Kada balsas iš piliakalnių šaukė – tai 1928 m. leidinyje Karys publikuotas St. Butkaus straipsnis, persmelktas gyvo tautinės dvasios ir istorinės atminties alsavimo. Autorius, atsigręždamas į nelaisvės dešimtmečius, pasitelkia liaudies pasakas, padavimus ir sodžiaus žmonių liudijimus, kad parodytų – Lietuvos nepriklausomybės idėja niekada nebuvo užgesusi, ji ruseno tautos širdyje net ir tamsiausiais priespaudos metais.
Straipsnyje piliakalniai, milžinkapiai ir požemių legendos tampa ne tik romantiniais vaizdiniais, bet ir simboliniais tautos atsparumo ženklai. Per užkeiktos karalaitės, miegančios kariuomenės ar požemiuose giedančių vienuolių pasakojimus St. Butkus atskleidžia, kaip liaudies sąmonėje buvo saugoma viltis apie būsimo prisikėlimo valandą. Velykų motyvas, nuolat pasikartojantis pasakose, įgauna aiškią prasmę – tai tautos prisikėlimo ir valstybės atgimimo simbolis.
Ši publikacija – ne tik literatūrinė ar istorinė apybraiža, bet ir tarpukario Lietuvos dvasios liudijimas. Ji byloja, kad net kai laisvė atrodė palaidota po svetimųjų jungu, iš piliakalnių ir senolių lūpų vis tiek aidėjo balsas, raginantis nenuleisti rankų ir tikėti savo Tėvynės prisikėlimu.
Kada balsas iš piliakalnių šaukė
Lietuvai susipainiojus nelaimingais unijų ryšiais su amžiais neprisotinama Lenkija, mūsų laisvė pamažu pradėjo merdėti. Lietuvos nepriklausomybės padangė kas kartą tamsiau gaubėsi vis juodesniais ir tirštesniais vergovės debesimis, kol pagaliau Maskvos geležinis kumštis perbloškė pairusią Lenkiją, o Lietuvai uždėjo nebepakeliamą jungą.
Lietuva, žiauriai smaugiama lenkų, rusų, o Mažojoje Lietuvoje – vokiečių, rodos, jau nebeprisikels. Rodos, jau buvo suskaitytos jos dienos, ir svetimtaučiai laukė, kada Lietuvai reikės užgiedoti paskutinį „Amžiną atilsį“. Kada jau laukė svetimieji lietuvių tautos, lietuvių kalbos mirimo, kasgi begalėjo pagalvoti apie Lietuvos nepriklausomybę, kad ji kelsis iš kapo ir bus nepriklausoma? Net sapne nesisapnavo.
Ne tik svetimtaučiai taip sprendė ir lėmė jai pražūtį, bet ne vienas ir mūsų lietuvis, galutinai nusiminęs, nebetikėjo, kad Lietuva keltųsi. Bet ne visi taip manė. Ir tomis tamsiomis dienomis atsirado tvirtos dvasios žmonių, kurie ėmėsi kelti Lietuvą į šviesesnį rytojų.
Bet ir tais sunkiais laikais argi jau buvo užgesusi Lietuvos nepriklausomybės idėjos ugnis? Ar jau ji neberuseno lietuvio širdy, ar nebegaivino jo pavargusios ir nusiminusios sielos? Ar jau viskas buvo baigta su Lietuvos nepriklausomybe ir tik kažkokie, ir sapne nesapnuoti, stebuklai davė mums nepriklausomybę?
Ne!
Lietuvos nepriklausomybės idėja niekad nebuvo užgesusi: ji visais, nors ir sunkiausiais laikais, buvo gyva.
Lietuvių kalba, kultūra, papročiai ir visa, kas lietuviška, nors buvo išvyta iš didikų ir šviesuomenės tarpo, nors senovės karžygių ir karo dainos nutilo ir atsigulė milžinkapiuose ir piliakalniuose drauge su savo garbinamais karžygiais, bet pati lietuvybė, meilė jai, nebuvo nugalėta. Ji tik pasitraukė į šiaudinės pastogės apkasus ir ten, įsitvirtinusi nuo darbo pajuodusio lietuvio sodiečio krūtinėje, ruošėsi karui vėl atgauti savo paliktąsias priešams pozicijas. Lietuvių tauta, turėjusi tokią didžią ir garbingą praeitį, žūti negalėjo.
