Jundakalnis – tai ne tik paslaptingas Sudavijos kalnas (Šėtijų piliakalnis), apgaubtas upių, miškų, pelkių ir senų padavimų, bet ir gyvas lietuviškos vaizduotės, mitinės atminties bei istorinės savimonės ženklas. 1928 m. žurnale Karys publikuotame Juozo Obelienių straipsnyje šis kalnas iškyla kaip vieta, kur susipina šventosios alkos atminimas, piliakalnio didybė, karo laikų nuojautos ir tragiškos senųjų laikų legendos.
Autorius Jundakalnį vaizduoja ne kaip paprastą geografijos tašką, o kaip gyvą, kenčiantį ir kalbantį kraštovaizdį. Čia ošiančios pušelės, audrų blaškomos upės, nakties klyksmai ir kalno gelmėse tebeskambanti rauda tampa neatskiriama pasakojimo dalimi. Iš šių gamtos ir mito ženklų išauga paslaptinga istorija apie karo deivės Jundos alką, Šėtos pilį, Merūną, Ramutę, Laimą ir Sudavijos jaunuolius, pasiryžusius stoti prieš prakeikimo, baimės ir lemties jėgas.
Šis tekstas svarbus ne vien kaip literatūriškai spalvingas padavimas. Jis atveria visą tarpukario Lietuvos kultūrinį jautrumą – pastangą per legendą, kraštovaizdį ir senolių atmintį atkurti ryšį su senąja baltų pasaulėjauta, su piliakalniais, kurie anuomet buvo suvokiami ne tik kaip archeologiniai paminklai, bet ir kaip tautos dvasios saugotojai. Jundakalnis šiame pasakojime tampa vieta, kur gamta, istorija ir mitas susilieja į vieną galingą, neramią ir ilgai atmintyje išliekančią viziją.
Jundakalnis
Sudavijos pakraštyje, ten, kur sraunioji Liekė, besiraitydama it žaltys tarp tamsiųjų miškų, klampių pelkių ir šaltųjų šaltinėlių, įteka į Nemuną, kur išdidus Lapupis, galvotrūkčiais išbėgdamas iš uoluotų skardžių, apaugusių skandinaviškais lapuočiais, pasitinka grakščiąją Liekę, šių dviejų Sudavijos gražuolių iš trijų pusių apjuostas stovi aukštas, aukštąjį dangų remiantis Jundakalnis. Iš trijų pusių apsuptas neprieinamai stačiais skardžiais, kalnas atrodo kažkoks slėpiningas, užburtas, todėl ir niekieno nebelankomas. Tik likusios kalno viršūnėje kelios senos, apykreivės, kerpėmis ir samanomis apaugusios pušelės, dieną ir naktį audrų blaškomos, vėjo siūbuojamos, pasakoja liūdną užkeiktojo kalno praeities pasaką.
Senų senovėje, ko neatmena nė tėvų protėvių pasakos, čia stovėjusi karo deivės Jundos šventoji alka ir traškėjusi jos garbei kurenama šventoji ugnis, budriai saugojama amžiniesiems dievams pasiaukojusių nekaltų mergelių vaidilučių. Vėliau, Lietuvą pradėjus pulti piktiesiems priešams, šventoji Jundos alka buvo paaukota galingojo karo dievo Kovo garbei, ir toje vietoje tapo pastatyta galingiausio Sudavijos bajoro Šėtos tvirta pilis, ginti kraštą nuo plėšriųjų priešų: piktų kryžiuočių, žiaurių gudų ir klastingų lenkų. Ilgą laiką saugojusi Šėtos pilis Sudaviją, ilgai dunksojo tarp tamsių, traškančių girių senas, baisus, net iš tolo pažvelgti pilies kuoras, iš trijų pusių apsuptas krištolinio vandens upių: iš rytų gilaus Nemuno, iš pietų sraunios Liekės ir iš šiaurės puikiojo Lapupio.
