Jomantų pilis

A. Klumbys „Jomantų pilis“ // Trimitas. – 1928, Nr. 16, p. 533-538; Nr. 17, p. 566-570; 

I

Tarp tamsiųjų miškų, neįbrendamų balų ir liūnu, ant srauniosios Ašvos kranto, kerpėmis ir samanomis apžėlusi, stovėjo aukšta ir stipri Jomantų pilis. Iš vienos pusės, ją rietė Telšena, iš kitų dviejų — gili ir plati Ašva, o iš ketvirtos dengė ją nuo prie­šų tankūs miškai ir tyvuliojančios pelkės. Tokioj saugioj vie­toj stovėdama ji drąsiai stiebėsi savo aukštų bokštų viršūnėmis virš žaliųjų šimtamečių pušų, tartum norėdama pasistiebusi pamatyti, ar yra kas už ją aukštesnis, ar yra priešas kurs drįs­tų jų užkabinti.

Ir, iš tikrųjų, tarpe greta pa­miškėj stovinčių trobų ji milži­nas atrodė. Tačiau jos jaunas valdovas Jomantas, nežiūrėda­mas, kad ji stovi tokioj nepri­einamoj vietoj, rūpinosi kaip ga­lėdamas ir išmanydamas dar la­biau ją sustiprinti. Tuo tikslu išvedė naujų storų šimtamečių ąžuolų sienų, aplink iškasė pla­tų ir gilų griovį, kurio galai bu­vo sujungti su Ašvos ir Telšenos upėmis ir reikalui esant ga­lėjo jį pilną vandens prileisti ir tuo pasunkinti prie pilies priėji­mą; per griovį pertiesė pake­liamą tiltą; pilies vidury atnau­jino ir paaukštino bokštą.

Kartą erdvioje valdovo sekly­čioje prie ąžuolinio ant ilgų, kai­liais dengtų, suolų susėdę vyrai, kartu su pilies šeimininku, tarėsi kaip atkeršyti Kontautui, kurs nesenai buvo pilį užpuolęs.

Pačiam stalo gale sėdėjo jau­nas pilies valdovas Jomantas. Geltoni tankūs plaukai nudribę karojo ant pečių; iš po tamsių antakių žėrėjo drąsios akys; apa­tinę veido dalį dengė gražūs rausvi ūsai ir barzda. Jo deši­nėje sėdėjo visų gerbiamas se­nas ir daug matęs savo gyveni­me bajoras Vanagas. Dar toliau Vanago sūnus — Jomanto draugas Vilkys ir bajoras Šėmius. Kitoj pusėj stalo sėdėjo keletas senų bei jaunų vyrų.

Į trobą įėjo žilas, ilga barzda, bet dar tvirtas senis. Buvo ap­sivilkęs miline, pajuosta baltos drobės juosta; kojos apautos bal­tais autais, suvaržytos vyžų pasnarsčiais; už nugaros kabojo maišelis, iš kurio matėsi kank­lės. Tai buvo žemaičių vaidila Jocys

— Telaimina jus galingas Per­kūnas! — pasveikino Jocys.

— Ir tave! — atsiliepė vyrai.

— Na, Jocy, kur tik dabar tave dievai nešioja? — paklau­sė Jomantas. — Prašom Už sta­lo! Papasakosi, kas nauja pla­čiam pasauly girdėti, — taisy­damas užstalėj vietą kvietė šei­mininkas.

Jocys nelaukdamas antrą kar­tą prašomas, užsirangė užstalėn šalia Jomanto.

— Ar toli bevaikštinėjai? — klausė Vanagas.

— Palauk, papasakosiu, tik duokit kuo nors liežuvį suvilgyti, nes mano liežuvis į titnagą su­džiūvo, — atsakė Jocys.

— Ar manai, vaidile, kad ma­no rūsyje tau midaus nėra?… Netiesa, jei taip manei… Ei, moterys, duokit šen visų seniau­sio midaus! Temato svečias, kad Jomantas moka svečią gerbti, — sušuko Jomantas.

