Jurbarkas – miestas, kurio pradžia slypi tarp upių santakų, piliakalnių ir senųjų padavimų, bylojančių apie milžinus, pradingusias pilis ir pirmuosius gyvenimo pėdsakus Nemuno slėnyje. Šiame tekste skaitytojui atsiveria ne tik geografinė, bet ir mitinė Jurbarko kilmė, glaudžiai susieta su Bišpilio piliakalniu, Imsrės vingiais ir kaimyninių pilių sistema, saugojusia Lietuvos žemes nuo senųjų priešų.
Šis A. Karčiausko straipsnispublikuotas 1927 m. žurnale „Saulutė“, ir atspindi to meto istorinį pasakojimo stilių, kuriame faktai, archeologiniai pastebėjimai ir gyvoji liaudies atmintis susilieja į vieną vaizdingą Jurbarko praeities paveikslą.
Jurbarkas
Paieškokite Jurbarko Lietuvos žemėlapyje. Ji rasite, plaukdami Nemunu nuo Kauno, dešiniajame mūsų didžiosios upės krante, plačiame slėnyje. Ties tuo daiktu įteka į Nemuną ir Mituva, 90 kilometrų ilgumo upė. Dabar galėsim pasakyti, kad Jurbarkas yra Nemuno ir Mituvos santakoje. (Šiuo atžvilgiu Jurbarkas panašus į Kauną, nes ir Kaunas stovi dviejų upių santakoje.) Per patį Jurbarką dar teka ir į Mituvą įsileidžia Imsrė, visai nedidelė upelė, gal tiktai kokių 20 kilometrų ilgumo, bet ši upelė, kalbant apie Jurbarką, bus dažnai minima. Apie Jurbarko pradžią yra vienas labai trumpas, bet reikšmingas padavimas.
Gyvenę kitąsyk du broliai: vienas dešinėj Nemuno pusėj, kur dabar Jurbarkas, o kitas – kairėj, kur dabar Kidulių dvaras, o gal kur Sudargas. Tuodu broliai buvę milžinai: juodu galėdavę vienas kitam kirvį pasiduot per Nemuną, stovėdami vienas ant vieno, kitas ant kito Nemuno kranto. Broliai labai sutikę. Kai numirė, vienas iš juodviejų, Jurgis Barkus, buvęs palaidotas savo pusėje kiek toliau nuo Nemuno prie Imsrės upelio. Jo kapas tai ir esąs dabar žinomas ir matomas jurbarkiškiams piliakalnis, arba, anot jų, bišpilis. Netoli to milžino kapo, gražiame Nemuno slėnyje, ilgainiui išaugęs Jurbarko miestas. O gal šioje vietoje jau tada buvo Jurgio Barkaus dvaras. Nuo to milžino, Jurgio Barkaus, Jurbarkas ir savo vardą gavęs.
Kiti padavimai ir pasakos sako, kad bišpilis esanti užkeikta pilis, o kiti kad pragrimzdęs dvaras. O kiek dar daugiau visokių pasakų ir pasakojimų yra apie jį žmonėse, tai visų nė nesuminėsi. Tuo tarpu jūs verčiau įsivaizduokite sau, koks jis yra tas bišpilis, o aš jums jį aprašysiu. Paskui eisim apie jį istorinių žinių ieškoti, nes, be abejonės, Jurbarkas ir bus prasidėjęs drauge su bišpilio istorija.
Jurbarko piliakalnis, arba bišpilis, yra už vieno kilometro nuo Nemuno į šiaurę, viename Imsrės upelio vingyje. Jis yra pailgas ir stovi vienu galu į vasaros rytus, kitu į žiemos vakarus. Savo vakariniu šonu bišpilis prieina prie upelio, o rytiniu susisiekia su lauku; bišpilio galai išeina į paimsrį. Savo aukštumu bišpilis prasikiša aukščiau visos apylinkės laukų ir kalvų. Jis, aiškiai matyti, yra supiltas. Iš apačios turi tokį pavidalą, kaip žmogaus kojos pėda. Viršuje nelygus: iš šiaurės ir iš rytų pusės turi tokią briauną, savo pavidalu panašią į kirvį su kotu arba, kaip kiti sako, į skaitmenį 7. Visas vakarinis bišpilio kraštas tokios briaunos neturi. O iš rytų pusės ji, matyt, padaryta del to, kad čia bišpilis sueina su lauku, kuris taip pat yra gana aukštas – taigi bišpilį iš tos pusės reikėjo dar pakelti, ir pakeltas jisai ta briauna. Bišpilis su lauku susisiekia vasaros rytų pusėj. Iš tos pusės į piliakalnio viršų, matyti, buvo senovėje kelias, nes ir dabar čia pažymu, kad nusileidžia nuo viršaus kaip ir koks platus takas su užslinkimo ženklais. Tą taką arba kelią, matyt, buvo galima pasiekti iš trijų pusių: iš lauko ir iš dviejų pusių nuo Imsrės.
