Naujieji Trakai yra 28 km. į vakarus nuo Vilniaus, šalia Galvės ežero. Trakai dabar rodos nuskurdęs miestelis, kame gyvena beveik vieni žydai. Bet anais šimtmečiais Trakuose gyveno galingi Lietuvos kunigaikščiai; dviejų pilių liekanos dar liudyja apie jų galybę senovėje.
Važiuojant iš Vilniaus į Trakus, pirmiausia akin krinta graži katalikų bažnyčia dviem bokštais. Ją pastatė didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas 1409 m. Didžiausia tos bažnyčios brangenybė – tai stebuklingas vaizdas Šv. P. Marijos su kūdikėliu. Arti Trakų miestelio yra giraitė ir piliakalnis, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas į Galvės ežerą su dvylika salų ir į griuvėsius, dviejų pilių, kurių viena palei ežerą, antroji saloje. Viena pilies dalis atnaujinta, ir rusai ten buvo įsitaisę kalėjimą. Šiaip tėra išlikę tiktai stori mūrai; ten dabar vaikščioja galvijai ir graužinėja žolę.
Žmonės pasakoja, kad ežero dugne gulis Kęstučio lobis geležinėje skrynioje, kuri esanti tvirtomis grandinėmis prirakinta prie ežero dugno. Dažnai žvejai savo tinklais tą skrynią užkliudą, bet kada imą traukti, ji vėl nugrimstanti dugnan.
Pilis saloje statyta jau bus kokie 600 metų, rodos, vokiečių architektų. Stilius jos gotiškas. Ji užėmė didį keturkampį plotą, 40 sieksnių ilgio ir 25 pločio. Stori akmeniniai mūrai 4 bokštais sergėjo pilį; vienas bokštas dar tebestovi. Jeigą sergėjo stiprus, dar išlikęs bokštas, kurio laiptai taip sutriunėję, kad jais nebegalima lipti.
Apie, Trakus paskiau rašė lenkas Stryjkauskis savo knygoje „Chronika polska litewska…„, jog kunigaikštis Gediminas, kuris valdė nuo 1315 – 1339. m., kartą giriose medžiodamas užėjęs senas Gurgano tvirtoves. Jis čia pasistatydino medinius namus gyventi sau medžioklės metu ir juos paskui dovanojo savo sūnui Kęstučiui, kuris tenai nusigabeno savo mylimąją Birutę, kuri pirma buvo Palangoje vaidilutė dievaitės Praurimos šventykloje.
Birutė Trakuose pagimdė 1344. m. sūnų, Vytautą, kuris paskui tapo galingiausiu Lietuvos kunigaikščiu.
Kęstutis medinio buto vietoje pastatė mūrinę pilį, kurią Vytautas paskiau pavertė benediktinų vienuolynu. Bet toji pilis Kęstučiui išrodė negana tvirta; todėl jis šalia Galvės ežero įsteigė dar Naujuosius Trakus, o saloje pastatė aną aukštą tvirtovę, kurios griuvėsiais dar šiandien tebesistebime. Jis šitą darbą užbaigė prieš pat savo mirtį, 1382. m. Vytautas labai mėgo gyventi Trakuose, labiau negu Vilniuje. Jis rūpinosi, kad Trakai augtų ir klestėtų. Jis ten parsikvietė amatininkų ir pirklių iš Krymo pusiasalio, vadinamųjų karaimų, ir suteikė jiems visokių teisių, davė jiems dargi ypatingą seniūną, kuris saugojo tas jų teises.
Daug tenai yra buvę iškilmių ir puotų. Vytautas mirė Trakuose 1430. m. spalių 27. d. Po jo Trakuose valdė Jogailos brolis Švitrigaila. Iš jo išveržė sostą Vytauto brolis Zygmantas, kurį paskui nužudė jo ministeris Daugirdas.
Nuo 1492 m. jau nei vienas kunigaikštis nebeviešpatavo Trakuose. Tenai tesėdėdavo vaivados, kuriems nedaug terūpėjo išlaikyti tos gražios tvirtovės, todėl jos griuvo, o 1655. m. rusų caras Aleksandras Michailovičius ją sudegino ir visiškai sunaikino.
Miestas virto paprastu apskrities miesteliu.
Bet kurio krašto senovės liekana mūsų laikais yra labai įdomi. Šiandien kiekvienas bent kiek apsišvietęs žmogus stengiasi aplankyti kuo daugiau įvairių muziejų ne tiktai savo krašte, bet labai norėtų pamatyti šias įstaigas ir kituose kraštuose. Muziejuje saugomi senoviški daiktai taip labai branginami del to, kad jie turi kultūriškos reikšmės visai žmonijai, o ne vien tiktai vienai kuriai tautai.
O lenkai ir šiuo atžvilgiu yra išsiskyrę tarp kitų, kad ir mažai kultūringų tautų savo barbariškumu. Negana to, kad labai žiauriai persekioja atplėštusoius nuo Lietuvos Vilniaus krašto lietuvius ir visokiausiais būdais juos skriaudžia. Pastaruoju laiku lenkai pasiryžo išnaikinti net tokius stambius istoriškus paminklus, kaip antai senovės lietuvių kunigaikščių pilys, rūmai, griuvėsiai. Mūsų laikraščiai beveik kiekvieną dieną paskelbia lenkų barbariškumo faktus okupuotoje Lietuvoje, taigi kartoti jų čia gal nevertėtų, nes kiekvienam lietuviui, o ypač kariui, be galo skaudu tai visa prisiminti. Antra vertus, sunku suminėti daugybė lenkų įsiutimo ant lietuvių ir barbariško jų šeimininkavimo žygių. Tuo tikslu reikėtų surašyti storiausios knygos apie visus lenkų darbus vien okupuotoje Lietuvoje pasaulis galėtų tada pažinti tikrąjį lenka!
Lenkai dabar drasko, ardo ir visai begėdiškai teršia senoviškas pilis okupuotoje Lietuvos žemėje. Taip pat nė kiek nepasigaili nė Trakų pilies, kuri mums, lietuviams, yra brangiausia. Čia buvo lietuvių kultūros centras, čia gyveno galiūnai Lietuvos valdovai, prieš kuriuos drebėjo ir rusai, ir totoriai, ir lenkai, ir kryžiuočiai! Jei Trakų vardas yra lietuviams labai brangus, tai tuo labiau yra brangesni tos garbingiausios pilies griuvėsiai.
Lietuviai tų visų lenkų daromų musų tautiečiams šunybių, skriaudų ir to niekšiško pasityčiojimo niekuomet nepamirš. Lenkai vis dar nesiliauna naikinti ir niekinti mūsų tautos brangenybių. Ardo tautiškus mūsų paminklus, apgyvendina okupuotąją Lietuvą savo ištikimais žmonimis vis tai neilgam.
Jau neilgai lauksime išmušant tos valandos, kada galėsime priminti lenkams visus jų niekšiškus žiaurius žygius okupuotoje Lietuvoje. Mūsų šimtmetyje įvairiausios rūšies sauvaliavimai bei grobouniškumas neilgam trunka!
Sunkiai prislėgtųjų Vilniaus krašto mūsų tautiečių balsas yra senai visos lietuvių tautos išgirstas!
Trakai ir, bendrai, visas Vilniaus kraštas bus išvaduotas iš žiaurios verguvės!
Varėnos dzūkas „Kary, atmink Trakus” // karys 1926 m. nr. 37, p. 310-311