Netrukus iš šalinio kambario atėjo pilnu midaus ąsočiu neši­na pati Jomanto žmona Aldona.

Tai buvo graži jauna moteriškė: geltoni plaukai dengė jos liekną liemenį, iš po šviesių antakių švietė žydros akys, baltą kaklą puošė trys eilės gintaro karolių. Pastačiusi ąsotį ant stalo, iš­ėjo į savo kambarį.

Išgėrus po porą tauragių, vi­sų veidai dar labiau nušvito, liežuviai pasidarė lankstesni.

— Na, dabar gal jau atmir­kei liežuvį?.. Tai papasakok mums, kas žmonėse girdėti. Daug keliavai, tai daug ir matei, o mes tose pelkėse sėdėdami nie­ko nežinome, — prašė Jomantas.

Senis išgėrė trečią tauragj, atsikrankštė ir pradėjo pasakoti. — Taip, tiesa, daugel kelio išvaikščiojau, daug žmonių aplan­kiau, daugel pats mačiau, dar daugiau nuo kitų, girdėjau. Išvaikščiojau visą Žemaičių pla­čiąją šalį, daugel pilių aplankiau: buvau Skomantuose, Siūpariuose, Medininkuose ir Šatrijoj; pagaliau, ir pačią šventąją Ro­muvą atlankiau. Aibės žmonių šiemet buvo suplūdusios, teigi iš jų daug ir sužinojau. Įvairios paskalos žmonėse eina. Sako, kad geležimi apsikalę kryžeiviai, naikindami ir teriodami ugnimi ir kardu visą Prūsų šalį, niekikina mūsų dievus, griauna žiny­nus, kerta šventuosius miškus, žudo žalčius, o žmones verčia garbinti savo Dievą. To jų Die­vo garbinti, tai pavergę išvaro į tolimas šalis vergauti arba nu­žudo. Bet dar ne galas. Pasako­ja, kad valgo patys žoles, ir ve­da žmonės valgyti. Žmonės dargi sako, kad žmonių mėsą, o ypatingai — jaunų merginų val­go. To žmonės nebekęsdami visi kaip vienas sukilo. Vieni trau­kiasi į Žemaičius, kiti gi kovo­ja su kryžeiviais. Girdėjau at­vykę keli pasiuntiniai pas Kri­vių Krivę prašyti jo užtarimo. Krivių Krivė ragino žmones eiti padėti prūsams mušti atėjū­nus ir ginti bočių šalį. Pats mal­davo Perkūną, kad padėtų nu­galėti tuos šunsnukius. Jam be­simeldžiant Perkūnas garsiai griaudamas prabilo. Visi džiau­gėsi sakydami, kad Perkūnas duodąs ženklą. Girdėjau pasiun­tiniai nuvykę į Skomantus ir Siuparius prašyti pagalbos…

— Kad bent mūsų neaplenk­tų, — nedrąsiai tarė Vilkys, ku­ris norėjo kare savo jėgas pa­rodyti.

— Kur aplenks — dabar toks metas, kad visi, kas tik gali, privalo balnoti žirgus. Žemai­čių kunigaikštis Trainaitis vyks­tąs pas patį Mindaugą prašyti, kad liautų bičiuliavęs su tais atėjūnais kryžeiviais ir padėtų prūsams. Reikėtų ir jums ne­laukiant šauklio pradėti ruoštis — tęsė toliau vaidila.

— Reikėtų tai reikėtų… Tik kas pilį gins — tarė Jomantas, kuriam ir pačiam norėjosi joti pavandrauti svetimam krašte, tik buvo gaila palikti gražiąją Aldoną. O gal, neduok dievai, koks priešas jam namie nesant nejučiom užklups pilį ir pagriebs dar ją.

— Kas eis į pilį?.. Ir pats kipšas sprandą nusisuks. Aš pats ko galo negavau tose jūsų klampynėse, nors ne kartą man tenka tais keliais keliauti.