Tačiau, laikui bėgant, ir šventoji Jundos alka, ir stiprioji Šėtos bajoro pilis, ir tamsios girios, kadaise slėpusios pilį nuo priešų, žuvo. Iš trijų šonų juosiančios kalną upės ir tos per ilgą laiką nuseko, savo vandenis į tolimąsias mareles nutekino; apgriuvę statieji kalno skardžiai nuolaidesni pasidarė…
Dar ilgą laiką, iki didžiojo karo pabaigos, nenukirstas nei piktųjų rusų, nei godžių, išalkusių vokiečių, buvo likęs kalno viršūnėje nemažas gojus senų pušelių, galbūt dar mačiusių anuos praeitus, lietuviams garbingus laikus…
Tačiau po didžiojo karo, atgavus lietuviams nepriklausomybę, lietuviai vietoje pamilti slėpiningąjį mišką iškirto, išteriojo paskutinį kalno viršūnės gojų…
Tik likusios kalno viršūnėje kelios pušelės svyruonėlės, vakaro vėjelio siūbuojamos, tyliai vis tebešvokščia, tebeniūniuoja tą pačią liūdną, liūdną kalno praeities pasaką, apie tuos tolimus, praeitus laikus, apie nuotykius ant Jundakalnio… Kad nežūtų amžių glūdumos ir šie paskutinieji brangūs atminimai kartu su tomis paskutinėmis kalno viršūnės pušelėmis, dabar baigiančiomis rudens audrų bei žiemos pūgų draskytoms, tomis paskutinėmis tos tolimos praeities liudininkėmis, tylų, tylų vasaros vakarėlį aš, pasiklausęs tos liūdnos, liūdnos, širdį veriančios pušelių raudos, užrašiau ją ir čia jums ją papasakosiu, paporysiu tik tą, ką man ošė tos paskutinės pušelės tylų, tylų vasaros vakarėlį…
Ne, tai ne pušelės ošia, tai verkia, dejuoja, tai rauda nelaimingieji, tai skundžiasi Merūnas, tai savo sielvartus byloja Ramutė, tai savo nelaimę aprauda vėjo virkdoma pušies tošele nelaimingoji Laima… Ne, tai juda, dreba Jundakalnis, kadaise dievų paliepimu prarijęs stovėjusią čia garsią Šėtos pilį… Tačiau ši skausmo bei sielvarto rauda darosi dar didesnė, dar baisesnė, kai prie visų šių skundų prisideda dar raudos vėjo draskomų pušelių kalno viršūnėje. Dar baisiau ir klaikiau yra tamsią ir audringą vėlyvo rudens naktį, kai iš trijų pusių audrų blaškomos upių bangos sukyla ir, šniokšdamos, bėga prie stačiojo kalno skardžių ir, sudužusios, putodamos vėl ritasi atgal į upę, ir vėjo varomos vėl prie kranto atgal vilnija. Tokiomis naktimis pro kalną ne tik joks žmogus nedrįsta praeiti, pravažiuoti, bet žvėreliai, paukšteliai ir tie baisingojo kalno lenkiasi iš tolo. O kurie čiabūviai susuko anksti pavasarį savo vaikeliams lizdelius, ir tie tokiomis naktimis, tvirtai prispaudę prie vėjo blaškomų, laužomų medžių šakų, gailiai cypia, tarsi dar labiau didindami šią baisią kalno nelaimingųjų, pušelių, audrų ir vėjo raudą…
Kai nutildavo ši baisi gamtos audra, ši pragariška vėjo draskomų medžių rauda, iš kalno gilumos pasigirsdavo tylus, skausmingas, pilnas nusivylimo ir sielvartos Merūno ir Ramutės dejavimas, kuris, sumišęs su dieninio vėjelio siūbuojamų pušelių kalno viršūnėje ošimu bei nelaimingosios Laimos verkimu, skrisdavo toli, toli po plačiąsias Sudavijos girias, po aukštąsias bajorų pilis ir nedavė ramumo žmonėms, neleido ramiai gyventi baltose jų seklyčiose. Ir radosi būrys, drąsuolių būrys, pasiaukojusių Sudavijos jaunuolių, kurie pasiryžo eiti ir išvaduoti nelaiminguosius, kenčiančius Jundakalnio gilumoje, kaip pasakojo tėvų protėvių pasakos, didvyrius Merūną ir Ramutę. Jie išėjo…
Dar niekad taip neūžė viesulas, niekad taip nešėlo vėjas, niekad nevilnijo trijų upių bangos į stačiojo kalno skardžius, niekad taip nedejavo nelaimingieji, kaip šią naktį. Tai buvo naktis, kada ant Jundakalnio viršūnės sulėkusios viso pasaulio raganos ir pragaro juodžiai kėlė triukšmingą, gašlią puotą, šmotais draskydami kūną ir gerdami šiltą kraują paskutinės lietuvių prabočių vėlės…
Ne tik paukšteliai šią naktį nedrįso prabilti, ne tik žvėreliai susitraukę kunksojo, bet tolimas, šaltas mėnulis ir tas, baisėdamasis šios pragariškos audros, demoniško juodžių ir viso pasaulio raganų šokio, tingiai tamsių debesėlių užsiklojo plokščiąjį veidą. Žvaigždės ir tos, retkarčiais težvilgterėdamos, vėl skubiai viena už kitos lindo po juodais, kaip naktis, debesimis. O lūžtantys nuo audros šėlimo medžiai tikrai rodė čia pragaro dvasių esant.
