Kauno priemiesčiai ir apylinkės

V. Bičiūnas „Kauno priemiesčiai ir apylinkės“ // Trimitas. – 1932, Nr. 2, p. 27-28; Nr. 3, p. 48; Nr. 4, p. 68; Nr. 5, p. 87-88;

Mūsų laikinoji sostinė, esanti gražioje dviejų upių — Nemuno ir Neries santakoj, turi ne vien garbingą praeiti, bet ir gražių vaizdų bei apylinkių. Pati dviejų upių santaka yra tiek daili, kad prieš šimtą metų gyvenęs Kaune didysis Lietuvos poetas Adomas Mickevičius šitaip dainavo:

„Puikios, malonios pakalnės ties Kaunu.
Puošia jos tulpėms Viliją sraunią;
myli lietuvę gražesnis jaunimas,
negu kad rožių ir tulpių audimas.
Vilijai Kauno pakalnės per nieką:
Nemunas ieško ir žiedus palieka;
Mylimą Nemuns, smarkiai apkabinęs,
neša pro kalnus, per tyrų platybes”.

Ieškodami poezijų knygose, rastume dar daugiau poetingų aprašymų mūsų laikinosios sostinės apylin­kių. Tačiau ne viena iš tu Kauno vietų, kurios dar nesenai miesto apylinkėmis buvo laikomos, dabar miesto centru arba priemiesčiais virto.

Štai, dar visai nesenai Kauno gražioms apylin­kėms priklausė Žaliakalnis.

Žaliakalnis tai plati aukštuma, kurios vienoj pu­sėj teka Neris, kitoj Nemunas. Aiškus vyravimas Žaliakalnio ant kitų Kauno aukštumų, mūsų dailininkui ir archeologui velioniui T. Daugirdui kėlė minčių, kad Žaliakalny turėjusi stovėti seniausioji Kauno pilis.

Kad Žaliakalnis žiloje senovėje buvo gyvena­mas, rodo, teisybė, ne gausingos žalvario iškasenos, kurių esama M. K. Čiurliionio galerijoje. Tačiau pi­lies žymių Žaljakalnyje nerasta. Be to, kad iš Žaliakal­nio aukštumų, ypatingai nuo vadinamos „batareikos” (ties Meno-mokykla) matomas yra puikiausias viso miesto reginys, tai yra istorinė vieta.

1362 m., per Kauno pilies apgulimą, Žaliakal­nyje su savo kariuomene stovėjo didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis.

Kęstutis grasė Kauną naikinusiems kryžiuočiams, tačiau jų nepuolė, nes jo kariuomenės jėgos buvo per silpnos. Vėliau, ligi XIX amžiaus Žaliakalnis lieka visai nežymus ir net negyvenamas. Tik 1812 m. Napoleo­nui per Lietuvą žygiuojant į Maskvą. Žaliakalnyje buvo įsistiprinę rusų kazokai. Prancūzams per Ne­muną persikėlus, kazokai iš savo pozicijų pasitraukė.

Napoleono kariuomenei grįžtant iš Rusijos, Ža­liakalnyje įvyko keletas smarkesnių rusų susirėmimų su gen. Nėy’o vadovaujama kariuomene, kuri gynė Kauną. Prancūzų apkasai buvo ties dabartiniu tvir­tovės kasimu. Prancūzams už Nemuno atsitraukus, Žaliakalnyje buvo pastatytos rusų patrankos, kurios šaudė per miestą į Napoleono kariuomenę, stovėjusią Aleksote.

Dabar Žaliakalnyje randama žmonių kaulų, grei­čiausiai, tų kovų aukų.

1831 m. sukilėlių kariuomenė, keliais atvejais mėginusi paimti Kauną, kiekvieną kartą susiremdavo Žaliakalnyje su rusų kariuomenės miesto garni­zonu. Tų kovų metu rusai buvo įsitvirtinę ties Klebo­niškių senose prancūzų ir naujose savo įrengtose redutose (kasimuose). Dabar tų kasimų nė žymės ne­beliko.

1847 m. Kauno miesto planas parodo, kad Žalia­kalnis visai buvo dykas, be vieno gyvenamo name­lio. Perkėlus į Kauną žemaičių vyskupijos ir guberni­jos centrus, Žaliakalnis pradėjo greitai apsistatyti ir pagaliau, jame antras miestas išaugo.