II

Gandas apie karą pasklido po plačiąją Lietuvą. Visi su­bruzdo, sukruto. Daugiau apie nieką kitą nekalbėjo, kaip apie karą. Moterys prie viena kitos nubėgdamos aimanavo skundėsi, kad jų sūneliai, vyrai ar bernu­žėliai, gaus joti į karą Prašė dievų, kad tik atitolintų tą ne­laimę.

Tik vienas Jomantas dar te­besvarstė, ar joti ar ne. Tuo tar­pu bernai nebenustigo vietoj. Būriais susieidami murmėjo: „Mes su bobomis prie ugnies visą savo gyvenimą neišsėdėsi­me”… Kai kurie nenorom ra­gino eiti pas Jomantą prašyti, kad patsai vestų arba vadą pa­skyręs leistų jiems vieniems joti.

Taip jiems, besibaudžiant vie­ną dieną į pilį atvyko kunigaikš­čio Skomanto šauklys. Pasveiki­nus Jomantą prabilo: „Vaildove, sunkūs laikai atėjo, mūsų tėvy­nei. Iš tolo atvykę geležim apsikalę kryžeiviai jau baigia smaug­ti mūsų brolius prūsus: degina jų trobas žudo juos pačius, mergaites ir vaikus vergais verčia, niekina dievus, kerta šventuo­sius miškus, jie nebegalėdami tokios priespaudos iškęsti pakė­lė ginklą prieš savo pavergėjus. Jiems vieniems sunku atsispirti prieš geležimi apsikalusius kryžeivius. Jų vadai atleido pa­siuntinius pas mūsų kunigaikštį prašydami kuo greičiausiai pagal­bos. Kunigas pažadėjo, o mane siuntė į tave, valdove, kviesda­mas talkon!..

Jomantas nuleidęs galvą kiek laiko užsimąstęs tylėjo; galvojo apie žmoną ir neramų kaimyną Kontautą.

— Tai joji? paklausė šauklys.

— Žinoma, — pa­kėlė galvą Jomantas. — Kada mano žy­giuoti?

— Jauno mėnesio pradžioje. Kiek jū­siškių bus?

— Kokią šimtinę vis sudarysiu, — pagal­vojęs atsakė Joman­tas.

— Gerai, įsakyta visiems šiaurės srities žemaičiams rinktis ta­vo pilyje. Tai likite sveiki — joju toliau… Nebetoli ir jaunas mėnuo. Tas kelias dienas visi jojantieji į karą pašventė ruošimuisi. Siuntinėjo šau­klius į tolimesnes sodybas, tekino kirvius, naujino stripinius, kučius, drožė strėlas, taisė ar pynė naujus skydus, iš žvėrių galvų taisėsi kepures, pynėsi naujas vyžas. Visi vy­rai buvo linksmi, tarytum jie jo­ja ne į karą, o į kokią didžiulę šventę ar puotą. Linksmi tran­kėsi giriose mušdami žvėris.

Tik vienos moterys liūdėjo nusiminusios rengdamos savo vyrus ir sūnus į karą.

Skaudėjo širdį ir Aldonai. Ji taip savo Jomantą myli, o čia, neduok dievai, gali dar jo ne­tekti. Tai prisiminus, šiurpas pereina per visą jos kūną.

Nelinksmas buvo ir Jomantas.

III

Pagaliau atėjo ir sutartoji die­na. Iš visų šalių į Jomantus traukė būriai raitų vyrų. Visi buvo apsiginklavę kirviais, lan­kais, stripiniais ir kuciais; kai kurie, kad baisesni atrodytų, buvo apsirengę meškenomis ar kitų žvėrių kailiais, o ant gal­vos buvo užsimovę žvėrių galvas.

Susirinkę vyrai netoli pilies pievoje linksmai klegėjo, juo­kavo, vieni kitiems girdamies savo ristynėmis su meškomis, stumbrais ar kitais žvėrimis, vieni kitiems rodė savo ginklus, gyrėsi savo jėga.

