Kauno pilies praeitis – tai pasakojimas apie vieną seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos gynybinių centrų, kurio sienos mena ne tik didžiųjų kunigaikščių laikus, bet ir nuolatines kovas dėl valstybės išlikimo. Ši pilis, apipinta legendomis ir istorijos migla, stovi ten, kur susitinka Nemunas ir Neris – vietoje, kuri nuo seniausių laikų traukė žmones, prekybą ir kartu – priešų žvilgsnius. Nors tikslūs jos įkūrimo metai skendi spėjimuose, archeologiniai radiniai ir istoriniai šaltiniai liudija, kad čia virė gyvenimas dar gerokai prieš piliai iškylant.
Per šimtmečius Kauno pilis tapo ne tik kariniu bastionu, bet ir simboline riba tarp skirtingų pasaulių – tarp pagoniškosios Lietuvos ir agresyviai besiveržiančių kryžiuočių ordinų. Ji matė tiek didingas pergales, tiek skaudžius pralaimėjimus, buvo griaunama, atstatoma ir vėl puolama. Šios pilies istorija – tai ne vien akmens ir mūro kronika, bet ir gyvas liudijimas apie tautos valią priešintis, išlikti ir kurti savo valstybę net sudėtingiausiais laikais.
Kauno pilies praeitis
Ši pilis dar vadinama „karalienės Bonos (Zigmanto I žmonos) pilimi“. Kas ir kuomet ją įkūrė, tikrų žinių nėra. Yra tik patirta kasinėjant įvairiose vietose, kad tose vietose, kur dabar stovi Kaunas ir jo apylinkėse, nuo žilos senovės gyveno žmonės. Iš tų laikų yra užsilikę daug legendų (pasakojimų), bet jose ko nors tikro apie Kauno įsikūrimą nerandame. Anot vieno padavimo, Kaunas esąs įkurtas X amž., anot kito – 1030 m., kiti dar tvirtina, jog tais metais Kauno pilis buvusi Lietuvoje viena stipriausių, o patį Kauną įkūrė pirmasis Aukštaičių ir Žemaičių kunigaikštis, Palemono sūnus Kūnas.
Iki XIII amž. Kaunas stambios politikos reikšmės neturėjęs. Toji reikšmė pakilusi tik Gediminui, Algirdui ir Kęstučiui viešpataujant. Kaunas pasidarė užtvara, ties kuria turėjo sugniužti plūstanti Lietuvos sostinėn Vilniun kryžiuočių kariuomenė. Tik 1362 m. netikėtai kryžiuočiai ją apsiautė ir, sumušę kariuomenę, sugriovė. Tas įvyko dėl to, kad pilies įgula, sulyginus su kryžiuočiais, buvo menka (4000 žm., o kryž. 35000), o Algirdas ir Kęstutis su savo kariuomenėmis buvo išėję su gudais kariauti.
Vėliau pilį atstatė ir sustiprino. Ties ja dažnai ėjo kovos. Pilis matė ir kryžeivius, sutikusius Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos riterius, maskolius ir kitus įvairius priešus. Vokiečiai netoli Kauno, ties Raudondvariu ar Vilkija, buvo pasistatę pilį, pavadintą „Gottes Verderb“. Aišku, turint pašonėje tokį plėšikų lizdą, Kaunas buvo pirmiausias punktas, ginąs nuo įsibriovimo tokių pavojingų priešų. Todėl pilis, nuolat griaunama, negalėjo atsistatyti.
Pilis buvo labai graži. Gedimino ir Algirdo laikais buvo neįveikiama, sustiprinta nedegančiais mūrais ir angomis gintis. Buvo dideli sandėliai ginklams ir lobiams. Už griuvėsių stovi labai stipri siena, kurios jokia armota pramušti neįstengia.
Vėliau, kai Vytautas kovojo su Jogaila ir kryžiuočiais dėl tėvo sosto, jiems atidavė visą Žemaitiją, o kovų areną nukėlė arčiau Vilniaus. Kauno reikšmė sumenko. Neatgavo jau savo pirmykštės galybės ir tuomet, kai Vytautas atsiėmė Žemaičius ir sutriuškino kryžeivių galybę ties Grunvaldu (Žalgiriu). Sim. Daukanto († 1864 m.) raštuose skaitome, kad po Vytauto mirties, kai Lietuvos galybė jau pasviro, Kauną ir gudai aplankė. Matyt, jis buvo itin svarbus punktas. Nuo 1601 iki 1630 m. Kauno sritis buvusi pavesta kun. Jonui Radvilai, kuris įsitaisęs pilyje kalėjimą ir teismo archyvą.
