Karsakiškio apylinkė

Karsakiškio apylinkė. Pirm negu imti aprašinėti šios apylinkės istoriškoji reikšmė, reikia paieškoti, žinių rašytuose šaltiniuose. Rasi, šis klausimas jau yra išaiškintas ir Karsakiškio apylinkė ištyrinėta kur nors rusų ar lenkų literatūroje, bet gi mes tuo tarpu labai maža apie ją te­žinome. Taigi, šie keli pastebė­jimai gal duos kiek tiek medžia­gos daugiau šį klausimą patar­dyti.

Karsakiškis istorijoje rišamas su Rimgaudo, neva pirmojo di­džiojo Lietuvos kunigaikščio, vardu ir 1236 m. mūšiu. Taigi, pažiūrėkime, ką galime susižinoti apie šiuodu svarbiu mūsų istori­jai veiksniu.

Rimgaudas šiandien jau be­veik išbrauktas iš mūsų isto­rijos, nors, tiesą sakant, moks­liškai parašytos savo krašto istorijos mes nė neturime. Taip, pavyzdžiui, A. Alekna, „Lietuvos istorijoje” Rimgaudo visai nemini ir lietuvių kalba tik senesniuose, visai „menko autoriteto“ rašytų žmonių istoriniuose veikalėliuose, užtinkame ir Rimgaudą.

Rimgaudas buvęs Algimunto sūnus. Jau jo tėvas buvęs ga­lingas kunigas. Apie 1226 m. jis užpuolęs su 7000 vyrų rusų žemes. Rimgaudas surinkęs po viena valdžia išsiskirsčiusius lietuvius ir pirmas pradėjęs vadintis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Sostinę jis perkėlęs iš Kernavos į Naujapilę*.

^{*Naujapylis… szedien ta vieta Rudamina vadinasi, Suvalkun red. Py­lis, intaisyta tapė per kunigaiksztin Ringudin apie 1240 m. (Basanavičius: „Apie senovės Lietu­vos pylis”).}

Valdęs Lietuvą tarp 1226 — 1240 m. Rimgaudui mirus, val­džia turėjusi tekti žemaičių kunigkaikščiui Šventaragiui, bet Mindovė, Rimgaudo sūnus apsiskelbęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. (Daukan­tas, Istorija 267).

Svarbiausi Rimgaudo darbai buvę:

1. Lietuvos suvienijimas (čia R. „nuvainikuoja” Mindau­gą),
2. kova su gudais ties Mogilna
3. kova su kardininkais 1233 ir 1236 m.

Deja, Rimgaudo veikalai iki šio lai­ko nėra išaiškinti ir šie garsūs darbai daugiausia jo įpėdiniams estį priskaitomi. (Konst. Skirmun).

Apie tuos didelius darbus is­torija vėl nevienodai nusako. Ypač nesutinka metraščių žinios apie 1236 m, mūšį. Net neži­nia, kurtoje vietoje tikrai tas mūšis buvo. Raštuose minima kelios vietos: Sauliai, Karsakiš­kis, Akmenė, Kamnė (Dauk.) Nežinia, kas vadovavo lietuviams (Rimgaudas, Utenis, Mindaugas, Vykentis…). Labai nevienodai aprašoma mušio eiga. Tikrai žinoma, tik laikas (1236 m, szilo m. 22 d.), kard. mistro var­das (Volkvinas Falquin’as) ir kritusių riterių skaičius (48—50). Šiaip ar taip, tatai buvo didelis lietuvių laimėjimas.