— Aną rytą atsikėlęs, — pasa­kojo vienas — išeinu aš į mišką ir styrinėju sau pagraumeniais, bene užtiksiu kokį girios bičiulį mano medų bekopinėjant. Nu­vargęs atsisėdau pailsėti pagal liepa, tik, brač, girdžiu — mano užpakaly kažin kas sukriuksėjo… Aš žvilgt, — iš tankumyno beiš­einanti būriu gražių degliukų vedina senė šernienė. Išėjusi ėmė knaisioti ir ieškoti sau mai­sto. Aš sau sėdžiu ir žiūriu nesirengdamas jos šauti. Tuo tarpu iš krūmų, žadą prikandus, beatšliaužianti mano kaimynė — mešką… Matomai, vargšelė ant tuščios tebebuvo ir tikėjosi pus­ryčiams paglemžti nors vieną degliuką, tik staiga neprašytą viešnią pamatė šernienė… Kad ji šoks!.. O aš, brač, numany­damas, kuo tas viskas gali baig­tis, pirm laiko įsiropšiau į ten pat augančią liepą, kurios ka­mienas buvo žemai kiaurai pergręžtas ir įkišta plona lazdelė; žemėje apie liepą buvo prikalta aštrią mietelių, kad meškos ne­galėtų prie inkilų pritilpti. Arti nebuvo storesnio medžio, į kurį būtų galima įlipti. Laukiu kas čia bus…

Meška, nesitikėjusi tokio stai­gaus užpuolimo, išsigando ir puo­lė į liepą. Paskui ją vijosi šer­nienė. Jau meška norėjo šokti liepon, tik nelaimė — kartelė triokšt nu­lūžo, ir meška pasijuto besėdinti ant kuolo. Nespėjo atsipeikėti nuo pirmojo smūgio kaip šernienė aštrio­mis iltimis perskrodė jai pilvą. Ir taip pri­baigė mešką.

— Na, o kaip su šerniene? — nekantra­vo kai kurie.

— Palaukit, palau­kit pabaigsiu, — tildė pasakotojas. — Ilgiau nebelaukdamas pa­leidau vilyčią į šer­nienę; ji čia pat ties meška kojas pastatė. Paskui išlipau iš me­džio, pasiėmiau mešką ir šernienę, susigaudžiau parše­lius ir parsinešiau namo.

— Jaučia meluoji! — šaukė iš būrio.

— Kodėl pats nepersidūrei pilvą belipdamas į medį? — vėl kitas šaukė.

— Norite tikėkite, galite ne­tikėti… Bet jūs taip padarykit, — išdidžiai atšovė pasakotojas.

Gal, ilgai būt ginčijusi vyrai, kad ne rago balsas. Iš šiaurės pasirodė didelis raitelių būrys. Tai atatraukė Skomantas. Sko­mantas buvo nemažo Žemaičių ploto valdovas. Jo žemės gulėjo tarp Veiviržos ir Minijos upių.

Išgirdęs rago balsą, pats Jo­mantas išjojo pasitikti atvykstan­čios kariuomenės.

Atvykęs Skomantas su visais vyrais persikėlė per Ašvą į kitą, krantą pasilsėti.

Jomantas, surinkęs 100 narsiaušių vyrų, surikiavo pilies aikštėj, o kitus su bajoru Va­nagu paliko pilies saugoti.

Liūdna stovėjo prie lango Aldona žiūrėdama, kaip jos my­limasis Jomantas pilies kieme vyrus rikiavo. Skaudu jai buvo… Norėjo verkti, tik drovėjosi… Gėda žemaitei verkti!.. Tačiau ašaros pačios riedėjo per bal­tąjį veidelį, atsiminus, kad gali nustoti savo Jomantėlio ir siuntė karštas maldas dievams, kad sveiką vyrą grąžintų… Ne viena Aldona taip liūdėjo. Liūdėjo visos seselės rūtelės lydėdamos savo brolelius dobilė­lius į tolimąjį kraštą, į didį karą verkė močiutės sengalvėlės siųs­damos savo sūnelius tėvynės ginti. Nelinksmi buvo ir ber­nai, kuriems teko pasilikti su Vanagu pilies saugoti.

