „Prūsijos kronikoje“, taip pat remdamasis jau minėta „Sūduvių knygele“, dar kartą per­pasakoja informaciją apie jaujose arba daržinėse (Gurben oderSheunen) atliekamus aukojimus jūrų dievui Gardaičiui (Gardoaits) bei dievo Puškaičio pagalbininkams — markopoliams ir barstukams. Kadangi ir „Sūduvių knygelė“, ir L. Davido „Prūsijos kronika“ parašytos vokiečių kalba, rikto dėl aukojimo vietos įvardijimo ir ver­timo į lietuvių kalbą išvengta.

Be minėtų perpasakojimų, L. Davidas pirmasis aprašė ir dar nie­kieno iki tol neskelbtą pasakojimą apie aukojimus, kurie taip pat atliekami jaujoje: „…aukojimą vaidila (Waideler) atlieka ne savo na­muose, bet pas ligonį ar rūpesčių prispaustąjį <…>. Be to, jis šito neatlieka name, kuriame gyvena ligonis su savo žmona, vaikais ir tarnais, ir ne tvarte, o jaujoje (im Gorben); tai toks pastatas, kurį prūsų valstiečiai statosi, kad galėtų jame džiovinti javus, ten, kur neturi jaujų (Gorben), aukoja daržinėse (die Sheunen). Į tokius nuo­šalius pastatus, kur slapta atlieka šį velnio darbą, susirenka keletas vyriškos lyties asmenų, kadangi nei žmonos, nei tarnaitės ten ne­leidžiamos. Prieš pradedant turi būti uždegtas didelis laužas; tada šeimininkas turi išvesti tą, ką nutarė paaukoti dievams“.

M. Strijkovskis, naudodamasis „Sūduvių knygele“, perpasa­koja apeigas, kurių metu pagerbiami ir vaišinami Puškaičio pagalbi­ninkai barstukai. M. Strijkovskio duomenimis, stalas su aukojimui skirtu maistu dengiamas jaujoje (w gumnie).

Iš J. Lasickio veikalo fragmento galima spėti, jog aukojimo ri­tualas, skirtas deivei Gabijai, taip pat buvo atliekamas jaujoje: „Cum autem nimia aestatis breuitas, fruges demesses, plane siccari nonsinat, fit hoc sub tectis ad ignem“. Tiesa, nėra žinoma, nei kas, nei kaip buvo aukojama Gabijai, nes J. Lasickis iš visos apeigos už­rašė tik maldos fragmentą, tačiau vieta, kurioje galima džiovinti suvežtus javus „pastogėse prie ugnies“, to meto valstiečio ūkyje gali būti tik viena – jau minėta jauja.

Tai patvirtina ir vienos latvių dainos fragmentas, kuriame prašoma šv. Lauryno apsaugoti jaują nuo ugnies ir padėti iškulti javus:

„Palldzi, Labrenci, rijinu kult,
Cel augstu dūminus, žemu dzirkstelltes“

(„Padėki, Laurynai, jaują iškulti,
Aukštai kelki dūmus, žemai kibirkštėles“)

P. Šmito teigimu, Latvijoje XX a. pradžioje „labai daugelyje kie­mų tebeatliekamos pagoniškų laikų apeigos, kad apsaugotų trobas nuo gaisro“. Ir tos apeigos atliekamos ne kur nors kitur, bet jaujoje: „Iš ryto prieš saulėtekį šeimininkas, niekam nematant, eina jaujon, vienoje rankoje nešdamasis indą su vandeniu, o kitoje – akmenį ir saują „geležinių dilgėlių“. Vandenį pastato jaujoje ant krosnies, o dilgėles su akmeniu po tam tikrų ceremonijų padeda ant lango, dil­gėles apačioje, o akmenį ant jų. Taip esą namai apdraudžiami nuo visų gaisro pavojų“.

Vilniaus jėzuitų kolegijos metinės ataskaitos, rašytos XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, laikomos originaliais, t. y. realius to laikotarpio įvykius vaizduojančiais, darbais. Aptariamajai temai itin reikšmingi yra bent du šių ataskaitų (1600 ir 1605 m.) epizodai. Štai 1600 m. ataskaitoje rašoma:

„Alibi lapides nonparui in horeeis,in terra defossi, superficie pla­ną sursum versus, non terra sėd stramine contecti asseruantur, quos Deyues appellant, atque vt custodes frumentorum et pecorum religiose colunt…“.

„Kai kur svirnuose yra saugomi į žemę įkasti nemaži akmenys, plokš­čiu paviršiumi apversti aukštyn, ne užkasti žeme, bet apkloti šiaudais; juos vadina deivėmis (Deyues) ir kaip grūdų bei galvijų saugotojus pamaldžiai garbina…“ (vertė Eugenija Ulčinaitė).

Toliau šiame tekste gan detaliai aprašoma, kas, ką ir kaip šioms deivėms aukoja ir kokios bausmės gali sulaukti tinkamos pagarbos šiems akmenims nerodantys žmonės.

1605 m. ataskaitoje teigiama, kad, sugabenę iš laukų javus, jie ruošia puotą, kurios metu pjauna ir ant ugnies svilina gaidį, paskui pranašauja būsimų metų derlių, o svirnų pakraigėse (ad aliorum vicinorum horrea) sukabina vežimų tekinius, kad piktosios dvasios „vogčiomis neperneštų derliaus į kaimynų svirnus“ (vertė Euge­nija Ulčinaitė).