Užtikau net to mūšio pozicijų aprašymą: „Ringaudas išrinko la­bai taktiko ypatybėms tinkamą bei patogią poziciją dešiniaja­me (?) Lavėnos upės krante tarp šių laikų Karsakiškiu miestelio ir Titagalos (Tiltagalių) sodžiaus (10 km,**) šiaurės rytuose nuo Panevėžio). Savą kariuomenę jis išskirstė tuo būdu, kad dešinysis sparnas rėmėsi sunkiai prieinamu, klampiu upeliu, jungiančiu Marnoko ežerą (tėra tik Marnako upelis. Aut.), su Lavėnos upe­liu, slėniu, o kairįjį sparną apsaugojo Lavėnos upelio išsilinkimas“… (K. Boleckis, Kunig. Rin­gaudo kova su kalav. 1233 ir 1236 m. „Karys. “ 1921 m. 25 Nr.)

^{** Iš tikrųjų bus apie 18 – 20 km. Aut.}

Šis ir kiti duomenys duoda pamato nugalvoti, ar iš tikrųjų 1236 m. mūšis nebus ties Karsakiškiu buvęs?

Taigi, dabar arčiau prisižiūrėkime Karsakiškio apylinkei, pasiklausykime žmonių pasako­jimų ir „žemės kalbos” (vietovardžių).

Karsakiškis šiandien tėra visai mažas miestelis, dešiniajame Lėvens krante, už kokių 18 — 20 km nuo Panevėžio miesto. Yra bažnyčia, mokykla, vos viena krautuvė ir keletas šiaip gyven­tojų. Vieta labai graži. Šiaip prie Karsakiškio miestelio daugiau nieko įdomaus nerandi.

Už kokių 3 — 4 km į rytus jau Subačiaus valsčiuje yra Tiltagalių kaimas. Gyventojai išsiskirstę vienkiemiais. Tuoj įvažiuo­jant į sodžių, šalikelėje apaugęs alyvų krūmu, stovi kryžius. Toje vietoje seniau buvusi smuklė, ir kryžius esąs pastatytas toje vietoje, kur pirma stalas stovėda­vęs. Pro tą kryžių eina keliukas į Gelažius. Kitapus keliuko yra žvyrduobės. Imdami žvyrą radę ten bent dešimties žmonių griau­čius. Galvos buvę nusuktos į rytus. Pavažiavęs kiek tuo keliu­ku privažiuoji kalnelį — ten yra kitos žvyrduobės. Bet dabar čia jau nebe kalnelis, tik didėli dauburiai, pasidarę žvyrą beimant. Šią vietą vadina piliakalniu. Kasdami nieko nerandą ir šiaip čia nė kiek į piliakalnį nepa­našu.