Pagaliau viskas, sutaisyta, su­rikiuota. Maži, bet stiprūs že­maičių žirgai, nenustigdami vie­toj, kanopomis kasė žemes ir linksmai žvengė.

Jomantas įėjo į rūmus atsisvei­kinti su savo brangiąja Aldona. Apkabinęs ramino ją žadėdamas sveikas grįžti ir daug dovanų parnešti.

Nebeišturėjo Aldona. Jai gai­lios ašaros sriūte pasriuvo iš akių. Tačiau jau Jomanto tro­boj nebebuvo. Jis davinėjo Va­nagui įsakymus.

Netrukus išjojo. Skambios bernelių dainos nuaidėjo miškų tankynėmis, žaibais pražydo jų plieno kolavijai.

IV

Ant dešiniojo Nemuno kranto stovėjo Romuva, visų lietuvių giminių kultūros ir dvasios židi­nys. Ją žinojo ir lankė ne tik žemaičiai su prūsais, bet taipgi į ją traukdavo būriai maldinin­kų iš aukštaičių, latvių, jotvin­gių, o net ir tolimosios krievių žemės.

Iš vienos pusės ją dengė tam­sioji giria, o kitoj pusėj po jos kojomis bangavo platusis Nemu­nas, visų Lietuvos upių tėvas.

Po šimtašakiu storu ąžuolu, ant didžiulio akmens, dieną ir naktį ruseno Amžinoji Ugnis. Ją sergėjo gražios, mėlynakės, geltonkasės vaidilutės, gyvybe prisiekusios dieną naktį jų sau­goti ir nė valandėlei nuo jos ne­atsitraukti.

Nelinksmas buvo jų gyveni­mas. Jaunos jų širdys negalėjo užmiršti tų valandėlių, kada bū­ryje sesučių — rūtelių linksmas daineles dainavo. O čia kasdien vis tas pat — nei padainuot, su berneliu pasikalbėt, kiekvie­ną jų žingsnį budriai sekė seniai vaidilos. Ir vargas neatsargiai mergaitei, drįsusiai apleidus ug­nį kalbėtis su pašaliniu bernu!.

Saulė tekėjo, kai Skomantas su savo pulku atvyko į Romuvą. Ties didžiuoju aukuru buvo di­delis bruzdėjimas. Sužinojęs, kad Trainaitis su Skomantu at­vyksta su savo kariuomenėmis, pats Krivių Krivė rengėsi au­koti dievams, melsdamas priešų nugalėjimo.

Vaidilutės krovė į ugnį mal­kų, o, vaidilos tempė į aukurą ožį, kuris buvo paskirtas dievų garbei. Iš savo rūmų, būrių vai­dilų apsuptas, išėjo Krivių Krivė.

Saulei išlindus iš už tamsaus miško, Krivių Krivė priėjo prie aukuro ir puolė žemėn. Tą patį padarė ir aplink stovėję. Vaidilutės užtraukė Praamžiaus garbei himną. Prieš aukojimą, Krivių Krivė ožio krauju būrė, ar laimingai pavyks žygis. Peiliu papjovė ožį ir iš kraujo tekė­jimo spėjo apie pergalę. Būri­mas rodė, kad priešai bus nu­galėti. Visi džiaugdamies dėkojo dievams. Ožį užmetė ant aukuro ir sudegino dievų garbei. Aukai pasibaigus, Krivių Kri­vė, užlipęs į paaukštinimą pra­nešė dievų valių. Greit po to kariuomenė sėdo ant žirgų ir pasileido į Nemuną. Prijoję Ne­muną, visi nusivilko drapanas, sudėjo ant žirgų ir jų uodegų nusitvėrę išplaukė į kitą krantą.

Ten iš besislapstančių gyven­tojų patyrė, kad kryžeiviai su­simetę Pilkalny.

— Na, vyručiai trauksim tų šunsnukių iš Pilkalnio rūkyti. Pažiūrėsime ar stiprūs jų gele­žiniai šarvai, ar atsilaikys prieš mūsų kirvius? — kalbėjo Sko­mantas.