Tačiau neišsigando šio demoniško kvatojimo tik būrys Sudavijos jaunuolių, pasiryžusių išvaduoti nelaiminguosius ir dabar prie kalno skardžių susirinkusių ir besitariančių, nuo ko pradėti, katram pirma kopti į baisingąjį kalną.
– Broliai mano! – prabilo vienas iš būrio. – Ten bus, kaip bus, tačiau mes, kartą pasiryžę išvaduoti nelaiminguosius, neturime nieko bijoti. Argi mums, Lietuvos jaunuoliams, bijoti piktųjų deivių gąsdinimų, ar mums, drąsuoliams, čia tūnoti ir leisti dar toliau kankintis nelaimingiesiems? Ne, to neturi būti! Kopkim greičiau į kalną ir išvaduosime kenčiančius!
– Brangus jaunuoli! – atsiliepė iš būrio senas, kaip pats kalnas, vaidila, nuošaliai berymąs ant aukso kanklių. – Suprantamas man tamstos ilgesys ir karštas pasiryžimas padėti nelaimingiesiems. Atsimenu, buvau ir aš jaunas, buvau karštuolis. Tačiau mirtingiesiems žmonėms nėra galima veikti prieš galinguosius dangaus dievus.
– Ne, tėvai, – atsakė jaunuolis, – nelaikas dabar mums graudžiai raudoti ant baigiančių dūlėti protėvių kapų, ne! Mes turime gyventi, kad pažintume ir pajaustume tą gyvenimą, kad jo sultingais vaisiais naudotumės. Mes neturime paneigti gyvenimo prasmės ir, užsidarę į tuščius menamojo dievo namus, įkyriai kartoti vis tuos pačius nuobodžius žodžius. Ne, broliai! Reikia gyventi, kad tą gyvenimą jaustum, reikia padėti nelaimingiesiems, kenčiantiems broliams mūsų.
– Mielas jaunuoli, – iš lėto ranką aukštyn keldamas prabilo senasis vaidila, – truputį susilaikyk su savo skundais, nes viskas pareis nuo amžinųjų dievų. Mirtingiesiems žmonėms neišvengti galingųjų dievų jiems skirto likimo.
– Ne, tėvai, dabar jau dievų nėra, nėra mūsų, lietuvių, globėjų. Galingai mūsų protėvių dainai nutilus, išnyko drąsa, nusilpo kūno ir proto jėgos… Pasiryžimo, ištvermės, teisingumo ir meilės vietą užėmė baimė, suglebimas, melas ir neapykanta. Štai kad ir dabar. Jau tūkstančiai metų, kaip kenčia, dejuoja nelaimingieji, tačiau iki šiol niekas dar nesiryžo jų vaduoti, jiems padėti, vis kažko laukdami, kažko bijodami… Tačiau, vargšai, nežino, kad žmogus galingu stoja tik kovodamas su kliūtimis, sutinkamomis gyvenimo kelyje.
– Tavo kalba ir reikalavimai visai yra teisingi, jei tik žadamos tokios gausios ir brangios aukos atneš bent kokios naudos: tarp vargų ir nelaimių yra geriausios trumpiausios.
– Lepšės, ne vyrai buvo! Kam leido žiauriems atėjūnams galingojo Praamžiaus žinyčią šventvagiškai išniekinti, išgriauti? Kam šventuosius protėvių gojus tiems niekšams iškirsti užleido?! Kam užmiršo galinguosius, tikruosius mūsų protėvių dievus ir nusilenkė atėjūnų piktiesiems kardo, keršto ir ugnies dievams? Kam?
– Aukščiausia laimė būti dievų mylimam. Tačiau nepridera peržengti dievų valios skirto mums likimo angos. Per daug drąsios ir užgaulios kalbos gali dievams nepatikti. Gyvenimo tikslas yra ne griauti, ne ardyti to, kas yra, bet tik naudotis tuo; savo nusižeminimo maldoje visoje didybėje kilti prie amžinųjų dievų kalno Rytų Šalyje. Taip žmonių išmintis ir jų patyrimas moko.
– Ne į tamstą, išmintingasis, aš kreipiuosi, ne! Tamstų ilgas patyrimas ir tariamoji „išmintis“ akis baigia apvilkti ir taip jau menką išmintį bei supratimą apakinti.