Regis, šių fragmentų vertimai į lietuvių kalbą taip pat taisytini. Abiem atvejais (dėl jau anksčiau minėtų priežasčių) kalbama apie apeigas, atliekamas jaujose, t. y. valstiečių pastatuose, kuriuose nėra nei lentomis grįstos aslos, nei tomis pačiomis lentomis arba kar­timis užklotų lubų. Tik jaujoje, kaip jau minėta, galima kūrenti aukojimui skirtą ugnį, taip pat tik čia gali būti įrengta ir nuolatinė aukojimo vieta (namų altorius) – įkastas į žemę (plūktą aslą) plokš­čias akmuo, kuris šiokiadieniais apklojamas šiaudais.

1673 m. Teodoro Šulco rūpesčiu išleistoje Kristupo Sapūno lietuvių kalbos gramatikoje pirmą kartą paminėtas dievas Gabjaujis: „…Gabjaujis, Deus horreorum“. Kazimiero Eigmino vertimas į lie­tuvių kalbą: „…Gabjaujis (klėčių dievas)“. Akivaizdus vertimo ne­tikslumas. Tai pagrįstai rodo ir pati teonimo Gabjaujis daryba bei etimologija. Sekant K. Būga, čia įžiūrėtinas sudurtinis žodis, suda­rytas iš šaknies gab-, reiškiančios „gaubti, dengti“, ir žodžio jauja.

Daug žinių apie aukojimus seniesiems dievams, kurie atlie­kami jaujoje, taip pat ir jaujoje atliekamas kitas apeigas XVII a. pabaigoje perteikia M. Pretorijus. Be ankstesniųjų autorių perpa­sakojimų apie aukojimus jaujose, skirtus kaukučiams (bezdukams, markopoliams), M. Pretorijus užrašė ir XVII a. dar gyvavusių papročių ar paties stebėtų apeigų.

Originaliu laikytinas M. Pretorijaus aprašas apie vestuvių metu vykusias jaunamartės įvesdinimo į vyro ūkį apeigas, per kurias marti turi apdovanoti visus trobesius. Teigiama, kad į jaują (Jawja) nuotaka „uoliai įmeta pyragą“. Kitas M. Pretorijaus aprašytas epi­zodas bent iš dalies atsako į klausimą,- kodėl, kam ir kokiu tikslu ši apeiga atliekama. Gavęs žinių, jog moteris jaujoje kartais pasikalba „su savo velniu“, M. Pretorijus su bičiuliu slapčiomis ją pasekė ir regėjo, kaip ši „sukalbėjo daug maldų ir atliko keistų apeigų, kol pagaliau šaukėsi Zemeliuko (Zemeluks), kad jis duotų jai žinią, kur galima rasti vagį“. Iš šio aprašo matyti, jog XVII a. slapta dar atliekamos apeigos seniesiems dievams, kurie krikščionių akimis jau yra ne kas kita, kaip velniai.

Aptariamajai temai reikšmingas ir M. Pretorijaus pasakojimas apie Gabjaujo šventę. Teigiama, kad Gabjaujis (Gabjaugis) yra: a) „tai lyg kūlimas jaujoje, arba klojime, kur džiovina ir kulia javus, tokį klojimą vadina jauja“; b) „tarsi jaujų šventė, keliama dievui Gabjaujui (Gabjaugia); c) „jaujos, javų ir ugnies dievas, taip bent išeina iš jų maldų, toje šventėje kalbamų“. Iš pastarosios pasta­bos matyti, kad M. Pretorijus pats priskyrė Gabjaujui jaujos, javų ir ugnies funkcijas, remdamasis, kaip jis pats teigia, šventės metu kalbamomis maldomis.

Jokūbo Brodovskio (1713-1744 m.) žodyne jau randame žinių apie du jaujoje reziduojančius dievus – Gabjaują ir Jagaubį („Divitarium, Gabjauja“ ir „Vulkanus. Jagaubis, Ugnis Swenta. Feuer Goot“, t. y. Gabjauja – turto, gausos deivė; Jagaubis – šventa ugnis, ugnies dievas). Tikėtina, jog J. Brodovskis, naudodamasis M. Pretorijaus veikalu, o galbūt ir K. Sapūno gramatika, iš vieno dievo padarė du, paprasčiausiai atskirdamas jų funkcijas.

Sekant J. Brodovskiu bemaž taip pat Gabjaujis ir Jagaubis apibūdinami ir Pilypo Ruigio žodyne („Gabjauja, os – die Gottin dės Reichthums“; „Jagaubis, bjo — Vulcanus der Heyden“, t. y. Ga­bjauja, os – turto deivė, Jagaubis – pagonių Vulkanas, t. y. ugnies dievas) bei Kristijono Gotlybo Milkaus, kuris mitinę informaci­ją perrašė iš P. Ruigio, žodyne („Gabjauja, jos – die Gottin dės Reichthums der alten Littauer“; „Jagaubis, bjo — Gott dės Feuers der Heiden“, t. y. Gabjauja, jos — senovės lietuvių turto deivė; Ja­gaubis — pagonių ugnies dievas).

Apibendrinant XVI-XVIII a. rašytinių šaltinių informaciją, pa­žymėtina, kad duomenų apie aukojimus seniesiems dievams jaujose yra kur kas daugiau, nei iki šiol manyta (dalis jaujose atliekamų apeigų dėl vertimo netikslumų buvo perkelta į svirną). Tai leidžia teigti, kad aukojimai jaujose aptariamuoju laikotarpiu buvo plačiai praktikuojami. Rašytinių šaltinių informaciją patvirtina ir XIX a. – XX a. pradžios sakmės bei tikėjimai, rodantys aukojimo jaujose tradicijos refleksijas.

R. Balsys