Visą kariuomenę padalijo į du pulkus. Vienam pulkui va­dovavo pats Trainaitis, o kitam Skomantas. Trainaitis pasuko į rytus, o Skomantas su saviš­kiais nutraukė į vakarus. Taip iš dviejų pusių miškais ėmė supti pilį. Jomantiškiams vado­vavo Skomantas. Kryžeiviai tikėjęsi greit numalšinsią sukilusius prūsus, iš abiejų pusių apsupti gausingų lietuvių pulkų nusigando. Suprato, kad ne taip lengvai bus nugalėti prūsai.

Neduodami atsipeikėti, že­maičiai tuoj kibo į darbą. Drą­siai puolė pilies sienas, kapo­dami ir daužydami jas, tačiau ąžuolas ne taip greit pasidavė kirviams.

Trainaitis su Skomantu, neno­rėdami be reikalo žmonių kraujo lieti, davė ženklą atsitraukti. Sukvietę žymesniuosius ir dau­giau prityrusius vyrus, tarėsi, kokiu būdu greičiau pilis pa­imti ir mažiau saviškių nustoti. Sutarė išrinkti pačius Stipriuo­sius vyrus ir staiga pulti pilies vartus, o kitiems pulti sienas, kad tuo būdu kryžeivių dėmesį nukreipti nuo vartų.

Kaip viesulas puolė žemaičiai vartus ir po trumpos, bet karš­tos kovos, jau skerdė kryžei­vius pilyje. Nebeišturėjo kry­žeivių geležiniai šarvai: lūžo ir linko nuo žemaičių kirvių.

Dar saulė neužsileido, o že­maičiai, kovą pabaigę, šeimi­ninkavo pily. Tiesa, nepigiai atsiėjo šita pergalė, bet užtat kryžeiviai už žemaičių galvas atsimokėjo savo galvomis. Tik keletas ištrūko iš Žemaičių nagų.

Neilgai žemaičiai viešėjo Pil­kalny. Ryt dieną auštant jau traukė toliau, varyti iš kitų pilių neprašytus kryžeivius.

Apylinkių vyrai, slapstęsi miš­kuose, stojo Trainaičio pulkuosna ir vietoje žuvusių, pasidarė nauji raitelių pulkai. Padrąsinti lai­mėjimo ties Pilkalniu, lietuviai dar smarkiau ėmė puldinėti kry­žeivius ir nė nosies neleido iš pilių iškišti riteriams.

Siaubas apėmė kryžeivius su­žinojus jų brolių likimą Pilkalny. Nuliūdę ir susikrimtę galvojo, kokiu būdu išsilaikyti užimtame krašte.

Pagaliau sutarė pasiųsti, po­rą šimtų kareivių į Žemaičius, o kitiems laikytis ligi paskuti­niosios. Tuo būdu manė ati­traukti žemaičius iš Prūsų arba bent sulaikyti nuo žygiavimo pirmyn; o tuo tarpu tikėjosi su­laukti pagalbos iš Europos.

Tas sumanymas visiems labai patiko ir bematant ryžosi jį įvykdyti.

Atrinkę geriausių 200 karei­vių tą pačią naktį išsiuntė į Žemaičius, o likę pradėjo smar­kiau pulti lietuvius.

Kryžeiviai be jokių kliūčių persikėlė per Nemuną ir ėmė plėšti ir deginti žemaičių kai­mus, žudyti žmones. Ir taip kasdien slinko vis toliau ir to­liau į šiaurę.

Žemaičiai to nesitikėjo. Už­klupti netikėtai, beveik nesi­priešino besišvaistantiems kry­žeiviams.

Skomanto ir Trainaičio pul­kai žygiavo vis toliau į pietus, atimdami iš kryžeivių vis dides­nius žemės plotus.