Žaliakalnio netarpiškas tęsinys yra Vytauto kal­nas. Vytauto kalno istorija yra dar paprastesnė negu Žaliakalnio. Vytauto Didžiojo vardas tam kalnui ne­bent todėl gali tikti, kad, rasit, tais pačiais 1362 m., kada kryžiuočiai laikė apgulę Kauno pilį, tada dar nepilnametis Kęstučio sūnus Vytautas jodinėjo da­bartiniame Vytauto kalne su savo kariuomenės bū­riu, ieškodamas progos savo brolį Vaidotą gelbėti nuo prapulties.

Reikšmingesni įvykiai Vytauto kalne prasideda tiktai XIX amžiuje. Napoleonui žygiuojant į Rusiją, Vytauto kalne stovėjo grafo Orlovo leib-kazokų da­lys, kurių štabas buvo ties Rumšiškiais. Tos dalys pačios pirmutinės susirėmė su prancūzais, stengdamosios sutrukdyti Napoleono kariuomenės kėlimąsi per Nemuną. Dar 1888 m. Vytauto kalnas buvo tan­kiu ąžuolynu apaugęs. Į tą ąžuolyną vaikščiodavo Kauno kunigų seminarijos klierikai — patriotai ir, kaip kun. J. Tumas pasakoja, pasiskirstę būreliais, tarėsi apie lietuviškų knygų leidimą ir platinimą. Tų būrelių dėka atsirado „Apžvalgos” laikraštis, ėjęs spaudos draudimo laikais Tilžėje. Į pabaigą XIX amžiaus Vytauto kalnas žymiai nupliko, nes rusų valdžia sumanė čia tvirtovės įtai­symus ir kareivines statyti. Vytauto kalno kareivi­nės ligi šiol tebėra, bet tvirtovės įtaisymai baigiami naikinti.

Iš visų tvirtovės įtaisymų Vytauto kalne reikš­mingiausias tai rūsys — blindažas, kurs yra prie Parodos gatvės, ties „Neolithuanijos” rūmais. Sako, ta­me blindaže per vokiečių antpuolį 1916 m. buvo pa­sislėpęs tvirtovės komendantas rusų generolas Grigorjevas.

Nuo gretimojo, vadinamo Tunelio kalno Vytauto kalną skiria Adomo Mickevičiaus slėnis. Tas slėnis pavadintas Mickevičiaus slėniu todėl, kad genialusis poetas, gyvenęs mūsų mieste 1820-23 m. tikrai mėg­davęs tame slėnyje vaikštinėti ir raitas jodinėti. Beje, Mickevičiaus slėnis ir seniau reikšmingas buvo. Tuo slėniu ėjo (ir dabar tebeina) kelias iš Kauno į Vilnių. 1659 m. tuo keliu į Kauną atėjo caro Aleksiejaus Michailovičiaus kariuomenė ir, pabuvusi čia vienerius metus, mūsų, miestą smarkiai sunaiki­nusi, Lietuvos didikų Katkaus (Katkevičiaus) ir Pociaus (Paco) kariuomenės stumiama atgal pasitraukė.

1812 m. A. Mickevičiaus slėniu į Vilnių su savo kariuomene traukė Napoleonas.

A. Mickevičiaus slėny prie Girstupio guli akmuo, kuriame, pasak žmonių, genialusis poetas pats iška­lęs siluetą, rankas, laikančias plunksną ir savo parašą. Tačiau, greičiausiai, tai bus kurio nors jojo gerbėjo darbas.

Tunelio kalnas sudaro masyvini kyšulį, kurį iš dviejų pusių skalauna Nemuno bangos, iš trečios tie­sias lyguma, kurioj išsiplėtė vadinamieji Žemutiniai Šančiai.1896 m. rusams nutiesus pro Kauną geležinkelį, po tuo kalnu buvo iškastas tunelis, turįs arti 1 kilometrą ilgio. Ant tunelio kalno yra kaimas, Aukš­tutiniais Šančiais vadinamas. Vienoje pusėje neap­rėpiami toliai, o čia pat po kojų boluoja Pažaislis. Pažaislio bažnyčios kupolas ir gretimieji rūmai. Kiek arčiau — Petrašiūnai, kitam šone glūdus Panemunės miškas ir Žemutiniai Šančiai. Žemutinių Šančių vie­toje dar Napoleono laikais buvo grynas smiltynas, retu pušynėliu apaugęs. Čia nuo Jiesios upės slėnio per Nemuną buvo įtaisyti 3 plukdomieji tiltai, per kuriuos perėjo didžioji Napoleono armija. Arčiau Karmelitų, kur dabar yra geležinkelio tiltas, buvo kaimas, Naujakiemiu vadintas. Toliau A. Panemu­nės link buvo kaimas Pašilė ir dar toliau, kur dabar kareivinės, Baibokų kaimas.