Visas kraštas, pilnas milžinkapių ir piliakalnių, neleido užmiršti didžios praeities. Iš kiekvieno milžinkapio ir piliakalnio šaukė lietuvį ten gulinčios dvasios: nenusiminti ir nenuleisti rankų, neužmiršti didžios praeities ir tikėtis, kad ateis šviesesni laikai. Nuo saulės tekėjimo iki jos laidos dirvoje besiknisančiam lietuviui artojui prieš akis nuolatos stovėjo piliakalniai ir milžinkapiai su savo dvasiomis. O tos dvasios, jų šaukiantys balsai, smigo lietuvio krūtinėn per įvairiausias pasakas ir padavimus.
Tokių pasakų ir padavimų, kuriuose jaučiama Lietuvos nepriklausomybės idėja, jos lūkestis ir tikėjimas, kad grįš seni nepriklausomybės laikai, buvo pilna Lietuva, ypač romantingi ir atkaklūs senų savų tradicijų gerbėjai – žemaičiai.
Tarp daugybės tų pasakų, dar vaikystės dienose prieš karą girdėtų, keletą pamenu.
Iš savo tėvuko Jono Butkaus, rodos, 1910 m. teko girdėti apie užkeiktą karalaitę Kaune. Jis sakėsi girdėjęs nuo vieno elgetos.
Vienam senam kareiviui, tarnavusiam prie rusų caro Mikalojaus I, prisisapnavusi užkeikta karalaitė, prašydama, kad ją išgelbėtų. Už išgelbėjimą žadėjo atiduoti pusę karalystės ir likti jo žmona. Ji tam kareiviui priminusi, kad norint prie jos prieiti reikės pereiti per septynias geležines duris. Už pirmųjų durų rasi tuščią kambarį, už antrųjų – du pririštus liūtus, už trečiųjų – didelį paukštį, už ketvirtųjų – karalaitės kraitį: auksą, gintarus, šilkus. Liepė į juos nežiūrėti, nes ir pats pražūsi. Už penktųjų durų rasi baisų žaltį, jos užkeiktą tėvą, už šeštųjų – didelę biaurią rupūžę, jos motiną, ir už septintųjų – ją pačią. Ją išgelbėjus atgys visi užkerėti pilies gyventojai ir išeis iš urvų naujai gyventi.
Kareivis, pabudęs, nuėjo pas valdžią prašyti, kad leistų kasti, bet ši pabūgusi neleido, nes bijojo, kad nuo rusų neatimtų Žemaičių krašto (suprask – Lietuvą. S. B.).
Kitą naktį užkeikta karalaitė vėl prisisapnavo tam pačiam kareiviui, bardama jį, kam klausęs rusų. Pasakė, kad dabar tik po šimto metų teprisisapnuosianti – ir vėl taip pat kareiviui.
Keletą kartų teko tą pasaką iš tėvuko girdėti, ir po kiekvieno pasakojimo, pamenu, tas prastas ir nemokytas sodietis su širdgėla pasmerkdavo tos pasakos kareivį, kuris nesugebėjęs išgelbėti karalaitės. Ir baigdamas primindavo: nors nebūtų per toli tas 100 metų, kai vėl ji prisisapnuosianti, nes jau prabėgo apie 70 metų nuo pirmojo sapno, bet mes, seniai, tos dienos nebesulauksime. Jūs, vaikai, galite ir gal pamatysite vėl kataliką žemaitį karalių, o ne maskolių. Seniau juk mumis valdė ne maskolius, bet žemaitis karalius. Ir toji neaiški pasaka tam sodiečiui teikė vilties, kad Lietuvos nepriklausomybė atgys, tik ji dabar laikinai esanti „užkerėta“.
Matutė, Stasė Butkienė Barcaitė, apie 1913 m. kartą papasakojo:
Dar kai rusai Lietuvos nevaldė, Pašiaušėje (Šiaulių apskr.) buvo jėzuitų vienuolynas ir bažnyčia. Rusai, užėmę Lietuvą, išdraskė vienuolyną ir sugriovę bažnyčią iš jos plytų pastatė Šiaulių gimnaziją. Bet tos bažnyčios pamatai ir rūsiai su vienuolių karstais ir turtu dar tebėra žemėje užslėpti. Kai kada žmonės girdi požemiuose jų giesmes.