Į jus aš kreipiuosi, jaunieji, kurie širdimi drąsūs, į jus, kurie dar dvasioje esat jauni ir kurių giliosios senatvės surambėjimas dar neprislėgė, į jus, kurių žmogiškasis grožis dar tamsiųjų žemės šešėlių nesunaikintas. Į jus, jaunieji, aš kreipiuosi, kurie dar gyvenimo pilnybėje gyvenat, kurie dar semiat gyvenimą pilnu saiku…
Tada entuziastingai pakilo dauguma jaunuolių, drąsių Sudavijos vyrų, ir, ratu apsupę kalbėjusį vadą, pradėjo visomis keturiomis kopti į baisųjį Jundos kalną gelbėti nelaimingųjų. Vos tik jaunuoliams įžengus į baisų, nepermatomą tolių ir vos juodai nakties tamsai juos apgaubus, kaip bematant iš visų pusių sukilo šėlti upių bangos, dejuoti, verkti ir savo sielvartais skųstis kalno gelmėje tūnę nelaimingieji. O kalno viršūnėje vėjo draskomos pušelės kažkaip baimingai dejuodamos linko prie žemės ir vėl kėlėsi, tarsi, pasiklausiusios nelaimingųjų raudos, ryžosi savo ošimu jiems padėti, paguosti, į visas puses linkdamos, baisios audros laužomos. Kalno šlaituose pasislėpę nakties paukšteliai ir tie, cypdami, spaudėsi prie medžių šakų, leido giliau nagus į vėjo negailestingai blaškomas medžių šakas, kad baisioji audra, nuplėšusi, nenublokštų kur į šėlstančias, baisiomis vilnimis sukilusias, kalno pašlaitėse trijų upių bangas. Mėnuo, žvaigždės ir tos, pabūgusios šios baisios audros šėlimo, storais, kaip patalai, debesimis užsiklojo, užsidengė savo žiburiukus, kad neregėtų tos baisios Jundakalnio nakties viesulos.
Dar labiau sutemusi juoda nakties viesula, maišydamasi su visais šių nelaimingųjų, vėjo blaškomų pušelių dejavimais ir nakties paukščių, pelėdų bei apuokų klyksmais, dar baisiau atrodė, dar labiau baugino pasiryžėlius Sudavijos jaunuolius, kopiančius į baisingojo kalno viršūnę. Įsišėlus audroms ir sukilus kalno viršūnėje viso pasaulio raganų puotos orgijai, vienas kitas kopančių jaunuolių, nuolat nuplėštas audros, krisdavo atgal į šėlstančias prie kalno skardžių upių bangas: krisdavo taip staigiai, taip baisiai, jog nelaimingasis nespėdavo nė pagalbos žodžio ištarti draugams…
Kopančių eilės kaskart vis retėjo ir retėjo. Tačiau drąsa ir viltis pasiekti užkeiktojo kalno viršūnę nemenko, neapleido jaunuolių, tik dar drąsiau paskatindavo kopti aukštyn. Nesigirdėjo nei dejavimų, nei skundų: visi, kietai sukandę dantis, krauju ir viltimi užvirusiomis akimis, kruvinomis rankomis ir kojomis, sudraskytais rūbais, būrys drąsuolių kopė vis aukštyn ir aukštyn į baisiojo kalno viršūnę vaduoti nelaimingųjų…
Daug, labai daug metų praslinko po to atsitikimo. Nuo iškopusių jaunuolių į baisiojo kalno viršūnę nelaimingųjų vaduoti nebuvo jokios žinios. Paniurę vaikščiojo tėvai iškopusių jaunuolių, verkė ir keikė vadą motinėlės sengalvėlės, raudojo ir ilgėjosi seselės, dūsavo kas naktelę ir mylėtosios mergelės, su išsiilgimu laukdamos sugrįžtant mylimųjų. Pagaliau tą baisiąją naktį atsimenantieji, tos kartos žmonės, išmirė, pamaži viskas pradėjo užsimiršti, aprimti. Gyvenimas vėl pradėjo tęstis po senovei. Vėl žmonės augo, gimė, mylėjosi ir mirė, rodos, visi pamiršo; tik seneliai pasakose ilgais žiemos bei rudens vakarais tepasakodavo apie tą baisiąją naktį ant Jundakalnio…
Tik neramiomis vėlyvo rudens naktimis, kai sukildavo baisėtis iš trijų pusių juosiančios kalną upių bangos, kai pradėdavo vėl šėlti viesulas bei dejuoti nelaimingieji, žmonės giliau susimąstydavo ir pagalvodavo apie praeitį ir nelaiminguosius, kenčiančius kalno gilumose… Ir vengdavo kalno iš tolo ne tik tolimi keleiviai, pirkliai, bet ir čiabūviai piemenys, ir tie bijodavo naktį praeiti pro kalną; o jau joti naktigonėms į kalno pašlaites niekas nė nemėgindavo, nors visos kalno pašlaitės buvo priaugusios sodrios ir vešlios žolės. Ypač kada krisdavo nuo stačiojo kalno skardžių žuvusių drąsuolių lavonai į upę, žmonės pramanydavo, kad tai esą kalno raganos per naktį nugraužtais žmonių kaulais svaidosi, dar labiau, net dieną, bijodavo eiti pro kalną.