Rusams statant Kauno tvirtovę, tuose kaimuose gyveno tvirtovės statybos darbininkai. Nuo to yra ki­lusi pačių Šančių (suprask, apkasų) pradžia ir jų vardas.

Kitoj pusėj Nemuno ties Aukštutiniais ir Žemuti­niais Šančiais, yra Aukštosios Panemunės priemiestis. Aukštoji Panemunė yra viena iš seniausių Kauno apylinkių vietų. Ieškodamas prieš Jogailą paspirties pas kry­žiuočius, Vytautas Didysis buvo pasirašęs sutartį, kuria be kitko leido ordinui pasistatyti kelias pilis prie Nemuno ir dvi panery. Viena iš tų pilių, buvo „Naujasis Gardinas“ (Neugarthen) kita Marienburg (Marijos miestas). Ties Seredžium Neuhaus, kuri, spėjamą, stovėjo čia, kur dabar A. Panemunė arba ant vadinamo Napoleono kalno. Beje, Panemunės pi­lis, kaip pasakoja kryžiuočių kronikininkai, jau 1367 iš pradžios buvo pastatyta, bet, Kęstutis ją sunaikino. Paskiau, Vytautui leidus, A. Panemunės pilis 1391 m. buvo atnaujinta. Tačiau neilgam, 1396 m. Vytautas Didysis Panemunės pilį pats sunaikino ir jos daugiau nebeatstatė. XVII-me amžiuje, augant ir plečiantis Kauno prekybai su užsieniais, A. Panemunėje atsira­do pirklių, muitininkų bei prekių kainotojų, kurie tikrino visą Nemunu plukdomą žaliavą ir už ją muitą ėmę.

Anais laikais muitų rinkimo teisė būdavo perlei­džiama pasiturintiems žmonėms, kurie už tą teisę karaliui iš karto sumokėdavo. Kauno muitų išpirkėjais paprastai būdavo žydai. Pati muitinė stovėjo ant va­dinamojo Napoleono kalno ir todėl tas kalnas Žydakalniu buvo vadinamas. Napoleono kalnu jis vėliau buvo pramintas, berods, be tikro pagrindo, nes Na­poleonas ant to kalno niekad nėra buvęs.

Kiek žemiau Aukštosios Panemunės yra jaukus ir vaizdus Jiesios upelio slėnis. Tuo slėniu nuo Linksmakalnio ir Fredos kalnų 1812 m. birželio 24 d. lei­dosi žemyn Napoleono kariuomenė. Patsai prancūzų imperatorius buvo kiek atokiau nuo kalbamos vietos Fredos pusėje.

Napoleonas pats išrinko tą vietą. Trys plukdo­mieji tiltai, prancūzų pontonistų pastatytieji, sujungė abu upės krantus. Vien reguliari kariuomenė, neskai­tant gurguolių, visą parą ėjo tais trimis tiltais, kol perėjo Nemuną. Matydami aukštai ant kalno stovin­tį savo vadą, kareiviai sveikino jį nei nemanydami, kad, peržengę Nemuną, retas kuris iš jų atgal be­sugrįš.

Napoleono kariuomenei atgal besitraukiant, ge­nerolo Platovo kazokai, perėję ledu Nemuną, gruo­džio 11 d. užpuolė iš dviejų pusių Nėy’o vadovau­jamus prancūzų armijos likučius, būtent, nuo Jiesios ir Marvelės. Prancūzai buvo sumušti ir pasitraukė, palikdami priešo rankose 20 patrankų, kurių viena dalis buvo Aleksote, kita dalis Fredoj ir ant vad. Napoleono kalno, 1831 m. lenkmečiu dalis reguliarinės lenkų kariuomenės, vadovaujamoji pulk. Dembickio, buvo užėmusi Aleksotą, Fredą ir A. Panemunę, bet, ne­gavusi leidimo iš Gelgudo Kaunui paimti, iš ten pasitraukė.

