Kaunis – paslaptingasis meilės nykštukas iš lietuvių senųjų pasakojimų, glūdintis tarp tikėjimo ir romantinės vaizduotės, įkūnija senovės meilės magijos pasaulį, kurį T. Narbutas – bene garsiausias, bet ir prieštaringiausias XIX a. Lietuvos istorikas – pabandė užrašyti savo darbuose. Nors Teodoras Narbutas nėra šaltinis, kuriuo būtų galima pasitikėti šimtu procentų, jo tekstai vis dėlto suteikia įžvalgų apie mūsų tautos pasaulėvaizdį ir mitopoetinę vaizduotę. Ne kiekvienas jo pateiktas vardas ar vieta turi archeologinį ar dokumentinį pagrindą, tačiau bendrajam kultūriniam išprusimui ir senųjų mitų rekonstrukcijoms jo raštai – neįkainojami.
Šiame straipsnyje susipažinsime su meilės dievaičiu – Kauniu, Mildauninkų žiniuonių iššaukiamu sparnuotu nykštuku, kuris savo motinos Mildos – meilės deivės – įsčiose saugomas, skraido po pasaulį ir širdis užkrečia mirtinais meilės kerais. Sužinosime apie šventąją giraitę Kauno santakoje, apie meilės aukurą Aleksoto kalne, ir apie tai, kodėl kai kurie padavimai miesto vardą kildina būtent iš šio paslaptingo dievaičio.
Tai pasakojimas apie senąją pasaulėjautą, kurioje meilė – ne vien jausmas, bet dieviška jėga, kuriai pasiduodama, kurios siekiama ir kurios bijomasi. Leiskis į šią kelionę – į atminties, mitų ir meilės slėpinį.
Kaunis
Meilės dievaitis, deivės Mildos sūnus, lietuvių Kupidonas. Kitaip vadinosi Pizio.
Iš pasakojimų, surinktų Kauno apylinkėse, aiškėja, kaip jau anksčiau matėme straipsnyje „Milda“, kad buvo tam tikra rūšis kerėtojų, arba meilės deivės žynių, vadintų mildauninkais, kurie padėdavo žmonėms meilės reikaluose. Be kitų kerų, jie žinojo tam tikrą sparnuotą nykštuką, vadinamą Kauniu (Kaunis); kerėtojo pasiųstas, jis užpuldavęs jaunuolius, nenorinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdaves mirtinais meilės nuodais. Šis nykštukas nuolat gyveno savo motinos, vadinamosios Mildos įsčiose, o ji buvo didelė meilikautoja ir valdė tos rūšies kerus: ji apskriedavo visą pasaulį oro vežimu, traukiamu poros baltų kaip sniegas balandžių, todėl jos valdžią visur pažino. Mildauninkai turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę. Mūsų kraštuose dar išliko dainelė, susijusi su tuo dievuku:
Skrindau Kaunis iž tola,
Kur wassara umžynoja.
Man pasakė Naszaugole,
Jog tinaj mejlis karaujoja:
Unt szinvu arklu rejtwažoja
Su didu iždu nuoplesiu.
Ej sugriže Dewutesiu!
Paimk jus unt salios sparnos,
Atneszk man jus swejku tiktej,
Ne noru až brangiu diklej,
Gan man sauos apimirnos.
(Skrido Kaunis iš toli,
Kur vasara amžinoji.
Man pasakė neužauguolis,
Jog tenai medis kariaujoja:
Ant širvų arklių raitvažiuoja
Su didžiu iždu nuoplėšių.
Ei, sugrįžk, Dievutėliau!
Paimk juos ant savus sparnus,
Atnešk man juos sveiką tiktai,
Nenoriu aš brangių daiktų,
Gan man tavo apėmimo).
Vietos padavimai dar skelbia, kad Kaune, pačioje Nemuno ir Neries upių santakoje, augo dievams skirta giraitė, kuri tęsėsi iki pat pilies, dabar virtusios griuvėsiais. Šią vietą iki šiol vadina šilu, nors joje nematyti jokio medžio. Taip pat pasakoja, kad Aleksoto priemiestyje, ant vieno kalno, stovėjusi šventykla arba aukuras, skirtas meilės dievybėms.
Iš šių pastebėjimų reikia daryti išvadą, kad pats Kauno miestas pavadinimą gavo veikiau nuo dievaičio Kaunio, o ne nuo kunigaikščio Kūno, Palemono sūnaus, kuris buvęs miesto įkūrėjas. Neneigdami šios istoriko žinios, privalome pažymėti, kad tikėjimas čia minimą dievaitį buvo senesnis už kunigaikščio laikus; vietovės didžiųjų upių santakose turėjo būti daug anksčiau apgyventos, jose visur buvo dievų prieglobsčiai. Taip pat Kaunio vardas labiau už Kūno panašesnis į pavadinimą miesto, kuris lietuviškai vadinasi Kaunu (Kaunos).
Senovės romėnų vienas iš Kupidono pavadinimų taip pat buvo Caunius.
T. Narbutas „Kaunis” // Lietuvių tautos istorija, I tomas, 1998 m.