Tačiau po vienos baisios, audringos, kokios dar nė tėvų tėvai nebuvo matę, nakties žmonės, sukilę, rado nepaprastai gražiai nusiteikusį dangų, nuščiuvusią gamtą. Ramiai, lyg vasaros mėnesieną naktį, siūravo upių bangelės, tyliai čiurlendavo į tolimąsias mareles. Nebesigirdėjo kalno viršūnėje nelaimingųjų raudos, pušelės ir ąžuolai ramiai, kažkaip paslaptingai stovėjo ir, rodos, kažko klausėsi, ilgėjosi. Paukšteliai ir tie, per naktį sušlapę nuo baisios audros šėlimo, sparnelius dabar ištiesę prieš saulutę šildėsi, džiovinosi; o kurie anksčiau buvo nubudę ir turėję geresnę užvėją, jau linksmai vyturiavo, cipsėjo, šuokė ramiose, paslaptingai stovinčių medžių šakose… O nuo kalno viršūnės, nutilus išgąsdintų ir per naktį suvargusių paukštelių sultingai dainai, buvo girdėti kažkoks tolimas, paslaptingai šventas, lyg tai pušelių, lyg siūruojančio tykaus dienos vėjelio kalno krūmų aido panašus žmogaus balsas. Apylinkės žmonės, girdėdami tą paslaptingą, ne šios žemės balsą, majestotiškai visi pirmąkart ant savo tamsaus gyvenimo priangio išėję, klausėsi tos bylos lyg kokio išganymo pranašo ir mintimis kilo į baisiojo Jundakalnio viršūnę… Nuo to laiko senesnieji pramanė daug įvairių pasakų apie prakeiktojo kalno vaidulius, kurios dar ir šiandien vietos žmonėse senelių tebepasakojamos ilgais žiemos bei rudens vakarais…
Jau, jau, rodos, užkops paskutinį skardį ir bus pasiekta baisingojo kalno viršūnė… tačiau teliko tik trys jaunuoliai iš tūkstantinio būrio išėjusių. Tuo tarpu audra dar baisiau sukilo šėlti, sušniokštė, medžiai, šimtamečiai ąžuolai kalno pašlaitėse, lūždami ritosi pavėjui nuo kalno žemyn ir nubloškė dar du. Beliko tik vienas – Rioglos bajoro sūnus Laimingasis Linksmūnėlis. Dar vienas didvyriškas žingsnis ir Laimingasis Rioglos Linksmūnėlis pasiekė prakeiktojo kalno viršūnę. Tačiau jis buvo taip pavargęs, taip prikamuotas vėjo šėlimo ir tolimos baisios kelionės, kad vos tik užkopęs paskutinįjį kalno skardį krito it negyvas ir užmigo tokiu saldžiu miegu, kokiu nemiega nei maži, laimingi kūdikėliai prie motulės šono, nei laimingi, šios žemės baisaus vargo nepatyrę paukšteliai po patelės sparneliu. Laimingasis Rioglos Linksmūnėlis nebematė toliau baisiojo viesulo šėlimo, nebegirdėjo daugiau nelaimingųjų dejavimų, tik, nežinia kaip ilgai miegojęs kalno viršūnėje, sapnavo baisų, baisų sapną…
Rodos, mato jis kalno viršūnėje, kur ir šiandien dar tebestovi du kalneliai, vietos žmonių nelaimingųjų kapais vadinami, tarp didelių, į visas puses įsikerojusių šimtamečių ąžuolų sėdintį žilą, kaip patys ąžuolai, senelį ir tarp trijų didelių, paplokščių akmenų ugnelę bekūrenantį. Rodos, dar nespėjus jam užkopti kalno viršūnėn, kaip žilasis senelis, nustebęs jo pasirodymu, kur tūkstančiais metų nebuvo užėjusi žmogaus koja, ir, nusivedęs po ąžuolu prie ugnies, kažkokiu dusliu, kaip žemė, kaip miško medžių ošimas, balsu jo paklausė:
– Vargingos žemės sūnau! Kokie dievai tave čia nešioja, kad nesibijojai kopti į šį kalną, kur tūkstančiais metų nebuvo žmogaus kojos?