Per Tiltagalių kaimo laukus teka Marnako upelis ir čia pat įkrenta į Lėvenį. Matyt, Marnako upelio krantai jau senai buvo žmo­nių apgyventą nes pagal jį yra daug istorinių vietų (žr. „Švietimo Darbas 1925 m. 4 — 5 Nr. „Ke­letas istorinių vietų”). Seniau Marnakas buvęs gana gilus, o patvinus ir dabar esąs nepereinamas. Čia įtekėdamas į Lėvenį, jis sudaro tokį – trikampį. Tatai nemažas ir aukštas žemės plo­tas, iš žiemių ir vakarų Marna­ko, o iš pietų pusės Lėvenio apsuptas. Laisvas kėlias lieka tik iš rytų pusės. Šitoji vieta vadi­nasi Užumarnakė. Čia yra seni, medžiais apaugę, kapai, senųjų žmonių vadinami Alku. Alkais žmonės vadina tas vietas, kur senovėje yra buvę lietuvių stab­meldžių tikybinių apeigų centrai. Kai kurie mūsų senovės tyrinė­tojai tvirtina, kad senovės lietu­viai yra turėję dviejų rūšių religinį kultą ir ypatingas kiekvie­nam kultui šventoves: „ramuvas“ bei „raguvas“, nekrokultui (mirusiųjų garbinimui) ir „alkus“ gamtos kultui. Todėl esą „nie­kur „Alkuose“ nerandama sen­kapių. (P. Tarasenka, Senovės lietuvių šventovės „Švietimo Darbas“ 1925 m. 6 Nr.) Tatai patvirtiną įvairūs duomenys: kalbotyra, archeologija ir paprasti tokius vardus turinčių vietų ap­rašymai. Betgi į šį alką — kapus** įėjusiam tuojau metasi akysna trys, o gal net ir daugiau, dideli kurhanai. Tatai aukšti kalneliai apaugę pušimis, vienas, sveikesnysis, gražiai įdubusiu viduriu. Akmenimis neapdėti. Rytų pusėje, už kapų tvoros, yra tokių kurhanų gana daug. Jie apaugę krūmais, daugiausia apardyti. Vienas jų yra gana savotiškas: atrodo, it būtų mažas apskritas piliakalniukas, su viena terasa. Vietinis žmogus pasakojo, kad bent prieš 20 metų, smalsumo vedami, vieną kurhaną atkasę, radę daug ratu suguldytų griau­čių. Kojos esą suspirtos kurhano centre, o griaučiai suguldyti kaip rato stipinai. Buvę anglių ir pelenų, bet jokių ginklų ir kitokių liekanų neradę. Palaidoti esą visai negiliai, vos per 1 metrą. Visas kalnelis apaugęs krūmais, daugiausia pušelėmis, mat, žemė smėlynas. Vietomis, ypač iš tolo žiūrint, atrodo, it būtų kokie kuolai sukasti. Kita Užumarnakės dalis – ariami laukai. Ardami randą kaulų ir šiaip geležies ginklų liekanų. Turbūt apie Užumarnakę yra rašyta Švietimo Darbo 1925 m, 9 Nr.: „Tiltagalių kaime. Sub. v. — Netoli kaimo yra kalnelis, kur buvo kova su kryžiuočiais, būtent, istorijoje minimas mūšis ties Karsakiškiais. Prieš karą ta apylinkė, rodos, jau ty­rinėta”.

_{**Kapai yra labai seni. Mūro kop­lyčia statyta 1858 m.}

Vietos žmonės yra įsitikinę, kad čia yra buvęs didelis mūšis. Net ir priešininkus mena: tatai buvę labai senai, buvę mūšis su vokiečiais. Atėję jie nuo rytų, susikovę čia su lietuviais, lietu­viai juos suvarę štai į tą Marnako ir Lėvens sudarytąjį trikampį, nebebuvę jiems kur dėtis ir čia juos visus išmušę. Rasi, tatai primena ir žmonių, aiškinimas, kodėl tuos senus kapus vadina alku. Mat čia buvusi suvaryta išalkusi kariuomenė… Seni žmonės net tiksliau nurodydavę kur kuri kariuomenė stovėjusi.

Šis nugalėjimas buvo ne tik ginklo, bet ir dvasios pergalė, čia susijungę lietuviai, rasi pirmą kartą, didelėje kovoje nugalėjo priešininkus, kurie pirmą, buvo taip baisūs. Ir tatai įspūdį padarė žmonių sąmonėje, kad ilgi amžiai jo išdildyti negalėjo, kuomet kiti, daug vėlesni atsitikimai, senai žmonių padavimuose išdilo.

Todėl, yra pamato rimtai pa­galvoti, ar tik ne čia buvo garsusai 1236 m. mūšis? Ar ne čia ilsisi Volkvino ir Europos, išdidžiųjų riterių kaulai? — Dar mažmožis! Kitur yra sakoma, kad 1236 m. mūšis buvęs ties Akmeniais. O kaip tik to tri­kampio pradžioje yra Akmenių kaimas. Žinoma, tokioms kariuo­menėms reikėjo nemaža ruimo. Ir mūšis galėjo būti pagal vietas keliais vardais vadinamas, kaip Griunvaldas ir Tannenbergas. Nežinia iš kur paimtas Boleckio pozicijų škicas daug, maž tinka viršėliau turimiems duomenims.