Visas bišpilis ilgio turi apie 120 metrų apačioje. Viršus turi ilgio apie 70 metrų. Rytinė briauna arba to kirvio kotas ilgio turi 58 metrus, o kirvio galva 30 metrų. Briaunos plotis viršuje turi 6 metrus ties viduriu, o pietiniame gale susiaurėja iki 1 metro. Be to, šiaurės gale ta briauna gana aukšta (3-4 metrai nuo bišpilio paviršiaus), o pietų gale visai išnyksta, nes pietų galas ir be tos briaunos gana aukštas, kadangi su lauku nesueina. Visas bišpilio viršus duobėtas, matyt, nuo kasinėjimų. Kitokių ypatingų ženklų dabar nėra. Kai buvau dar mažas, prieš 20 metų, bišpilyje esu matęs anglių: jos biro tada iš bišpilio šlaito šiauriniame jo gale. Dabar tas šlaitas apaugęs žole ir elksniukais. Vakarinis bišpilio šlaitas ir beveik visas viršus irgi dabar apaugęs elksniukais. Kitokių medžių čia nėra, o kadangi visas piliakalnis ir apie jį Imsrės lankutė paversta dabar ganykla, tai bišpilis atrodo visai negražus, ir visas tas kampelis labai nejaukus.
Bišpilis buvo kasinėtas prieš karą. Jame buvę rasta daug senoviškų daiktų. Tie daiktai buvę sudėti kunigaiščio Vasilčikovo rūmuose tam tikrose spintose. Kai užėjo karas, vokiečiai tuos daiktus sau išsivežę.
Kalbant apie Jurbarką, būtinai reikia paminėti ir jo senuosius kaimynus, pirmiausia Kalnėnus. Dabar Kalnėnai yra tiktai kaimas, o istorijoje randam Kalnėnų pilį. Kalnėnų kaimas yra vakarų pusėj už Jurbarko ir užima visą plotą nuo panemunės iki Mituvos. Vasaros rytų kampu Kalnėnų žemės prieina prie Jurbarko žemių.
Senasis Kalnėnų kaimas pirmiau stovėjo ant Nemuno kalno, dabar viensėdžiuose. Žemiau senojo kaimo, plačia ir gražia Nemuno lanka į žiemos rytus paėjus, randame du kalnelius, greta vienas kito supiltus. Tai yra Kalnėnų piliakalnis, arba, anot kalnėniškių, bišpiliai. Šis piliakalnis žymiai skirias nuo jurbarkiškio. Čia yra kaip ir vienas platus kalnelis, pusiau perskirtas, bet atrodo kaip du, šalia vienas kito supilti. Juodviejų galai atsukti vieni į rytus, kiti į vakarus. Didesnis kalnelis yra iš pietų pusės, mažesnis iš šiaurės. Apie abudu kalnelius lanka čia kiek aukštesnė, nekaip kitur; čia juntamas toks lyg ir paaukštinimas, ant kurio supilti jau ir patys kalneliai. Bet pavasarį, kai Nemuno vanduo labai išsilieja, vis tiek visą lanką aplinkui čia apsemia, pasilieka kyšoti tiktai piliakalnis. Iš vakarų ir šiaurės pusių, kiek toliau nuo paties piliakalnio, žymu griovis. Tas griovis seniau, sako, buvęs net labai gilus. Kadangi piliakalnis stovi beveik prie pat Nemuno tėkmės, tai griovis seniau, manding, galėjo susiliet su Nemunu. O gal senovėje griovis ėjo apie visą piliakalnį, tik Nemunas jį per ilgą laiką užpylė. Darbštus ir galingas tas Nemunas. Per ilgus amžius besidarbuodamas, daug atmainų galėjo padaryti.
Apie Kalnėnų piliakalnį beveik nieko negirdėt žmonėse. Vadina bišpiliais, o iš kur ir kada tuodu bišpiliai atsirado, niekas nežino. Bet istorijoje jis minimas. Tai buvo, matyt, pilis, kuri pirmoj eilėj saugojo Lietuvos kraštą nuo priešų, plaukiančių į Lietuvą Nemunu. Tokios pilys, matyt, buvo Sudargo, Antkalniškių (už 5 kilometrų nuo Jurbarko į rytus), Skirsnemunės (už 9 kilometrų nuo Jurbarko į rytus) ir Narkūnų. Iš tų tik Sudargas ir Skirsnemunė minimi kalboje apie Jurbarką. Tai bus, rodos, pasakyta, kokius Jurbarkas senovėje turėjo kaimynus. Kitą kartą ieškosime istorinių žinių apie Jurbarką.
A. Karčiauskas „Jurbarkas” // Saulute 1927 m., nr. 21, p. 331-335.