– Nėra dabar, seneli, – iš baimės drebančiu balsu atsakė Laimingasis Rioglos Linksmūnėlis, – mūsų žemėje gerųjų dievų ir ne jų siunčiamas aš čia atėjau – viltis ir pasiryžimas padėti nelaimingiesiems mane čia atvedė. Ir atėjau aš čia ne rožėmis klotais keliais, ne. Tik per mylimų mano brolių lavonus, per dienos ir nakties bedugnę aš pasiekiau šio kalno viršūnę.
– Žinau gerai, žinau, kokią kelionę turėjai tu. Žinau, kokias aukas teko tau aukoti. Sunki tavo, jaunuoli, dalužė, sunki. Ir kuo tu, mielasis, manai jiems padėti?
– Nežinau, tėvai, ne tą aš tikėjausi čia rasiąs.
– Tu, turbūt, nori sužinoti kalno praeitį, kančios priežastį?
– Taip.
– Tai palauk! Kai dienelei brėkštant sukils rytinio vėjelio nubudinti šio šventojo, dar anuos laikus mačiusio ąžuolo lapeliai, tai jie mano lūpomis tau visa papasakos…
Vieną gražų rytą, vos tik keliantis saulei iš nakties, dar paukšteliams čiulbuonėliams tebemiegant, Jundakalnio pašlaitėje vietos naktigoniai išgirdo rytinio vėjelio siūbuojamų medžių viršūnėmis lekiančią kalbą.
– Kelk ir klausyk! Iš tikrųjų kažkoks balsas girdėti…
…Kai dienelei brėkštant sukils rytinio vėjelio nubudinti šio šventojo ąžuolo, dar anuos laikus mačiusio, lapeliai, tai jie tau viską mano lūpomis papasakos…
Seniai, seniai, – pradėjo senelio lūpomis šimtamečio ąžuolo lapai, – kada dar lietuvį iš visų pusių gaubė neišeinamos girios, teikdamos jam ir maistą, ir pastogę, ir visa kita, kas tik buvo reikalinga pragyvenimui, šitoje vietoje stovėjo kovos deivės Jundos žinyčia ir po šituo ąžuolu buvo kurenama Jundos garbei šventoji ugnis, nei dieną, nei naktį negesinama, budriai nekaltų mergelių vaidilučių saugoma. Ilgainiui, iš vakarų Lietuvą užplūdus piktiems priešams kryžiuočiams, kartu tų vilkų buvo užpulta, sudeginta ir sugriauta šventoji Jundos žinyčia, išniekinti šventieji miškai ir gašlių priešų pavergtos šventosios ugnies saugotojos, skaisčios vaidilutės. Paliko tik tyriai ir buvusios alkos griuvėsiai.
Po to įvykio praslinko daug, daug šimtų metų. Padaugėjus Lietuvoje gyventojų skaičiui, senasis žemės plotas pasidarė lietuviams per ankštas, ir toje vietoje apsigyveno bajoras Šėta ir pasistatė aukštą, tvirtą pilį, aplink apvesdamas dar giliu grioviu, kad priešui būtų sunkiau prieiti. Senasis bajoras, žilų, dar atmenančių tos vietos kryžiuočių lankymo laikus, vaidilų dainų sužadintas, pasiryžo piktiesiems priešams atkeršyti ir, sukvietęs pilin visų bajorų krivulę, nutarė slaptai rengtis karui. Vieną ankstyvo pavasario dieną, pasikvietęs dar nemažą būrį ir iš kitų Sudavijos bajorų, Šėta išvyko terioti kryžiuočių.
Kryžiuočiams atkeršijęs, daug jų išžudęs ir nemaža turtų pasigrobęs, linksmas bajoras grįžo iš žygio į aukštąją savo pilį. Tačiau namuose jo džiaugsmas visai nelauktai pasikeitė į netikėtą liūdesį: per auklės viliones kažkas jam pavogė vienintelį sūnų Merūną; bepaliko tik duktė Ramutė. Nusiminė bajoras, nuliūdo ir tamsiu debesiu apsiniaukė jo rūstus veidas. Ir siuntė į visas šalis vyrus vytis, ieškoti pabėgusių, tačiau be tikslo: visi grįžo tuščiomis.