Lenkijai ir Lietuvai žlugus (1795 m. per trečią padalinimą), Kauno pilis visai apmirė. Ne tik laikas, bet ir žiaurūs mūsų pavergėjai rusai dergė, griovė mūsų praeities liekanas. Pasakojama, kad pilies akmenimis Kauno gatvės išgrįstos, daug namų pamatams išvežiota. Riogso ji nesaugoma ir netyrinėjama. Tuomet buvo žinoma ir dabar dar kalbama, kad iš pilies ėję požeminiai urvai po Nemunu ir tęsiasi net ligi Raudondvario. 1883 m., kol dar anga į požeminį urvą buvo pastebima, buvo pradėta pilį tyrinėti. Į požemį nusileido du vyrai, bet požemio tvaiku užtroško; beištraukti jų lavonai. Tyrinėjimo darbai buvo nutraukti, o anga į požemį užmūryta.
Pilies viduryje pristatė bakūžėlių, apie ją pradėjo versti sąšlavas ir kt. Tik pradėjus savo nepriklausomą gyvenimą, miesto valdyba pilnai susirūpino: sąšlavas išvalė, griūvančius akmenis sucementavo, pilį aptvėrė tvora ir įtaisė gražius gėlynus. Veik tuo pat metu pradėta rūpintis ir pilies tyrinėjimu. Tačiau dėl įvairių priežasčių darbo pradėti negalėjo. Pagaliau 1924 m. archeologinė komisija nutarė pradėti pilies tyrimo darbus. Darbus vedė archeologas-dail. Presas. Kasinėjimai pradėti lapkričio 24 d. Tai buvo beveik paruošiamieji kasinėjimai, kad nustatytų kalvos susisluoksniavimą, ant kurios stovi pilis; be to, reikėjo atkasti žemutinius dabartinio bokšto aukštus ir antrąjį bokštą bei sieną, kurią Neries potvyniai išardė.
Bekasinėjant pasirodė, kad pilies kiemas buvo storai išgrįstas maišytų su kalkėmis akmenų grindiniu. Neišgrįstose vietose, matyt, stovėję akmeniniai ir mediniai trobesiai, tačiau sudegę, nes atkasti degėsių sluoksniai. Iš šiaurės pusės siena nusitęsia veik prie Neries ar į ją ir dingsta.
Pasikasus bokšto viduje atsidurta užgriautame rūsyje: patirta, kad čia buvusios bokšto pirmojo aukšto durys kieman. Toje vietoje rasta keletas vario papuošalų moterims, kurie, žinovų nuomone, esą padaryti XIII–XIV amž. Italijoje. Rasta indų šukių, kaulų ir pinigų Zigmanto III laikų.
Kitose vietose bekasinėjant, ypač vakariniame kampe, kur lūšna riogso, užtiktos supuvusios grindys. Jas išlaužus, pasirodė būta kažkokio požeminio sandėlio. Rastas senovinis armotos šovinys ir keletas žalvario lydinių. Dėl to yra keletas spėliojimų: pirmuoju – kad lydiniai pasidarė gaisro metu, sutirpus kokiems nors žalvario daiktams, pavyzdžiui, pinigams, o kiti, pasiremdami lydinių išvaizda, tvirtina, būk jie yra tyčia sulydyti ir ši vieta buvusi kadaise metalo liejykla.
Be to, įvairiose vietose atrasta žmonių ir gyvulių kaulų, senovinių, su dailia ornamentika, molio indų iš XIV amž., įvairių vario papuošalų, ginklų ir pagaliau – molinė pypkė, kuri, nors daug šimtų metų ten išgulėjusi, tačiau išlaikiusi bočių tabako kvapą: pypkė kvepia tabaku, tartum šiandien kas ją būtų rūkęs.
M. „Kauno pilies praeitis” // Šaltinis 1929 m., nr. 3, p. 33