Kad Karsakiškio apylinkėje būta mūšių, rodo vietovardžiai: Žalnierynė, pieva ir labai klampi bala Palaukių k. lauke, Vaivadpievis, pieva Bernotų k., lauke, Bobkalnis, kalnelis Paežerių valstybiniame miške… Miškas dabar esąs iškir­stas, aplink klampi vietą. Bobkalniuose, tokiose sunkiai prieinamose vietose, priešininkams kraštą užpuolus, paslėpdavo mo­teris ir vaikus. Apskritai, Karsa­kiškio apylinkės patogios strate­giniu atžvilgiu. Čia karo metu visados susikauna. Taip didžiojo karo metu 31 — VII ir I — VIII 1915 m. rusai smarkiai ap­kūlė vokiečius. Palaukių k. lau­ke, ant kalnelio, yra vokiečių ka­pai. Čia žmonių nusakymu, esą sulaidota apie 800 vokiečių ka­rių. Iš Vokietijos atsiųsti žmo­nės praeitą vasarą kalnelį apkasė pylimu, padarė takelius. Daug čia yra liūdnų parašų: „Hier ruihigt im Goti ein unbekannter deutscher Krieger“… 1919 m. lietuviams vejant bolševikus, čia irgi buvo mūšis, kur žuvo vienas narsus mūsų savanoris.

Žiloje senovėje ši apylinkė buvo apgyventa aisčių giminės Sėlių. Tatai rodo vietovardis Sėlupis, upelis, ištekąs iš Karvitpievio ir įtekąs į Lėvenį, Paliuniškio dv. lauke.

Prie Karsakiškio m. įteka į Lėvenį upelis Šautinė. Prie upelio yra senkapiai. Tuojau galima pastebėti, kad čia yra žmogaus rankų darbo. Tatai yra nuo upės sukastas neva py­limas, paskum šiaip gražūs kal­neliai. Čia yra randama gele­žies ir žalvario a. liekanų. Radiniai atiduoti Panevėžio muziejui. Žmonės pasakoja, kad per pirmąjį sukilimą (1831 m.) viena kariuomenė stovėjusi Sausinėj kita Pagiry. Sukilėlių vadu buvęs Širmintas* ir dainos primena sukilimus:

_{*Ar čia nebus tik sukilėlių vadas sumaišytas su malšintojų vadu? Mat Panevėžys per. 1831 m. buvo sukilėlių centru. Čia veikė su savo žmonėmis Vlioteris, Grotkauskis, Liseckis, Korobevičius. Bet balandžio m. buvo atsiųs­tas generolas Širmanas, kuris suki­lėlius išblaškė ir užėmė miestą. Netrukus atsidangino iš Smilgių šalies Kurdzikauskis su Zabuckiu ir jie Širmaną išvarė. Tada vėl įsigyveno sukilėliai, ėmė karstyti žydus, įvedė cenzūrą, tero­rizavimą neištikimų asmenų, kolei gen. Sulyma jų galutinai iš P. neišvijo.}

Paliokai atjoja
Dumbravus kapoja (pramynė)
Du pulkai atjoja
Broliuku vilioja.

Karsakiškio partizanų dainos „Tau­ta ir žodis” I, 137.

Bėgant prancūzams iš Lietu­vos 1812 m., vienas kareivis su pulko kasa pasislėpęs ir pasili­kęs klojime Breiviškių k. Jis pinigus laikydavęs kokioje ten skrynutėje. Kasdien jis vis eida­vęs į Lėvenį maudytis. Žmonės ėmę užmušę tą prancūzą ir pasiėmę jo pinigus. To klojimo savininkas matęs, kaip kaimynai išsinešę skrynutę.