Viena iš gražiausių Kauno apylinkės vietų yra Aukštutinė ir Žemutinė Fredos. Fredoje seniau buvo dvarvietė, XVII-me amžiuje priklausiusi Kauno mies­tui, vėliau tekusi didžponiams Gadliauskiams bei Gavronskiams. Rusų valdžia, įrengdama Fredoj dalį tvirtovės įtaisų, apsodino ją gražiomis medžių alėjomis, kurios ir dabar tebežaliuoja. Eida­ma iš rankų į rankas, Freda, pagaliau, teko mūsų valstybei, kuri čia įrengė gražų ir turtingą botanikos sodą, sodininkystės mokyklą, įkurdino karo lakūnus, žemai įrengė dirbtuves, pastatė elevatorių ir kt.

Kauno elevatorius skiria Fredą nuo greta esan­čio Aleksoto. Toji vieta, seniau atskiras bažnytkaimis, dabar Kauno miestui priklausanti, minima greta Kauno daugely istorinių raštų. Istorininkai romanti­kai spėja Aleksotą seniau buvus Kauno pagonišku kapinynu. Tačiau, labiau tikėtina, kad tai yra buvęs paprastas kaimas, ilgainiui tapęs bažnytkaimiu. XVII-me amžiuje. Aleksotas, lygiai kaip kitos arti­mojo užnemunio vietos, skaitėsi Kauno miesto savy­bė. Aleksote būta dviejų koplyčių, kurios buvo prirašytos prie Kauno parapinės bažnyčios (dabarti­nės Bazilikos). XVII-me amžiuje Aleksotą, pana­šiai kaip kitas Sūduvos vietas, skaudžiai palietė ma­ras. Karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui Lenkiją ir Lietuvą valdant, Garliavos — Aleksoto apylinkės buvo paskirtos piktadarių trėmimui. Lenki­ją ir Lietuvą antrukart padalinus, Aleksotas laiki­nai ne tik nuo Kauno, bet ir nuo Lietuvos buvo at­skirtas. tačiau, neilgam: Napoleonui pralaimėjus ka­rą su Rusija, visa Varšuvos kunigaikštija (taigi, ir Aleksotas) atiteko rusams, kaip dalis 1815 m. nusta­tytosios vadinamos kongresinės Lenkijos.

Nors vėliau Aleksotas,lygiai kaip ir patsai Kaunas, rusų buvo valdomas, vis dėlto Aleksote kitoks veikė kalendorius (gregorijoniškasis) ir kitoki įstaty­mai (vadinamoji Napoleono teisė).

1812 m. birželio 23 d., sako istorininkai, Napo­leonas atvyko į Aleksotą ir, persirengęs lenkų karininko rūbais, iš vieno namo balkono (dabar Veive­rių g. 25 Nr.) pirmą kartą išvydo Kauną. 1861 m. Aleksotas buvo liudininkas keistos, bet įsidėmėtinos demonstracijos, kurią surengė Kauno vienuoliai augustiijonai. Liepos mėn. 12 d., t. y. Liu­blino unijos sukaktuvių dieną, tėvai augustijonai, kurie tada valdė parapinę bažnyčią (dabar Baziliką), surengė esą religinę, o iš tikrųjų lenkiškai patrio­tišką eiseną.

Oficialine priežastimi tos procesijos buvo skel­biamas reikalas eiti į Petnyčių folvarko (netoli Gar­liavos) koplyčios pašventinimą.

Tačiau iš tikrųjų, A. Panemunės, Zapyškio ir Garliavos procesijos (suprask, iš Varšuvos kunigaikštystės), susitikdavo su Kauno (suprask, Lietu­vos) procesija, turėjo reikšti Liublino unijos atnau­jinimą.

Nežiūrint rusų valdžios atstovų daromų kliū­čių, abi procesijos susitiko ant pontoninio (plukdomo) Aleksoto tilto, kurs tada buvo ties pat Vytauto bažnyčia ir jungė Aleksoto bažnytkaimį su dabarti­ne Aleksoto gatve.

