„Kauno senosios pilies pėdsakai“ – tai 1927 m. spalio 29 d. leidinyje Iliustruotoji Lietuva publikuotas Eduardas Volteris straipsnis, kuriame autorius, remdamasis metraščiais, istoriniais šaltiniais ir vietos atmintimi, mėgina atkurti senosios Kauno pilies – Kovpilės – likimą. Tai ne tik istorinis pasakojimas apie mūrų griūtį ir atstatymus, bet ir bandymas suvokti Kauną kaip gyvą, kovų ir atminimo ženklų paženklintą miestą.
Volteris kelia klausimą apie pačią miesto ir pilies kilmę – ar Kaunas pavadintas kunigaikščio vardu, ar iš žodžių „kovinė“, „kovpilė“, atspindinčių gynybinę tvirtovės paskirtį? Autorius primena legendinius pasakojimus apie Palemono sūnų Kauną, apie Kernių ir Kernavą, apie kovas su kryžiuočiais, 1362 m. pilies sugriovimą bei vėlesnius atstatymo bandymus. Jo tekste susipina istorinė analizė, romantinė tautos atmintis ir gyvas miesto audinys – nuo Gedimino laikų iki Napoleono žygių.
Straipsnis parašytas laikotarpiu, kai Kauno senapilės vieta dar buvo užstatyta mediniais nameliais, o sistemingi archeologiniai tyrimai tik planuoti. Todėl Volterio tekstas svarbus ne tik kaip istorinė apybraiža, bet ir kaip kultūrinės sąmonės dokumentas – kvietimas gerbti praeitį ir saugoti paveldą. Kaip jis pats primena Daukanto žodžiais: Patruum instituta non temere deserenda – tėvų papročiai neturi būti lengvai apleidžiami.
Ši publikacija leidžia pažvelgti į Kauno pilį ne vien kaip į architektūros paminklą, bet kaip į kovų, tikėjimų, legendų ir atminties sankirtą – vietą, kur susitinka Nemunas ir Neris, istorija ir mitas, griuvėsiai ir tautos savastis.
Kauno senosios pilies pėdsakai ir palaikai
Apie Kauno senapilę XVI amžiaus Lietuvos metraščiai pasakoja, kad ją įkūręs Kounas, arba Kaunas (o ne Kūnas, kaip kitur rašoma), prie Nevėžio intako į Nemuną. Kuomet ir kaip šitas Pilemono, arba Palemono, sūnus įkūrė antrąją Kauno pilį Neries ir Nemuno santakoje – nežinia. Tik aišku, kad Kauno miestas nepavadintas iš Kauno kunigaikščio (Княже Коунас), bet iš lietuviškų žodžių „kovinė“, „kovpilė“, tai yra kovos pilis, arba kovinė.
Toliau, anot metraščių, kunigaikštis Kaunas turėjo du sūnus: vieną vardu Kernius, o antrą – Gimbutis (имел двух сыновей, одного Кернуса, а другого Кгинбутья). Valdydamas Žemaičių žemę, jis pradėjo toliau žengti prie Vilijos upės, į Užvilijo žemę (землю завельскую); ten, suradęs gražią vietą prie Šventosios upės, įsteigė Kernavą.
Dar neseniai Pabuiskas, arba Pabojeviskas, vadintas Pakauniu. Gedimino laikais Kauno piliai valdovavo etmonas Goštautas iš Kumpio giminės, bet ją puolė vokiečiai 1316 m. ir suėmė, o Gediminui teko jį atvaduoti už 30 000 auksinių (в полон повели, а Гедимин дал за него выкуп). Praėjus kiek laiko tas pats kunigaikštis, nugalėjęs vokiečius, paėmė ir Tilžę, Ragainę (поведи Немцев и взял Тильжу и Рагайну), daug kitų vokiečių vietų nusiaubė ir po to sugrįžo namo (и победу одержавши с великим веселием отиде во свояси).
Tokiu būdu Kauno pilis, arba Kovpilė (vokiškai Kaunburg), buvo ne vienoje vietoje, bet dviejų santakų vietose – netoli dabartinio Raudondvario ir kitur, prie Neries įtakos į Nemuną. Kad tai buvo medinė pilis, matyti iš Kauno miesto muziejaus vaizdo. Kaip ties ta santaka susitvarkė senasis miestas, matyti iš 1821 m. plano.
Aplink šią santaką ir senovės Kaune vietovės, ypač XIV amžiuje, buvo kautynių su vokiečių riteriais vieta. Jie įsteigė prie Raudondvario Gotteswerderį, arba Dievsalį, o Neries įtakoje – Ritterswerderį, arba Riterių salą, ir apginklavo šias vietas visomis savo jėgomis, ypač Vytauto laikais.