Apylinkės žmonės yra įsitikinę ir tradicijos kelių tvirtina, kad pagal Lėvenį nuo Tiltagalių k. net. iki Karsakiškio senovėje buvęs didelis miestas. Kad ši apylinkė, yra nuo senai apgyventa, kad čia, anot žmonių, net fabrikų būta, yra nemaža davi­nių. Ši vieta verta ne tik archeologinių, bet ir geologinių tyri­nėjimų. Matyt čia esama dau­giau ar mažiau turtingų geležies rūdos sluoksnių. Tatai rodo vietovardžiai. Pavyzdžiui, Rūdiškės žemės plotas Tiltagalių k. lauke, Gelažė, upelis, ištekąs iš to paties vardo pievos ir įtekąs į Lėvenį Bernotų k. lauke, Piniavos v. Netoli yra ir miestelis Gelažiai. Be to laukuose yra labai daug vadinamųjų gargožių. Tatai kieti, it akmenys, matomai suvirinti, rūdos gabalai. Žmonės irgi sako, kad jie tik iš kalvių tokie tegali būti. Ypač daug tokių gargožiu esą Naujikų k. lauke. Vežę juos ir vertę į Lėvenį, pasidarę, ak­menų vietoj, pirtyse krosnis. Že­mė riebi, derli. Giliau esąs žvyras.

Netoli Tiltagalių yra Aižiagalių kaimas (Aš — čia — galas, kaip Betygala, Ariogala…). To kaimo lauke, pagal Lėvenį yra riebios žemes sluoksnis. Tas sluoksnis esąs negiliai, bet ir nestoras. Esąs raudonos ar gel­tonos spalvos. Žmones jį vadina „maliava“ ir net maliavos vietoj vartoja. Siuntę ištirti dar prieš karą į Petrapilį, o dabar prieš pora metų į Kauną ar į Dotnuvą. Sakosi, kad kai nuvežę, tai jų pačių klausę girdi, kaip gi jūs manot, kas čia yra?

Yra dar viena įdomi istoriniu atžvilgiu vieta, tai milžinkapiai Pagiegalos k. lauke, Piniavos v., toje vietoje kur Pietuvys įteka į Lėvenį. Tai aukštas, medžiais apaugęs kalnelis. Seniau ten augę trys labai dideli ąžuolai. Du jų nugriuvo į Lėvenį, trečią šią žiemą vėtra išgriovė. Pasa­koja, kad seniau ten labai vaidindavęsi, vaikščiodavę ugnys. Esą tenai pakastos dvi laivės pi­nigu: viena aukso, kita, sidabro. Ant jų gulinti „pana“. Atsirasdavę drąsuolių, kurie eidavę pi­nigų kasti ir tos panos vaduoti. Bet netesėdavę — taip jiems paklaikdavę, kad pabėgdavę viską numetę. Todėl šis kalnelis ir yra visas sukasiotas. Kiti sako, kad labai senai kažkoks kunigas kny­gose apie tuos pinigus išskaitęs ir iš to kalbos kilę. Žmonės tą vietą milžinkapiais vadina. Iš tikrųjų čia milžinkapiai ir yra. Dar prieš karą, rodos, Šv. Jono dienoje, susidaręs iš Bernotų k. būrys bernų ir ėmę kasti. Atkasę rado daug eilėmis suguldytų kaulų, anglių ir pelenų, o taip pat nemaža įdomių daiktų, būtent: balto metalo kryželi (anot jų, ordeną), sagtis su diržo žymėmis, kardo šmotą, pentiną, odos ir šilko piniginę su baltais pinigėliais. Pinigų matyt būta Rygos miesto ar Zigmanto Augusto. Tuos visus daiktus nusiuntę į Vilnių Lietuvių mokslo drau­gijai, Dr. Basanavičius atrašęs laišką, kuriame, matyt, „archeologus“ gerokai pabarė.

---

Daug daugiau būtų, galima susižinoti atidžiai šią apylinkę patyrinėjus. Na, o kokį kartą kitą į nežinomą vietą nuvykęs, žinoma, maža ką tesusigaudysi. Ten gyvenantiems mokytojams ir mokiniams reikėtų daugiau pasiklausinėti ir ką išgirdus tuoj užrašyti. Tada butų galima gal daugiau kas tikresnio pasakyti.

Balys J. Karsakiškio apylinkė // Panevėžio balsas. – 1927, Nr. 30-32