Ilgą laiką Aleksotas buvo Sūduvos krašto aruo­du. Čia iš tolimiausių vietų (nuo Marijampolės, Kalvarijos, Vilkaviškio ir kt.) buvo suvežami javai ir pi­lami į kelių aukštų mūro svirnus, kurie lig šiol tebe­stovi, iš dalies nepaliesti, o iš dalies gyvenamais na­mais paversti. Paskutiniai Aleksoto ir Viesulavos (klaidingai „Linksmadvariu“ vadinamos) savininku buvo dvarininkai Gavronskiai. Vienas iš jų taip mėg­davo lošti kortom, kad bemaž visą savo turtą pra­kortavo. Dabar Aleksotas yra vienas iš gyviausių Kauno priemiesčių, turinčių keletą gražių ir įsidėmė­tinų namų (Napoleono stiliumi statytų). Su Kaunu jį jungia Vytauto Didžiojo tiltas.

Apibūdinę Aleksotą, dirstelkime dar į Vilijampo­lę — tą senąjį Kauno žydų „getto”.

Gavę XV-me amžiuje Magdeburgo teisių privilegijas, įgiję tuo būdu savivaldą, nuolatiniai Kauno gyventojai energingai ėmėsi savo teisių ginti.

Svarbiausias teisių gynimo tikslas buvo – apsisaugoti nuo svetimtaučių ir svetimšalių pirklių konkurencijos. Naudodamasis įgytomis privilegijomis Kauno magistratas (savivalda) uždraudė svetimšaliams ir žydams gyventi mieste ir varyti prekybą.   

Svetimšaliams (daugiausia vokiečiams) gyventi buvo paskirtas tam tikras rajonas kur dabar Jėzuitų bažnyčia ir miesto ligoninė.

Tas rajonas seniau vadinosi „Vokios kampas”, o žydams buvo leista gyventi tik Vilijampolėj, tuo būdu lig 1751 m., t. y. lig to laiko, kada žydams buvo leista gyventi ir pačiame mieste, Vilijampolės isto­rija yra drauge ir Kauno žydų istorija.

Vilijampolė ilgą laiką buvo karaliaus savybė. Už laikomą žemę ir kitokį turtą Vilijampolės žydai mokėjo „činšą” (amžiną nuomą). Vienas iš karalių, būtent, Aleksandras Jogailaitis, sumanęs pabaigoj XV amžiaus visus žydus iš savo valstybės išvaryti, skaudžiai nuskriaudė ir Vilijampolės žydus.

Tačiau visiems Lenkijos ir Lietuvos žydams at­sipirkus, karalius leido jiems grįžti į savo senąsias vietas.

Vilijampolės žydai iš pradžių atskiros bendruo­menės („kahalo”) nesudarė. Ilgą laiką jie priklausė Kėdainių ir Ariogalos „kahalams”. Tačiau XVII amž. jie buvo pasistatę puikią mūro sinagogą, kuri, ilgai­niui po kelių gaisrų sunyko ir pagaliau, nesenai visai nugriauta.

Vilijampolė šiandien yra žymus Lietuvos žydų tikybinis centras. Joje viena iš seniausių rabinų mokykla („ješibotas”), plačiai žinoma ne tik Lietuvoj, bet ir užsieny.

Šia proga teks trumpai apibūdinti eilė istorinių vietų ir šiaip dailių apylinkių: Raudondvaris, Veršvai, Labūnava, Karmėlava, Rumšiškis, Pažaislis, Pakuonis, Garliava ir Zapyškis.

Raudondvaris, pasak Teodoro Narbuto, yra buvęs viena iš kryžiuočių pilių, kurias jie pastatė remdamiesi 1392 m. su Vytautu Didžiuoju pasirašy­tąja sutartimi. Tą pilį pirmą kartą 1405 metais bus pastatęs Marienburgo grosmeisteris Ulrichae fon Jungingenas ir pavadinęs ją Konigsburgu (karaliaus miestu).

M. Balinskis ginčija tą Narbuto nuomonę ir ti­kina, kad Konigsburgu vadinusis Gelgaudiškio pi­lis. Šiaip ar taip vertus, Raudondvario kryžiuotiškoji kilmė nekelia abejonių. Lygiai vokiečių kronikininkai lygiai vėlyvesnieji istorininkai nesuteikia platesnių žinių apie Raudondvario praeitį, vietomis painio­dami jį su netoliese buvusiais „Marienburgu”, „Gotesverderiu” (Naujuoju Kaunu) ir net tolimąja „Bayernburgo” bei Raudonės pilimi.

