„Kretinga“ // Legendos pasakoja, p. 45-47;
Kretinga – miestas Lietuvos vakarinėje dalyje, rajono savivaldybės centras abipus Akmenos upės. Kretingos pavadinimas kildinamas nuo žodžio „kratyti“. Atseit senovėje, kai nebuvo gerų kelių, reikėdavo gerokai pasikratyti per akmenis, kol privažiuodavai miestelį.
Legendiniu Kretingos įkūrėju laikomas gotų karalius Armonas, atkeliavęs IV a. nuo dabartinės Skandinavijos ir pastatęs čia pilį. Armonas buvęs kilęs iš Grutingu giminės. Tad ir jo pastatytoji pilis, davusi pradžią Kretingai, vadinusis Grutingos pilimi.
Istoriniai šaltiniai Kretingos pilį, kurią valdyti kryžiuočiai patikėjo feodalui Veltūnui, mini nuo 1253 m. Po 1260 m. kretingiškiai sukilo, puldinėjo Klaipėdą, todėl 1263 m. Livonijos riteriai pilį sunaikino.
Kretingos pasididžiavimas grafų Tiškevičių rūmai, statyti XIX a. ir dvaro žiemos sodas – oranžerija ir vienas gražiausių Žemaitijoje XIX— XX a. rūmą parkas. Šiaurinėje parko dalyje buvo įrengti trys kaskadiniai tvenkiniai. Prie pirmojo tvenkinio stovėjo rūmai. Priešingame krante buvo įrengtas didelių akmenų mūro krioklys, link kurio nuo rūmų vedė arkinis tiltelis. Tame pačiame krante, prie Salantų kelio, iškilo kalnelis pavėsinei – altanai, į ją vedė spirale kylantis takelis, o kalnelio viršūnėje augo kaštonas.
Vėliau apie šį kalnelį žmonės sukūrė įvairių legendų. Viena jų pasakoja, esą jį grafas supylęs ant savo mylimiausio medžioklinio šuns kapo. Kitas padavimas byloja apie tai, kad čia stovėjusi Kretingos pilis.
Abiejuose krantuose buvo pastatyta po vieną didžiulį akmenį – suolą. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Matyt, jį labai mėgo įsimylėjėlių poros, ateidavusios čia pasigėrėti žmogaus proto ir rankų sukurtu grožiu. Legenda pasakoja, kad ant šio akmens, lankydamasi pas savo favoritą Platoną Zubovą, yra sėdėjusi imperatorė Jekaterina II. Istoriniai faktai rodo, kad to būti negalėjo, nes tuo metu Rusijos valdovė jau buvo mirusi.