Tik šit vieną naktį lietuvių sargyba pamatė šiaurėje gaisro pašvaistę. Bematant davė žinią Skomantui. Nustebęs Skomontas negalėjo suprasti to gaisro priežasties. Prikėlė kitus. Jomontas pamatęs gaisrą tarė ar ne Kontautas jo pilį degina. Tačiau rytą žvalgai sužinojo, kad prieš kelias dienas kryžeivių bū­rys nutraukęs į šiaurę. Tik dabar Skomantas suprato visą kryžei­vių gudrumą. Galvojo kas da­ryti – grįžti su visa kariuomene, palikus vieną Trainaitį, žygio nepabaigus, būtų gėda. Velyk ir nepradėti. Siųsti dalį kariuomenės kryžeivių gaudyti tuo pačiu sumažinti savo pajėgas ir tada kryžeiviai juos gali nuga­lėti. Sušaukė vyrus pasitarti. Bet čia Jomantas pats pasisiūlė su keliais vyrais joti į namus pasižvalgyti, kas ten dedasi, o jei nedidelis būrys, tai užklupęs kryžeivius ir išnaikintu. Nė vie­nas jam neprieštaravo. Kiekvie­nas būtų norėjęs joti namo ir apginti nuo priešų.

Jomantas pasiėmė 20 drąsiau­sių vyrų greičiausiais žirgais ir paleido namo.

Iš sutiktų žmonių sužinojo, kad kryžeiviai nujoję į šiaurę viską naikindami ir plėšdami. Pagaliau ir klausti nereikėjo: sudeginti kaimai rodė kelią kur kryžeivių nujota, o naktį jiems rodė, kur jie yra, gaisrų pa­švaistės.

Liūdnas jojo Jomantas. Jam lyg kas sakyte sakė, kad tai jo pilis dega, kad jo Aldona šau­kiasi pagalbos. Ir dar smarkiau pentinais spaudė žirgo šonus, dar sparčiau ragino jį bėgti.

Pagaliau prijojo savo žemių ribas. Širdis ėmė smarkiau plak­ti. Žirgas lėkė kaip aitvaras. Jo vyrai vos galėjo pavyti.

Netoli ir pilis.

Lyg perkūno trenktas sustab­dė žirgą išvydęs reginį, kokio visai netikėjo. Pilis degė, o iš visų pusių, lyg vanagai savo auką, ją buvo apspitę kry­žeiviai.

Sustojo Jomantas su savo vyrais ir tarėsi, kas daryti. Pa­galiau nusprendė siųsti du vy­ru į Skomontus ir Siūparius prašyti pagalbos, o likusiems prasimušti pro kryžeivių eiles ir dasigauti į pilj.

Suspaudė žirgus pentinais, kaip viesulas puolė kryžeivius; Jomantiškiai tuoj pažino savuo­sius. Linksmas iš džiaugsmo Vanagas surikęs, bet draug ir nustebęs su savo vyrais šoko į pagalbą.

Ištiko trumpa, bet karšta ko­va. Jomantas su saviškiais nar­siai kardu švaistydamas artino­si prie vartų. Ten dar smarkes­nė įvyko kova.

Dabar tik kryžeiviai suprato Jomanto mintį ir šoko prie var­tų, norėdami sykiu su žemai­čiais įsiveržti į vidų, bet jų že­maičiai nelaukė ir subėgę pilin užtrenkė vartus. Atpuolę prie vartų kryžeiviai jau rado juos uždarytus.

V

Bendrame pasitarime su savo karžygiais Jomantas nutarė kuo ilgiau kryžeivius užlaikyti, o paskui, kai matys, jog nebėra kitokios išeities, paslėpti turtus ir pilį apleisti.

Tik visas vargas su moteri­mis. Jos jokiu būdu nenorėjo trauktis iš pilies nuo savo vyrų ir vaikų. „Jei žūti, tai visiems sykiu”, kalbėjo moterys. Ta­čiau Jomantas į jų užsispyrimą nežiūrėjo ir nakčiai atėjus, vi­sas moteris su vaikais išsiuntė į Skomantus. Dėl visa ko kar­tu išleido penkis vyrus. Vyrai laimingai nuvykus į Skomantus, sugrįžo.

Tačiau Aldona nesutiko skir­tis su Jomantu. Kiek nekalbėjo, kiek neprašė Jomantas, bet nie­ko nepadarė. Ji prašėsi būtinai ją palikti pily ir tiek. Jomontas turėjo nusileisti.