Aukštai iškeltoji ant stataus kalno Raudondva­rio pilis, Nemuno ir Nevėžio iš dviejų pusių ginama, puolančiai ją kariuomenei buvo sunkiai įveikiama ir todėl liko nesunaikinta.

XVII amžiuje iš Lietuvos kunigaikščių rankų Raudondvaris tenka Radvilams, kurie tačiau toj pily negyveno, XVIII-me amžiuje Radvilai perleidžia Rau­dondvarį Kauno seniūnams Zabieloms, o tie, savo ruožtu, parduoda grafams Tiškevičiams. Per karą su Maskva 1660 m. Raudondvaris rusų kariuomenės buvo smarkiai sunaikintas. Kunigaikščio Boguslavo Radvilo pasiuntinys, atvykęs iš Kėdainių į Raudon­dvarį, rado pilį apardytą, apiplėštą, dvaro žmones išvaikytus.

1831 metais, pirmuoju lenkmečiu, keršy­dami sukilėliams už Kauno paėmimą, rusai sudegino Raudondvarį. Grafas Benediktas Tiškevičius atstatė sudegintą pilį ir pats joje gyveno. Jisai, ir jo įpėdiniai buvo dideli meno mėgėjai ir bibliofilai. Raudondvaryj buvo didelė biblioteka ir brangus meno dalykų rinkiniai. Dažnai važinėjęs po užsienius gr. Tiškevi­čius, kad nežūtų tie kultūros ir meno turtai, dalį jų pavedė Kauno m. muziejui saugoti. Dabar Raudon­dvario paveikslų kolekcija yra M. Čiurlionio galeri­joje, kaip valstybės muziejaus pirkinys, o knygynas padovanotas Vytauto Didžiojo universitetui.

Gražios Raudondvario apylinkės vasaros metu sutraukia čia daug lankytojų, o atvykstant į Kauną užsienių svečiams, nepraleidžiama progos ir Raudon­dvaris jiems parodyti. Neprivažiuojant nuo Kauno Raudondvarį Nemu­no kairiajam krante yra Veršvų kaimas. Šiandien ta­me kaime senovės žymių vargiai užtiksi. Tačiau ti­kėtina, kad pabaigoj XIV-to amžiaus, po to, kai 1362 m. senąjį Kauną kryžiuočiai sunaikino, o toji vieta, kur dabar yra (Veršvų kaimas, buvo Nemuno sala), 1364 m. toj saloj lietuviai Naująjį Kauną, arba „Vyrgalės” pilį įkūrė.   

Kryžiuočių grosmeisteris Veinreichas ton Kniprodė, panašiai kaip senąjį Kauną, ir šitą pilį bematant sugriovė. Po to Vyrgalės pilis daugiau neat­sistatė.

Šiadien Veršvai turi gražų nedidelį pušynėlį ir skardžią aukštoką pakrantę, Nemuno bangų skalaunamą.

Kiek atokiau nuo plentų ir didelių upių Labū­nava. Tai viena seniausių Kauno apylinkių gy­venamų vietų, minimų XIV amžiaus ir vėlyvesnėse kronikose. 1363 m. kryžiuočių grosmeisteris Kniprodė, eidamas Vyrgalės naikinti, ir Labūnavos nepa­sigailėjo: pernakvojęs joje, išeidamas sudegino. 1366 m. tik atsistačiusią Labūnavą, kryžiuočiai antrą kartą sudegino, o bekovodami su Kęstučiu 1381 m. trečią kartą užpuolė. XVIII amžiuje Labūnavą mato­me priklausančią tiems patiems Zabieloms, kuriems ir Raudondvaris priklausė. 1783 m. jie pastatė nūdie­ną Labūnavos bažnyčią.

Tarp Veršvų ir Labūnavos yra šiandien maža kam težinomas Romainių dvaras, apie kurį pasakojama, kad pagonijos laikais čia garsi šventvietė — Romuva buvo. Romainiai keliais atvejais minimi kryžiuočių metraščiuose, būtent: 1368, 1376 ir 1388 metais kryžiuočiai tą šventvietę buvo sunaikinę.