Dr. J. Remeika "Kalotės ežeras" // Kai dar amžina ugnis ruseno 1939 m. p. 135-136;
Kol Bendikų kaimas buvo neišdalytas, samdydavo tik vieną kerdžių. Tas ganydavo viso kaimo gyvulius. Kartą jis ganė prie Kalotės ežero ir, atsisėdęs ant žemės, vijo apvarčius savo rezginėms. Tuo tarpu pribėgo prie jo velnias iš ežero ir sakė:
„Žmogau, ką tu čia darai? Kur dėsi tą apvartį nuvijęs?”
,,Aš tą ežerą užrauksiu”, atsakė kerdžius.
„Mielas žmogau, tik tu to nedaryk”, susirūpinęs prašė velnias: „Aš čia gyvenu, tu mane tik neužrauksi”.
„O ką tu man duosi, kad aš tavęs neužraukčiau ežere?”
„Ko nori? Duosiu tau pinigų”.
Juodu ėmė lygtis. Lygo, lygo ir sulygo, kad pilną kepurę pripiltų pinigų.
Kerdžius buvo gudrus. Jis iškasė duobę, prapjovė kepurės dugną ir uždėjo ją ant duobės. Velnias atnešė vieną prijuostę pinigų ir supylė į tą kepurę. Pinigai subyrėjo į duobę, o kepurė liko tuščia. Dar kartą atnešė pinigų ir vėl supylė į kepurę. Kepurė kaip tuščia, taip tuščia. Perpyko velnias ir pabėgo į ežerą. Ežere buvo didelis akmuo. Velnias nusitvėrė tą akmenį ir per dumbluotą ežero dugną išpurkštė, išmaurojo į krantą, kad net visą žemių pylimą sustūmę.
Dabar jis po tuo akmeniu gyvena. O tas akmuo vadinasi Velnio akmeniu.
