Kudirkos Naumiestis

„Kudirkos Naumiestis“ // Ateitis. – 1943, Nr. 334, p. 4

Kudirkos Naumiestis, kaip Vir­balis ir Vištytis, priklauso prie pa­čių seniausių vietovių Suvalkijos paprūsėje. Jis, kaip ir minėtieji abu miesteliai, pradžią gavęs prieš apie keturis šimtus metų. Jo stei­gėja yra ta pati karalienė Bona, visą paprūsę nusagsčiusi mieste­liais ir kaimais, tapusiais kertiniais sienos stulpais. Skirtumas tarp Vištyčio ir Virbalio įkūrimo iš vienos ir Kudirkos Naumiesčio , iš kitos pusės tiktai toks, kad abu pirmieji miesteliai tuojau įgijo mies­tų teises ir privilegijas, o Kudirkos Naumiesčiui teko palaukti dar ištisą šimtą metų, kol į jį buvo atkreiptas dėmesys.

Suvalkija, amžiumi tėra kūdikis, palyginus su visu kraštu. Senieji sūduviai pasitraukė iš čia į Prūsus ir į dešinį Nemuno krantą XIII amž. pradžioje ir viduryje, tepalikdami labai nežymių savo kaimų, sodybų ir pilių pėdsakų. XIV ir XV amž. plotai tarp Rytprūsių sienos ir Ne­muno pavirto didžiulėmis giriomis, priklausiusiomis didžiajam Lietu­vos kunigaikščiui, kuriose nebuvo nuolat gyvenančių žmonių.

Pirmieji miesteliai, kaimai ir dva­rai Suvalkijoje susikūrė jau XV amž. pabaigoj. Jie visi buvo artimose kairiojo Nemuno kranto pane­munėse, ir tik Seirijai, kurių vardas, kaip dvaro ir aplink jį esančių kai­mų, pirmą kartą minimas 1523 m., buvo vienintelė vieta, atsitolinusi nuo Nemuno į šalies gilumą per 10 km.

Kudirkos Naumiesčio pradžios turirte ieškoti Duliebaičių kaime, įkurtame apie 1549 m. Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Karalienė Bona šiam kaimui buvo davusi 24 valakus žemės, o pirmiesiems jo gyventojams daug pažadų ir net privilegijų, tačiau vietos atokumas nuo kitų gyvenamųjų vietovių ir blogas susisiekimas su Jurbarku ir Kaunu, svarbiausiais ir artimiau­siais anuo metu punktais panemu­nėje, netraukė žmonių į šį kaimą. Duliebaičių kaimas priklausė Virba­lio vaitystei ir Jurbarko valsčiui. Yra žinių iš 1551 metų, jog tuomet kaime tebuvo tik aštuoni ūkininkai, valdžiusieji 15 valakų žemės, o 9 valakai dar buvę tušti. Visi šie ūki­ninkai — dokumentai mini ir jų pa­vardes: Andrius Kiepurka, Motiejus Lioliūnas, Hanus Rogaitis, Grigas Duliebaitis, Šimkus Rogažiūnas, Jo­nas Martynaitis, Šimkus Stankūnas ir Jurgis Podžiūnas — buvo didžio­jo kunigaikščio valdiniai. Istorikas Totoraitis mano, kad kaimo vardas tampriai susijęs su Duliebaičio var­du, be abejo, buvusio pirmuoju šio kaimo kolonistu, kuris turėjęs teisę laikyti kaime smuklę.