Dabar, netverdamas niekur sielvartu ir liūdesiu, užsidarė bajoras storuose menės mūruose ir niekur nebeėjo, niekur nesirodė: tik keikė nelaimingąją savo dalį, burnojo prieš galinguosius dievus, kam jam skyrė tokį sunkų, kaip akmuo, likimą. Neberūpėjo dabar aukštos pilies valdytojui, kitąkart savo drąsa ir narsumu stebinusiam visą Sudaviją, nei karai, nei garsūs žygiai, nei puotos, nei iškilmingosios amžinųjų dievų gerbimo švenčių apeigos. Lyg keršydamas dievams už skirtą jam tokį sunkų likimą, išvarė, išgujo iš savo pilies sienų net jų tarnus vaidilas. Apmirė Šėtos pilies, kitąkart gyvos kaip skruzdėlynas, gyvenimas, sustingo kaip žiemą upės ledas judėjimas. Nepakęsdami to, nesulaukdami trimito garso, šaukiančio į naują žygį, apleido bajorą ir jo pilį ir narsieji kariai, drąsieji Sudavijos jaunuoliai, ir išjojo tarnauti kitiems valdovams. Nuliūdo, atsimainė ir jo žmona, linksmoji Laima, ir, trumpindama vienumą, nelinksmai žaidė su dukryte Ramute kadaise triukšmingose, rūmingose pilies menėse, sode ir srauniojo Nemuno pakrantėse.
Toks vienodas, liūdnas, be giedresnės dienelės Šėtos pilies gyvenimas tęsėsi ištisą penkiolika metų. Bajoras dar labiau paseno, palinko į pilkąją žemelę. Atsimainė ir jo visad tylinti žmona Laima. Ramutė taip pat jau išaugo iš „lėlių“ metų ir pradėjo žiūrėti į tą pusę, į kurią jaunuolės po penkiolikos metų nukreipia visą savo sielą ir dėmesį.
Ramutė buvo nepaprastai graži ir grakšti mergaitė, gražiausia iš visų Sudavijos merginų. Laimai dabar jau atsisakius su ja žaisti, Ramutė viena ilgėjosi, kažko liūdėjo: gal nežinia kur dingusio brolelio, gal niekur nesirodančio senojo tėvelio, o gal… ilgėjosi ir laukė meilės, meilės, kurios laukia tų metų jaunuolės…
Kartą piktieji kryžiuočiai, pasikvietę nemažą sau talkininkų pagonims „kardu krikštyti“ iš Vakarų Europos, rengėsi pulti Šėtos bajoro pilį: sargą į tolimesnius Lietuvos plotus. Prieš išžygiuodami, kaip paprastai darydavo vylingi ir gudrūs, kaip žalčiai, kryžiuočiai, išsiuntė pirma savų šnipų gaują apžvalgyti kelius, apžiūrėti pilies tvirtumos, perkaso. Būrys šnipų, jų tarpe ir prieš penkiolika metų klastos keliu pagrobtas Šėtos bajoro sūnus Merūnas, dabar jau fon Henrichas, visai pamiršęs savo lietuvišką garbingą kilimą, slaptai atplaukė Nemunu iš Klaipėdos ties Šėtos pilimi ir jau tarp karklų krūmų rišo laivą, kai visai netikėtai ton vieton užėjo Šėtos bajoro gražuolė Ramutė, staiga ir taip netikėtai pamačiusi nepažįstamus vokiečių riterius, nusigando ir jau norėjo bėgti prieš kalną namo ar šaukti pagalbos. Bet tuo tarpu riteriai ją sulaikė ir sudraudė šaukti pagalbos. Po neilgos kalbos nepaprastas riterio Henricho-Merūno gražumas taip sužavėjo Ramutę, jog vietoj baimės gimė meilė, meilė karšta, beprotiška: tokia, kokia gimsta jaunuolio krūtinėje alyvoms žydint… Ne mažiau veikė į Henrichą-Merūną ir Ramutės lietuviškas mergaitiškas skaistumas, taip, jog jiedu staiga pasidarė tokie artimi, tokie draugiški, kaip, rodos, tegali būti tik šimto metų pažįstami.
Tą naktį Šėtos bajoro gražuolė miegojo taip, kaip dar nebuvo miegojusi niekados: ji sapnavo gražųjį riterį prie Nemuno kranto… Atsikėlusi ant rytojaus Ramutė nelaukė nė pietų ir Mildos nešama vėl atsidūrė prie Nemuno, ten, kur vakar sutiko keistąjį riterį. Klastingiems riteriams to ir tereikėjo. Jie nutarė Ramutę išnaudoti savo piktiems tikslams ir paprašė jos pagaminti jiems vaidilų rūbus. Ramutė, meilės jausmo stumiama ir nemanydama nieko blogo, susitarus su pilies kiemsargiu Graubliu, patiekė riteriams senų vaidilų rūbus.
