Ariogala – piliakalnių kraštas
Ariogala – piliakalnių kraštas. Kartu su senosios Lietuvos kunigaikščių didybe dingo ir Ariogalos garsas. Dubysos upės vanduo plūdo kaip plūdęs, tačiau laikas išgriovė pilis, apie kurias buvo kalbama nuo Baltijos krantų Iigi Maskvos ir dar toliau, ir išdildė būtųjų dienų žymes. Šiandien Ariogala atrodo kaip paprastas miestelis, kurių mūsų krašte yra daugybė.
Tenka dabar kasti Ariogaloje šulinį ar kokį rūsį. Dažniai pasitaiko, kad būna prikasamas kažkoks grindinys. Gal tai garsingos Ariogalos pilies liekanos — niekas nepasako. Seni žmonės kalba, kad pati pilis stovėjusi, ten pat, kur dabar stovi evangelikų bažnyčia. Kai žiūri, turėtų būti tai teisybė! Kalnas rodo, kaip tik piliai statyti supiltas. Jį supa iš vienos pusės Dubysą, o iš antros gana gilus, stačiais krantais griovys. Pati kalno viršūnė yra keturkampė, lyg kieno sukasta.
Piliakalniai
Bent per kilometrą nuo šios kalvos, kitoje Dubysos pusėje, stūkso Baisiakalnis. Tai aukščiausias piliakalnis visoje apylinkėje. Nuo jo matosi kaip ant delno nė tik pati Ariogala bet dar Betygalos ir Gėluvos piliakalniai, dideli plotai žemės ir Dubysos šlaitai net per 20 kilometrų. Norisi manyti, kad senovėje ir čia pilies stovėta, nes netoli nuo čia yra vieta, žmonių vadinama kapeliais. Beariant žemę arba žvyrą beimant, dažnai čia randama žmonių kaulu ir senoviškų ginklų. Kartą buvo rasta viena kaukolė, net persmeigta durtuvu. Kaukolę vaikai sunaikino ar vėl užkasė, o durtuvą pražudė, nes tų radinių vertės ligi šiol žmonės nesuprato. O jų gausu. Turėtų kuris nors archeologas ar senienų žinovas į šią vietą užklysti Ir išaiškinti turėtu. O gal čia tik pėdsakai tų kariautojų, kurie žuvo, kadaise besigrumdami dėl Ariogalos.
Tokių pat liekanų daug pasitaiko ir Geluvos dvaro laukuose. Čia taip pat stūkso piliakalnis. Jo viršukalnė apvesta iš visų keturių pusių gana aukštais pylimais, o vidurys įdubęs ir apaugęs medžiais. Bekasinėjant įdubimą, randama anglių, degėsių, plytų ir šiaip senų daiktų. Seni Žmonės pasakoja, kad žiloje senovėje ant šio, kalno stūksojo aukuras, ir buvo kūrenama amžinoji ugnis.
Šio piliakalnio papėdėje yra iškastas 50 metrų ilgumo ir 20 metrų, platumo tvenkinys. Jo dugnas ir šonai išgrįsti tašytais akmenimis. Pasakoja, šį tvenkinį iškasė rusai 1831 metais, kai buvo kilęs sumanymas Dubysą sujungti perkasu, su Venta. Kada tai apylinkės gyventojai užsimanė tvenkinį išleisti, tačiau sumanymo neįvykdė.
Kiek atstu nuo Ariogalos stūkso dar vienas piliakalnis, kurį žmonės vadina Aukštonos kalnu. Pro vieną jo pusę teka Dubysa, o pro kitą būta pravesto griovio, kurį nesunku pastebėti dar ir dabar, Netoli nuo griovio kadaise, matyt, būta koktu tai pastatų, nes randama ten ornamentuotų plytų, čerpių ir kitų statybos liekanų. Apie patį piliakalnį žmonės pasakoja daug gražių legendų, kuriose, yra minimas kažkoks kunigaikštis, kurį palaidoję čia sidabriniame karste.
Ariogala šiandien
Nors pati Ariogala, šiandien niekuo jau nuo kitų miestelių nebesiskiria, tačiau ji gali didžiuotis praeities paminklais. Primenančių senovę liekanų čia galima rasti kiekviename žingsnyje. Paminėjau piliakalnius tik kelis, bet jų čia daugybė, kurie neturi nei kokio vardo. Ir nenuostabu, nes Ariogala buvo uola, į kurią trupėjo visa senosios Lietuvos priešų galybė.
Ariogala – piliakalnių kraštas // Lietuvos aidas. – 1935, rugpj. 7, p.7