Karalienė Bona, tokia dosnia ran­ka prišvaisčiusi paprūsės ir kt. Suvalkijos vietų kaimams miestų teisių ir privilegijų, išvyko senatvėje iš Lietuvos į Italiją, užmiršusi Duliebaičius. Duliebaičiai buvo atsiminti tik po šimto metų nuo jų įkūrimo. Jiems miesto teises ir privilegijas suteikė karalienė Cecilija Renata, karaliaus Vladislovo IV žmona, ga­vusi iš savo vyro nuosavybėn didžiu­lius Suvalkijos plotus ir bandžiusi pamėgdžioti karalienę Boną politi­niu veiklumu. Cecilija Renata naujai įkurtąjį miestą pavadino savo vyro vardu — Vladislavovu. Jo her­bas buvo elnio galva su ragais ir trys žvaigždės. Miestui buvo duoti 32 valakai žemės, joje išmatuota keturkampė rinkai aikštė su iš jos išeinančiomis aštuoniomis gatvėmis, o gatvėse išmatuoti sklypai namams. Miestiečiams buvo leista pasistatyti rotušę su laikrodžiu bokšte. Krau­tuvėms namai statyti buvo leista aplink rotušę. Miestiečiams buvo duota teisė pasistatyti malūną ir verstis amatais ir prekyba. Turgams dienos buvo skirtos sekmadieniais, o prekymečių leisti trys per mėtus. Kiekvienas prekymetis turėjo trukti po savaitę ir prasidėti per Grabny­čias, Petro ir Povilo dienoje ir pir­mąjį Adventų sekmadienį. Miestie­čiai dvylikai metų buvo atleisti nuo mokesčių. Miestas tvarkėsi nepri­klausomai nuo didžiojo kunigaikščio nuosavybės veikiančių įstatymų, tu­rėjo iš bajorų skiriamą vaitą ir iš miestiečių surinktą ir Jurbarko se­niūno patvirtintą burmistrą. Vaitas turėjo teisę spręsti visas kriminali­nes, o burmistras civilines bylas, kurių apeliacijos galėjo būti spren­džiamos tiktai Jurbarke.

Įdomiausia, kad šioje 1643 m. pri­vilegijoje griežtai draudžiama Vladislavove gyventi žydams. Miesto gyventojai gerai jautė, kokia nelai­mė miestui galėjo grėsti iš žydų vo­ratinklių, ir nesigailėjo pastangų įtikinti karalienę Ceciliją Renatą ne­leisti jos įsteigtame mieste kurtis žydų kolonistams. Bet žydai taip pat gerai žinojo, ką reiškia įsistiprinti tokiame svarbiame pasienio preky­bos punkte, kaip Vladislavovas. 1723 m. karalius Augustas II, patvirtin­damas miestui — Cecilijos Renatos privilegijas, jau nesutiko patvirtinti ir draudimo žydams Vladislavove gyventi ir verstis prekyba. Ką šio draudimo atmainymas reiškė areš­tui, galime spręsti iš šių archyvuose užsilikusių duomenų: 1800 m. Vla­dislavove buvo apie 2320 gyventojų, kurių du trečdaliai buvo žydai. Tuo metu miestas vertėsi javų, sėmenų odų, vilnų, medaus ir medžio eks­portu, davusiu pirkliams milžiniškus pelnus. Visi šių eksportinių prekių sandėliai buvo žydų rankose, o taip pat žydams priklausė ir mieste bu­vusi degtinės ir alaus prekyba. Iš 230 mieste buvusių gyvenamųjų na­mų daugiau kaip pusė buvo žydų nuosavybė. Žydai buvo išsinuomoję už 1200 dukatų per metus mieste pajamų rinkliavas. Pirklių tarpe buvo nemaža žydų, kurių turtas siekė 10 000 — 50 000 talerių. 1835 m. žinios rodo, kad mieste gyvento­jų skaičius jau pašokęs iki 4413, iš kurių 3348 žydai ir 1085 krikščionys. Apie mieste buvusias prekybos sąlygas liudija žinios, jog tuo metu mieste per metus būdavo net 9 pre­kymečiai. Krikščionys vertėsi įvai­riais darbais ir iš dalies amatais. Prekyba ir amatai buvo žydų ran­kose.

