Galvė
Galvė, Galvės ežeras
Adresas
Galvė. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė esanti tarp Akmenos ir Galvės ežerų.
GPS
54.666753990341, 24.911177158356
Galvė
Galvė – ežeras pietryčių Lietuvoje, Trakų rajone, Trakų miesto šiaurinėje dalyje, Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Pietuose išsikišančiame pusiasalyje yra XIV a. Pusiasalio pilies liekanos.
Ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius 3,28 km, didžiausias plotis siekia 1,96 km. Altitudė 148,5 m. Ežero gylis rytinėje ežero dalyje siekia net 46,7 m. Galvės dubuo rininės kilmės. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 13,5 km, su salų krantų linijomis 20,1 km. Šiaurėje, pietryčiuose yra ilgos įlankos, gausu pusiasalių. Krantai daugiausia žemi, lėkšti, rytuose apaugę Užutrakio parku, pietuose – Trakų parku, pietryčiuose – Varnikių mišku.
Ežeras pietuose protakomis jungiasi su Lukos ir Totoriškių ežerais, o rytuose – su Skaisčio ežeru. Per Galvės ir Totoriškių ežerų sąsiaurį pastatytas Karaimų tiltas. Į ežerą suteka 2 upeliai. Ežeras priklauso Moluvenės upelio baseinui (Neries intakas).
Šiaurinėje ežero pakrantėje įsikūrę Bražuolės ir Totoriškių kaimai, pietrytinėje – Varnikų kaimas. Vakarine pakrante eina kelias 107 Trakai–Vievis , šiaurine – kelias Nr. 4722 (Trakai – Rykantai) ir Nr. 4750 (Privažiuojamasis kelias prie Užtrakio turizmo bazės nuo kelio Trakai–Rykantai). Galvės ežeras – populiarus turistinis objektas. Aplink ežerą įsikūrusios stovyklos, poilsiavietės. Veikia keletas kaimo turizmo sodybų. Šiaurinėje pakrantėje yra Užutrakio dvaras.
Ežere yra 21 sala, apipinta įvairiomis legendomis. Daugiausia salų yra pietinėje dalyje, bendras salų plotas – 15,15 ha. Svarbiausios salos:
- Pilies sala (plotas 2,2 ha), yra Trakų salos pilis.
- Alka (3,36 ha) (taip pat vadinama Valka, Volga)
- Raudų sala (2,26 ha)
- Deimantinė (0,42 ha)
- Plytinė (1,21 ha)
- Vidurinė I (0,79 ha)
- Vidurinė II (0,52 ha)
- Vidurinė III (0,33 ha)
- Pirtsalė (0,43 ha) (pasakojama, kad joje bajorams būdavo „užkuriama pirtis“ už prasižengimus kunigaikščiui)
- Karaimų sala (1,05 ha) (taip pat vadinama Kopūstine, Karvine)
- Bažnytėlė (0,48 ha) (stovėjo nedidelė cerkvė, kurią Vytautas Didysis pastatė antrajai žmonai Julijonai – kunigaikščio Jono, Algimanto sūnaus dukrai)
- Žvyrių (0,44 ha)
- Banda
- Boreikė ir kt.
Legendos ir padavimai
Liaudis pasakoja, kad ežero vardas gali būti kilęs nuo žodžio „galva“ – esą ežere kasmet nuskęstąs bent vienas žmogus, t. y. ežeras reikalauja galvos.
Ežerėvardis Galvė (dar žinomas kaip Galvis) kildinamas iš žodžio galvis („kūdros stačias šlaitas, kūdra ežero ar upės vietoje“), kuris susijęs su gelmė, taip pat latv. dzelve („vandens duobė pelkėje“).
Iki XVII a. dokumentuose Galve vadintas visas Trakus supantis ežerynas. Vietinių gyventojų visas vanduo, supantis Trakus, dažnai vadinamas tiesiog Trakų ežeru (Jezioro trockie, Тракайское озеро).
Informacija apie Galvės ežerą kituose šaltiniuose:
Trakų ežeras
Apie Trakų ežerą ir miestą rašo Lietuvos istorininkas Balinskis: „Trakų vieta taip yra graži ir maloni (romantinga), jog jeigu ji būtų Pietų arba Vakarų Europoje, daugybė keleivių plauktų čia lankytis, o gyventojai pralobtų del to žmonių domėjimosi; ne viena knyga, kurioje būtų aprašomas šis puikus kampelis, ne vienas vaizdas, kuriame būtų reiškiamas įstabus didžiųjų pilių griuvėsių paveikslas, duotų darbo gabių rašytojų plunksnai ir žymių dailininkų įnagiui. Įstabiai gražus ežeras aplieja miestelį; vien sausa sąsmauka teleidžia nuo Vilniaus vieškelio jin įvažiuoti, šiaip jau viena vienintelė Karaimų gatvė, del gyvenančių joje karaimų taip praminta, padaro nedidelį pusiausalį ir kuone visą miestą. Nuo kalno, kuriame prieš kelis amžius stovėjo (Senoji) Pilis, kurios pamatų tik ženklai tėra susiekiami, tas sto pats tebėra užsilikęs žavėjąs mus reginys. Nuo čionai atsidengia visas ežeras, kurio mėlyname paviršiuje žiba dvylika smaragdo žalumos didesniųjų salų. Vienoje juju, pačioje didžiausioje (Papilės) saloje iš vandens gelmių išsikiša senovės pilies puikiausi Lietuvoje griuvėsiai. Senasis padavimas taria ežerą Galvės vardą dėl to gavus, jog pavasarį leisdamas ledus, jis kasmet sau galvą aukai pasiimąs skandindamas žmogų, gyvulį ar paukštį. Ir iš tikrųjų jis yra labai gilus, ypačiai palei Papilės salą, kur kaip tik puikiausių sieliavų sužvejoja. Žvejai pasakoja taip, jog žvejodami jie kasmet užkliūną kažin kokią grandinę, kuri esanti prie pilies mūro vandenyje prikalta, o prie grandinės prikalta esanti Kęstučio turtų dėžė; kai kada grandinė iškelianti ją viršun, bet ji jokiu būdu nesanti pagaunama”.
M. Biržiška „Ežerai ir pellės” // Lietuvos geografija 1917 m., p. 58-59