1362 m. Vinrikas Kniprodė, didysis Prūsijos magistras, atvyko prie Kauno Neries santakos pilies su gausia kariuomene ir nugalėjo Kauno įgulą, nors Kęstučio sūnus Vaidotas, vadovavęs pilyje, narsiai gynėsi. Lietuvos kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis ir Patrikas atėjo į pagalbą jau per vėlai, todėl Didįjį šeštadienį, balandžio 16 d., prūsų riteriai puolimu paėmė pilį. Velykų dieną ant Kauno griuvėsių Samlandijos vyskupas iškilmingai atlaikė mišias. Tokiu būdu, in majorem (vokiečių) Dei gloriam, po šventės visi sustiprinimai buvo sunaikinti ir su žeme sulyginti.
Metams praėjus, 1364 m., Lietuvos didikai pradėjo atstatinėti Kauno pilį per Nemuną ir pastatė didelį tiltą, tačiau Ragainės komendantas, atvykęs su kariuomene, viską sudegino ir iki pamatų sugriovė.
XIV ir XV amžiais iš vadinamosios Bonos pilies griuvėsių miesto muziejui buvo padėta ir rodoma 11 įvairaus dydžio akmeninių kalkių ir viena plytelė. 1925 m. bandyta kasti pilies žemę Archeologijos komisijos lėšomis, bet darbai atlikti neplaningai, todėl iškasenos nedaug davė įdomesnių radinių. Sistemingai atvaizduoti senapilės praeitį bus galima tik tada, kai iš jos vietos bus nukelti visi mediniai namukai ir sandėliai, kaip jau ketverius metus planuoja miesto valdyba, tačiau dėl lėšų stokos nieko negalėjo padaryti.
Anot inžinieriaus A. Jokimo, Kauno miesto planui buvo įteiktas projektas, kuriuo numatyta griuvėsių vietoje įrengti apie 200 metrų skersmens apskritą aikštę, o tarp aikštės ir seminarijos, už griuvėsių, įrengti parką – skverą. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį ir į senų kauniečių pasakojimus apie įvairias vietas, pavyzdžiui, apie tunelį nuo Nemuno kranto prieš vokiečių liuteronų bažnyčią.
Dabar griuvėsiai liko tokie, kokie matyti atvaizde. Daukanto žodžiais tariant: Patruum instituta non temere deserenda – tėvų papročiai neturi būti lengvai apleidžiami.
Senkaunis baigiasi kapinynuose toje vietoje, kur dabar stovi Kauno apskrities namai ir toliau – miesto sodas. Tie namai, rodos, prieš 60 metų pastatyti kaip tik tuo metu, kai dabartinėje Ožeškienės gatvėje buvo paskirta aikštė būdoms, o vyriausiojo generalinio štabo, arba tvirtovės komendanto Grigorjevo namų vietoje augo pušynas.
1859 m. kunigaikštis Bismarkas buvo sustojęs dabartinio muziejaus namuose ir rašė savo žmonai apie Kauną tų laikų žodžiais: hübsch beleuchtet von Sternen, Schnee und Hanslichtern. Žinomas antropologas dr. Julijonas Talko-Gryncevičius, kuris tada mokėsi Kauno gimnazijoje ir gyveno pas vaistininką Millerį, gerai atminė vakarą, kai Milleris, pašto viršininkas Kelleris ir gydytojas Fišeris buvo pakviesti į pašto stotį, o Bismarkas pernakvojo tame kambaryje, kuriame vėliau gyveno muziejaus užvaizda – custos Tadas Daugirdas.
Napoleono būstinės vieta Kaune dar galutinai neištirta. Jis gyveno čia kelias dienas iki 1812 m. birželio 25 d., rodos, Gardino gatvėje Nr. 57, ir sugrįžo iš Maskvos penkiais mėnesiais vėliau – lapkričio 24 d.
Be to, yra Napoleono kalnas, nuo kurio viršūnės Napoleonas dirigavo savo kariuomenei, pergabendamas ją į anapus Nemuno. Tais pačiais metais, rugsėjo 3 d., į Gotteswerderį iš Kauno atvyko Badeno vokiečių divizija su margrafu Vilhelmu Badeno Hochbergu priešakyje ir sustojo Raudondvaryje, negalėdama be tilto greitai persikelti per Nevėžį.
Iš žymesnių architektūros paminklų paminėtina mūsų rotušė, baigta statyti 1562 m. Statyba truko apie 20 metų. 1542 m. liepos 28 d. buvo padėtas kertinis akmuo; architektu pakviestas iš Vilniaus Benediktas Choinovskis.
Iš papročių pažymėtina, kad Ragainės komendantas siųsdavo Kauno etmonui bosą alaus ir boselį druskos – mat ragainiečiui labai rūpėjo, kokios yra Kauno apylinkės.
E. Volteris „Kauno senosios pilies pėdsakai ir palaikai” // Iliustruotiji Lietuva 1927 m., spalio 29 d. nr., p. 350-353