Vladislavovo vardas galutinai išnyksta jau XIX amž. pradžioje. Šis vardas niekados nebuvo prigijęs. Miestiečiai miestą vadino arba tiesiog Miestu, arba Naumiesčiu. Vo­kiečių okupacijos 1795 — 1807 m. laikotarpyje Vladislavovas buvo pa­vadintas Neuštadtu. Šis vardas pa­galiau miestui prigijo, ir juo miestas buvo vadinamas iki mūsų dienų. 1934 m. birželio 10 d. miestui patvir­tintas Kudirkos Naumiesčio vardas. Miesto žydėjimas sudarė palankias sąlygas apylinkių kolonizacijai. Vi­sa paprūsė pridygo kaimų ir dvare­lių. 1773 m., kai Suvalkijos viduryje tebeošė dešimtys tūkstančių ha kirvio neliestų girių, Kudirkos Nau­miesčio apylinkėse buvo net 151 kai­mas ir dvaras. Apylinkių koloniza­cija buvo varoma ir visą XIX šimtme­tį. Tuo metu miestas buvo apylinkių ekonominis ir kultūrinis centras. Religiniu centru Vladislavovą pada­rė karalienė Renata, 1642 m. čia pa­statydama koplyčią, o po dviejų me­tų — 1644 m. pirmąją bažnyčią, ku­rią vyskupas Jurgis Tiškevičius pa­vedė vienuoliams karmelitams, čia išsilaikiusiems net 140 metų. Dosni fundacija ir turtinga parapija kar­melitams sudarė puikias sąlygas dirbti apaštalavimo ir švietimo dar­bą, tačiau iš tų darbų tiktai graži parapijos bažnyčia yra reikšmin­gesnis karmelitų paliktas pėdsakas. Pirmoji žinia apie Kudirkos Nau­miestyje buvusią mokyklą yra iš 1802 m kada joje lankėsi valdžios vizitatorius. Vėliau mokyklų pėdsa­kai jau ryškūs ir nepametami, ka­dangi joms miesto subsidijos doku­mentuotos išlaidų knygose. Vis dėlto Kudirkos Naumiestis niekad nebuvo virtęs svarbiu apylinkių švietimo centru, nors prie jo sąlygų tereikėjo šiam tikslui tik trupučio pastangų. Žemės ūkio kultūroje pavyzdžiais čia buvo dvarai, kurių didžiausiame Didždvaryje 1860 m. buvo pradėta net šilkaverpių kultūra. Šiam tikslui dvare buvo auginama net 12 000 šilkmedžių.

Miesto augimui, turtėjimui ir žy­dėjimui nepaprastai palankios sąly­gos susidarė po 1867 m. kai miestas buvo padarytas apskrities centro. Šiose sąlygose miestas dar gerokai išaugo, susitvarkė ir gavo veidą, kurį turi ir dabar. Šiame veide beveik nėra jokių senąjį Vladislavovą pri­menančių bruožų. Miestas daug kar­tų buvo sunaikintas gaisrų, kurių didžiausius pergyveno 1803 ir 1881 m. Gaisrų baimė labai anksti pri­vertė miesto tarybą stengtis, jog mieste vyrautų mūrinė statyba. Kokių gerų rezultatų davė tos pastan­gos dabar geriausiai matome pačia­me miesto centre, kuris beveik išti­sai yra mūrinis.

Šiame mieste gyveno, dirbo ir dramatiškai baigė amžių Didy­sis Varpininkas Dr. Vincas Kudirka, aplink save spiesdamas žymią dalį ano meto svarbiausiųjų lietuvių ko­votojų už lietuviškumą, čia redaguo­damas ir iš čia leisdamas „Varpą“. Ant Didžiojo Varpininko kapo se­nuosiuose Meištų kapuose yra sko­ningas anuo metu statytas pamink­las, o miestelio aikštėje prieš miesto savivaldybės namus kitą didžiulį Dr. V. Kudirkai paminklą pastatė dė­kinga tauta. Mieste yra išlikę taip pat ir namai, kuriuose gyveno, dir­bo ir mirė Vincas Kudirka, o taip pat ir gražių atsiminimų senesniųjų miesto gyventojų atmintyse.

Dabar Kudirkos Naumiesčiui teli­kę tik apie 3 000 gyventojų ir puikių ekonominio klestėjimo sąlygų prisi­minimai.