Kryžių kalnas
Kryžių kalnas. Paėjus plentu iš Šiaulių į Joniški kokį 10 km., nustebins keleivį nepaprastai keistas reginys. Pamatysime lyg mišką kryžių ant vieno dailiai supilto piliakalnio. Jis visas nustatytas aukštais mediniais kryžiais. Tai ne kapai, nes niekuomet čia niekas nieko nelaidojo. Čia statomi paminklai tik gyviesiems, kurie šiokiu ar tokiu būdu išsigelbėjo nuo mirties. Tai apžadų kryžiai, pažadėti sergančių ir šiaip nelaimingųjų.
Kalne kryžių dabar stovi daugiau kaip 400. Nors daug jų nuolat virsta ir žūva, tačiau kryžių skaičius nemažėja, nes nuolat vis naujus stato atvykę žmonės iš įvairių Lietuvos vietų, net iš Latvijos.
Kryžių yra gražių ir paprastų, didelių ir mažų — kokį tik kas išgali. Daug kryžių yra nešte neštų net keliasdešimts kilometrų
Kol kas, kalno niekas neliečia. Vienas drąsuolis, bandęs kasti, ieškoti turtų, bet tuoj buvęs sutrauktas į krūvą. Kai pasižadėjo kalne kryžių pastatyti, vėl liko sveikas.
Senovėj čia žmonės pradėdavo rinktis šv. Jono išvakarėse. Sunešdavo daug aukų, susikurdavę didžiulius laužus, giedodavę giesmes.
Kryžių kalno padavimai
Gyvenąs prie Kryžių Kalno šimtametis senelis pasakoja taip, kaip jis yra girdėjęs iš seno savo tėvo dar vaiku būdamas, o jo tėvas girdėjęs iš senelio šitokį padavimą:
„Prieš daug šimtų metų, kada čia dar nebuvo, nei Šiaulių, nei Joniškio, nei Meškuičių, šio kalno taip pat nebuvę. Toje vietoje, kur dabar kalnas, buvo smarkus mūšis. Kare žuvo daug kareivių, žuvusius garbingai palaidoję, toje vietoje gyvieji rieškutėmis supylę šį kalną. Kalnas dar ir dabar didelis, o senovėj buvęs dar didesnis. Kalną pylę tris dienas ir tris naktis. Kada kalnas buvęs baigtas pilti, tuomet kareiviai ant kalno aukoję dievams aukas ir nuo to laiko ant kalno gyvenęs vaidila ir vaidilutės. Buvo kūrenama šventoji ugnis. Vėliau, įvedus Lietuvoje priverstiną krikštą, aukuras buvęs nugriautas, vaidila ir vaidilutės išvaikyti.
***
Kitas padavimas dėl kryžių statymo taip sako: Vienas žmogus turėjęs mylimą vienturtę dukrą, kuri susirgo sunkia liga. Kas tik kokį vaistą žinojęs, nešė tai mergaitei. Bet. deja, mergaitės sveikata ėjo vis blogyn. Vieną naktį tėvas pats budėjo prie sergančios savo dukters ir pačiame vidurnakty apėmė jį toks saldus miegas, kad jis nepajuto kaip užsnūdo ant dukters priegalvio. Sapnavo, kad nepaprasta moteris šviesiais rūbais jam pasirodė ir sako: „žmogau, jei nori kad tavo dukrelė pasveiktu, tai turi padaryti medinį kryžių ir pats jį nunešti į kalną ir ten jį pastatyti. Nuo to mergaitė pasveiks”, tai pasakius, moteriškė dingusi.
Pabudęs tėvas nesuprato, ar jis užmigęs sapnavo, ar jam tokia mintis kilo. Nutarė padaryti gražų kryžių ir kuo greičiausiai nurodytoje vietoje pastatyti.
Kaip tik kryžius buvo padirbtas, padaręs apžadus dukters sveikatai išprašyti. Išėjo tėvas kryžių nešinas pilies kalno link. Kryžius buvęs sunkus, o sveikata silpna, bet stengėsi iš visų jėgų pažadus ištesėti. Trylika valandų ėjęs, kol pasiekė pilies kalną, pabučiavęs kryžių ir pastatęs jį patį pirmąjį kalne.
Grįždamas namo dar pusiaukely susitikęs ateinant pasveikusią dukterį su motina jo pasitikti. Tėvas net apsvaigęs matydamas tokį stebuklą,
Vėliau, išgirdę kiti apie tokius stebuklus, kas tik kuo susirgdavo, tuoj pasižadėdavo Pilies kalne kryžių pastatyti ir tuoj ligonis pasveikdavęs. Kas pasižada ir nepildo žodžio, vėl susirgdavo.
Tokiu būdu atsiradę čia iš įvairių Lietuvos vietų sunešti kryžiai. Nors vėjas ir audros daugybę kryžių išlaužo, tačiau kryžių skaičius nuolat auga.
***
Be to, dar pasakojama, kad ant kalno stovėjusi bažnyčia, Kuri kažin kodėl nugrimzdusi. Vienas kunigas kasęs kalną, kur radęs taurę ir montranciją, bet ant tų šventenybių tupėjęs šuo ir žemėmis bėręs į akis. Pačiame kalne kadaise yra buvęs paversmis, kuris turėjęs gydomosios galios.
Pasakoja, kad ūkininkas norėjęs kalno šlaitus išarti ir pasėti javus. Bet vos išarė keletą vagų ir tuoj jo arkliai ir jis pats buvo į kuprą sutraukti.
Dabartiniu laiku kalnas yra pailgos formos. Per pati vidurį, įdubęs. Aplink minėtą kalną yra ir daugiau panašių kalnų.
Pšvė „Kryžių kalnas // Sekmadienis 1932 m. Sausio 17 d. nr. 3(202), p. 3;