Praėjo kelios dienos. Gynė­jų būrelis tirpo lyg pavasario sniegas. Pagaliau matydami, kad vis tik pilis žus, nutarė ją apleisti. Bet užtat paimti ne­mažą užmokesnį kryžiuočių gal­vomis. Tuo tikslu Jomantas greitai sušaukė visus vyrus pa­sitarti, kaip brangiau pilį par­duoti. Pasiryžo laikytis dar vieną dieną laukdami pagalbos, o jeigu tą dieną jos nesulauks, tai pilį padegę trauktis per Aš­vą į Skomantus.

Tą dieną ruošėsi lyg į kokią didžiulę šventę. Dalis stovėjo prie pilies sienų, o kiti — šveitė ginklus; rengėsi geresnėmis dra­panomis, balnojo žirgus.

Jomantas liepė ir Aldonai pri­sirengti į kelionę. Pirm visko paslėpė savo turtus giliai rūmų rūsyje užkeikdamas, kad niekas be jo turtų negalėtų paimti.

Kai jau viskas buvo prireng­ta, atėjus vakarui, visi vyrai su žirgais susirinko pilies aikš­tėje. Jų bebuvo 20 žmonių ir daugelis sužeistų. Visi susirin­kę rimtai ir tylėdami laukė iš­einant Vanagą ir Jomantą su Aldona.

Pagaliau jie išėjo.

Jomantas, pažiūrėjęs į susirinkusius ir prabilo dusliu balsu:

— Vyrai! Pagaliau atlikome savo užduotį… Priešą gerokai apnaikinom… Turime iš pilies pasitraukti… Nors mūsų nedaug, bet drąsiai ir staigiai puldami mes padarysime priešo eilėse sumišimą ir ta proga pasinau­dodami pasitrauksime… Kito­kio mums, kelio nebėrą… Arba žūti visiems pily, arba narsiai kovos lauke!..

Tai taręs, užsodino Aldoną ant žirgo, pats tuoj užšoko iš užpakalio ir suspaudęs pentinais pasileido prie vartų, kur jau laukė Vanagas. Vos spėjo Va­nagas vartus atidaryti, vyrai, kaip aitvarai, išpuolė pro vartus.

Kryžeiviai, ar tai nujausdami žemaičių pasiryžimą ar tai pasi­rengę paskutinį kartą pulti pilį, didesniąją dalį savo kareivių sutraukė prie vartų. Kaip viesulas po karštos va­saros dienos, žemaičių saujelė užpuolė kryžeivius ir kapodami darėsi sau ir savo vadui kelią. Kur pasisuko, ten galva krito. Nespėjo kryžeiviai ir atsipeikėti, o jau žemaičiai skynė sau taką pačiame jų vidury. Čia kry­žeiviai pamatė priešų skaičių ir puolė juos, kaip vanagai savo auką.

Neilgai kova tęsėsi… Žemai­čių saujelė ėmė tirpti nykti lyg tas pavasario sniegas. Kur — ne — kur ėjo dar smarki kova, bet kovotojų vis mažiau ir mažiau beliko…

Jomantas pasiekė paskutiniųjų kryžeivių eilių… Jau netoli Ašva ir bus išgelbėtas… Tik nelaimė: nuožmaus kryžeivio pa­leista striela pervėrė juodbėrį ir gailiai sužvengęs jis krito ant žemės prislėgdamas jojėjus… O čia pat jau ir kryžeiviai kly­kta iš džiaugsmo — pateks bent vienas gyvas į jų nagus. Apsi­riko. Nespėjo jie prisiartinti, kaip Jomantas iš po žirgo iššipalaidavęs ir pagriebęs Aldoną puolė į Ašvą.

Sukliko kryžeiviai pamatę, kad ir šita auka iš jų nagų iš­spruko. Siuntė šimtus strėlų į plaukiančius ir kelios pervėrė juos… Pasriuvo jųdviejų krauju senutė Ašva ir, paskleidusi savo šaltas bangas, priėmė į savo glėbį.