Rūstus senis Šėta priėmė „keliaujančius vaidilas“ labai meiliai, nes tikėjosi išgirsiąs ką nors apie nežinia kur žuvusį sūnų. Tačiau nieko jam nepasakė „vaidilos“ apie sūnų, tik, dangstydamiesi teisingojo Praamžiaus tarnais, apsistojo Šėtos pilyje savais piktais tikslais, o Henrichas-Merūnas, Ramutės akių saulių užkerėtas.
Ir prasidėjo Ramutės Kuodžio (ta pravarde pasivadino jos buvęs brolis) pavasario dienos, dienos saulėtos, kada vynuogės žydi… Niekur neišeidamas rūstus, kaip audra, bajoras Šėta ir jo nelaimingoji žmona Laima nematė ir nežinojo Ramutės žingsnių, nesekė jos darbų…
Tuo tarpu žilagalvis bajoras dar labiau paseno, pražilo kaip žydinti obelis ir jau rengėsi keliauti pas aukštuosius dievus į Rytų Šalies kalną. Kadangi neturėjo daug vaikų, kaip tik nežinia kur dingusį sūnų Merūną ir dukterį Ramutę, tai prieš mirdamas nutarė surasti dukterei tinkamą vyrą ir pavesti jam saugoti protėvių pilį.
Po keleto savaičių įvyko Kuodžio ir Ramutės vestuvės. Po vestuvių kiti riteriai – „vaidilos“ – išvyko atgal į Klaipėdą. Pasiliko tik laimingasis Kuodis džiaugtis meilės džiaugsmu su gražuole Ramute, savo sužadėtine.
Tuo tarpu visai netikėtai ir nelauktai atvyksta pabėgęs iš vokiečių nelaisvės vienas lietuvis vaidila, pagrobtas puolant Šėtos pilį, ir atidengia dabar laimingajam Kuodžiui jo baisią, slaptingą praeitį…
Už brolių kraujomaišą užgriūva ant senosios pilies visu sunkumu dievų kerštas. Merūnas, dabar Šėtos pilies valdovas, iš skausmo raudamas sau nuo galvos plaukus, puola nuo pilies kuoro ir žūva. Sužinojusi apie tai, Ramutė, praeitos nakties motina, gyva suakmenėja. O senutė, vargšė Laima, iš skausmo beprote išbėga į mišką klaidžioti ir, pasivertusi vėjo virpinama pušies tošele, apverkti savo nedalužę. Vienas senis, niūrusis Šėta, tarsi palieka šios baisios nelaimės nepajudintas ir, toks pat rūstus ir tamsus kaip naktis, prakeikia pilį, kuri, su jau besiveržiančiais į ją kryžiuočių riteriais, nugrimzta į kalno gelmes…
Ir šiandien, kai ramiai pro kalną sriuvenančių trijų upių bangas suvysto vasaros vakaro šilkiniai rūkai, kai dangus pasipuošia tūkstančiais auksinių žvaigždžių, apylinkės jaunimas susirenka ant kalno vakaruoti ir drauge bendrai pasidainuoti, linksmai pasižaisti. Tuo tarpu iš kalno šlaito krūmų linksmai vakaruojančiam jaunimui pritaria lakštutės čiulbesiai ir koketingo mėnulio šaltų, bejausmių spindulių žaidimas tyliai čiurlenančių upių bangose.
Tačiau pavieniui kalną lankyti ir drąsuoliai dar tebevengia: mat vietos senelių pasakose dar tebėra užsilikę baisūs padavimai apie kalno praeities nuotykius.
Kai kas tais padavimais jau nebetiki, iš jų juokiasi, tyčiojasi, tačiau dar daugelis juos visgi laiko šventa relikvija. Todėl arti kalno dar ir šiandien niekas nedrįsta apsigyventi, išskyrus porą žydelių malūnininkų, kurie, sako, nebiją nei velnių, nei vaiduoklių…
Apylinkė, kur stovi aukščiau minėtas kalnas, vadinasi Šėtijų kaimu. Reikia manyti, kad tas vardas bus likęs nuo kadaise čia gyvenusio Šėtos bajoro.
Kiti vietos žmonės dar mena, būk Jundakalnis todėl taip vadinamas, kad kalno šlaitais buvę ritami nužudymui mirti nuteisti karo imtiniai kryžiuočiai. Pagaliau juk viskas galėjo būti…
Obelienių Juozas „Jundakalnis” // Karys 1928 m. nr. 8, p. 144-148