Vieną Velykų rytą tūlam pašiaušiškiui pasirodė, kad iš arklidės pabėgo jo arklys. Jis arklį nusivijo tiesiog iki buvusios jėzuitų bažnyčios šventoriaus (tas šventorius dar tebežymus). Arklys staiga pranyko, o požemiuose girdėjosi jėzuitų giesmės. Grįžęs namon savo arklį rado arklidėje. Viena senutė šį atsitikimą išaiškinusi, kad ateis laikas, kada rusas nebeponiavos mūsų krašte, ir grįžus Žemaičių katalikų karaliui, toji bažnyčia vėl stosis savo senojoje vietoje.
Arba antras panašus pasakojimas, kurį 1908 m. girdėjau iš buvusios baudžiauninkės Marės Dambrauskienės:
Prie Dubysos yra ne vienas piliakalnis. Apie vieną tokį štai ką prieš 20 metų esu girdėjusi iš senų žmonių. Prieš pat Velykas viena šeimininkė ruošė šventėms valgius. Susigavusi savo gaidį norėjo jį papjauti. Gaidys staiga ištrūko iš šeimininkės rankų ir, vejamas, nubėgo tiesiog piliakalnio link. Pribėgus prie piliakalnio, jis prasivėrė, ir gaidys ten įbėgęs dingo. Piliakalnyje stovėjo daugybė pasiruošusios žygiuoti užkeiktos žemaičių kariuomenės. Moteris tai pamačiusi nusigando. Kareiviai ją prakalbino žemaitiškai, kad jų nebijotų, nes jie pasiruošę išeiti iš piliakalnio prieš maskolius ir mušti juos iš mūsų krašto. Moteriai paklausus, kada jie išeis, tie atsakę tik: „Greitai“. Tuojau kalnas užsidarė su visa užkeikta kariuomene ir įbėgusiu ten gaidžiu.
Ir daugiau teko girdėti panašių pasakų, kuriose įvykiai kaip tik sukasi apie Velykų šventes. Visų čia nesuminėsi. Ir ką tai reiškė? Gi čia buvo Tėvynės pranašų žodžiai, kad Lietuva kelsis. Jie tuos savo žodžius, savo tikėjimą, įpynė į pasakų formą ir perdavė juos iš lūpų į lūpas, kad jos, lyg tame Senajame Įstatyme, skelbtų nuvargusiai liaudžiai, jog artinasi mūsų Tautos Mesijas – Nepriklausomybė, kuri grąžins mums laisvę, garbę, atstatys, ką priešai sugriovė. Velykos – prisikėlimo ir atgijimo simbolis, tad aišku, dėl ko tos pranašysčių pasakos pinasi su Velykų šventėmis: mūsų tautos pranašai norėjo ryškiau, nors ir alegoriškai, pabrėžti Lietuvos valstybės prisikėlimą.
Ir jokia priešo galybė neįstengė ir negalėjo įstengti palaidoti lietuvių tautos amžių kapinynan. Tik tada gal būtų galėję priešai išnaikinti Lietuvą, jeigu būtų nuo jos paviršiaus nukasę visus milžinkapius ir piliakalnius, iškirtę „dvasių pilnas“ girias, išplėšę iš lietuvio krūtinės dainą ir pasaką. Gal tik tada. Bet to jie niekuomet nebūtų galėję padaryti.
Iškentus tokias juodas dienas ir nežuvus, šiandien, nors dar tenka žiūrėti į Vilnių per demarkacijos tvorą, bet netenka abejoti, kad Vilnius bus mūsų. Juk ten pilna senovės milžinkapių ir piliakalnių, pilna karo kelių, pasakų, o lenkai jų sunaikinti neįstengs. Ir tose mūsų pilnose pranašysčių pasakose ne vieno pranašo lūpomis kalbėjo ir dar dabar kur nors sodžiuje per kokio šimtamečio senelio lūpas kalba, kad ateis laikas, ir šv. Kazimieras, Lietuvos ir Žemaičių karalaitis, kelsis Vilniuje iš grabo gelbėti savo kraštą. Ir jis kelsis, kai Vilnius plauks kraujuose iki kelių (girdėti vienos pasakos žodžiai dar 1909–1910 m. iš vienos senutės, atvykusios iš Šiaulėnų į Kurtuvėnus).
St. Butkus „Kada balsas iš piliakalnių šaukė” // Karys 1928 m., nr, 8, p 121-122