B. Buračas "Birštono piliakalnio karalaitė" // Jaunasis ūkininkas 1938 m. gruod., 8, p. 600
Birštonas daugeliui žinomas savo gydomais mineraliniais vandenimis ir gražiomis vasarvietės apylinkėmis. Mažiau kam yra žinomos Birštono istorinės vietos, kurių čia yra net kelios. Žymesnės yra šios: Vytauto kalnas, Vytauto krepastis, Ginkaus pilalė, Kernuvių kalnas ir Žvėrinčiaus pušynas. Šios vietelės keliautojų mielai lankomos. Apie jas žmonėse girdėt pasakojant daug gražių pasakojimų ir padavimų. Žymiausias Birštono piliakalnių yra Vytauto kalnas. Apie jį daugiausia yra ir visokių pasakojimų. Vienų tokių pasakojimų apie Vytauto kalną čia aprašome.
Dabartinis seniausias Birštono gyventojas, 80 metų amž. seniukas Šeškauskas pamena, kad jam dar piemeniu esant Vytauto kalnas buvęs plikas kalnelis be jokio medelio. O dabar tas kalnas storų medžių mišku apaugęs. Anuomet girdėjęs žmonių pasakojimus, jog tame piliakalny senovėje stovėjusi Vytauto pilis. Kalnas esąs kareivių supiltas.
Prieš kokį 60—70 metų Birštono vyrai susitarę kasę Vytauto piliakalnį ieškodami jame paslėpto Vytauto aukso. Kalno paviršių prakasę, radę daugybę degintų plytų su kalkėmis sumūrytų. Giliau žemėse aptikę kaž kokius požeminius urvus. Norėdami tuos urvus ištirti, leidę į juos kartis ir virves. Toliau kasinėti rusų valdžia uždraudusi. Likusi nuo tų kasinėjimų duobė ir kiaurinė į kalno požeminius urvus dar ilgai buvę matoma.
Kartą, sako, buvęs toks atsitikimas. Vytauto kalne piemenys ganę bandą. Neturėdami ko veikti, ėmę kalno kiaurinėn mėtyti akmenis. Įmeta akmenį ir klausosi prie žemės galvą pridėję kaip ten dunda akmenys požemiuose. Smalsumas traukia vaikus sužinoti kas ten yra to kalno urvuose. Tačiau baimė neleidžia požemin lįsti nė didžiausią drąsuolį. Buvo vienas mažiausias piemenėlis, visų piemenų ujamas, mušamas ir visur be eilės varomas. Taigi nutarė piemenys tą vaiką leisti kalno vidun. Sugavę perrišo jam per juostą vadeles ir įleido jį kalno vidun, leisdami pasakę, jog kada jam bus bloga, kad jis duodamas ženklą smagiai timptelėtų vadeles, o jie tai pajutę skubiai galėtų ištraukti jį laukan. Vaikelis verkdamas prašėsi piemenų, kad tik neleistų jį į tuos baisius kalno požemius, bet šie jo maldavimų nepaklausė. Rėkiantį vaiką įgrūdo kalnan kuo giliausiai. Įleistas požemin vaikas baisiai persigando kai jis tenai pamatė puikiausią seklyčią, o toje seklyčioje gražių gražiausia pana sėdi ant pinigų skrynios ir galvą šukuoja. Bijodamas ko blogo vaikas jau norėjęs timptelėti vadeles, kad piemenys trauktų jį laukan. Tuo tarpu gražioji pana prašnekusi žmogaus balsu:
— Nesibijok, vargo vaikeli, aš tau nieko pikta nedarysiu, žinau, tu čia ne savo noru atėjai. Še, vargšeli, imk ir semk to aukso kiek tik širdis nori. Ką darys vaikas, nors ir bijodamas, bet pamatęs tokią daugybę aukso kas gi neimtų. Prisiėmė vaikiūkštis gryniausio aukso pilnas kišenėles rudinės ir tarbelę raudonųjų. Padėkojo skaisčiai karalaitei už dovanas gausias. Skubiai atsisveikinęs, smagiai timptelėjo vadeles, kad piemens trauktų jį laukan. Ištraukę vaiką iš kalno piemenys net išsižiojo nustebę, kai pamatė kad jų nekenčiamasis žioplys tiek daug aukso rado.
Sužinoję kad kalno požemy yra pilna skrynia pinigų, dabar jau visi piemenys nori ten lįsti ir varžosi kuriam pirma toji laimė turėsianti tekti. Vyriausiam piemeniui visuomet pirmenybė. Įsileido piliakalnio požemin vyriausias piemuo ir dingo. Viršukalny likę piements laukia laukia ir jokio ženklo iš požemių nesulaukia. Kas bus, kas nebus, traukia laukan vadeles iš požemių. Ir ištraukė to vaiko tik rankutę vieną. Persigandę visi piemens leidosi namo kiek kojos neša,
