Žemaitijos kalneliai ir ežerėliai
B. Buračas „Žvilgsnis į Kurtuvėnų apylinkes“ // Ateitis. – 1943, Nr. 331, p. 3-4
Nuo Šiaulių ligi Bubių šauna stygos tiesumu Joniškio — Tauragės plentas, kuris čia nutiestas 1836 — 1858 m. Ties Bubiais plentą perkerta sraunioji Žemaitijos upė Dubysa, kuri išteka iš Jonelaičių ežeriuko, netoli Kurtuvėnų bažnytkaimio. Dubysa savo vardą gavusi nuo to, kada senovėje milžinų gadynėje ant Jonelaičių kaimo Alkos kalno gyveną du biesai milžinai. Kartą tuodu biesai abu susikibę nuo Alkos kalno pasileidę bėgti. Kur juodu bėgę, toje vietoje atsiradusi upė, kuri ir buvusi pavadinta Dubysa, o žemaičių tarme tai reiškia du biesus, arba velnius.
Nuo Dubysos prasideda gražiosios Žemaitijos kalvos. Gražiausios kalvos ir kalneliai Kurtuvėnų apylinkėj. Tokių gražių vietelių ir visoje Žemaitijoj nedaug rastume. Tad neveltui šį kampelį nuolatos lanko įvairūs savo krašto grožio mėgėjai ir vasarotojai. Tik pasiekus ties Bubių piliakalniu Dubysą, krašto vaizdas žymiai pasikeičia. Čia prasideda kalnuotosios Kurtuvėnų apylinkės, kurios tęsiasi net ligi Ventos ir toliau. O tų kalnų kalnužėlių, ežerų ir ežerėlių šioje apylinkėje paberti tikrai nepašykštėta. Čia, kur tik bekeliautum, taip ir leidies nuo vieno kalno ant kito. Lygumų čia nėra. O tarpkalniuose daugiausia tvosko net po kelis netoli vienas kito didesnius ir mažesnius ežerėlius. Ežeruose, kaip veidrodžiuose, atsispindi amžinai žaliuojančiais pušynėliais apaugę kalneliai, piliakalniai ir alkvietės, kurių Žemaitijoj gana daug matyti.
Kurtuvėnų apylinkė įvairiais didėsniais ir mažesniais ežerėliais yra turtingiausia visoje Žemaitijoje. Visų jų vardų nė nesuminėti. O žymesniųjų ežerų vardai tokie: Bijotų, Pabijotų, Bulėnų, Dūkšto, Gieluvos, Širvio, Švynės, Raudų, Kurtuvos, Kumpis, Gambučių, Jautmalkių, Vainagių, Vėžežeris ir kiti. Tačiau visi tie ežerėliai gana nedideli, tad jų visų bendras plotas toli neprilygtų vienam Rėkyvos ežerui. Apie kai kuriuos šios apylinkės ežerus žemaičiai pasakoja įdomių pasakojimų ir padavimų. Tarp kalnelių ir ežerėlių dunkso atskirai išsimėčiusios smulkių Žemaitijos ūkininkų sodybos. Šioje apylinkėje, kaip ir kitur Žemaitijoj, matome daugybę įvairiai pagražintų kryžių ir koplytėlių. Vieni jų stypso pakelėse ant aukštų medžio paramų, kiti parioglinti ant akmenų arba medžiuose įkelti. Kryžiuose ir koplytėlėse rymo žemaitiški rūpintojėliai kurių meisterių šioje apylinkėje rasime ir dabar.
Kurtuvėnų apylinkė turtinga piliakalniais, milžinkapiais, alkvietėmis ir kitais svarbiais praeities paminklais. Pats Kurtuvėnų bažnytkaimis įsikūręs šalia piliakalnio, kuriame buvusios senosios katalikų kapinės. Šio piliakalnio viršūnėj riogso sena koplyčia ir keletas palaikių kryžių. Kita žymesnė Kurtuvėnų istorinė vieta — Girnikų kalnas, kuris yra apie trys km nuo bažnytkaimio į šiaurę. Trečias didelis piliakalnis Dubysos krante, į rytus nuo bažnytkaimio. O ketvirta pilaitė pietvakariuose, ties Vainagių kaimu, kuri vadinama Vainagių pilimi.
Šios apylinkės piliakalniai ir kitos istorinės vietos apipintos įdomiais pasakojimais ir legendomis. Girnikų kalną milžinų gadynėje supylęs milžinas, kuris čia ties Kurtuvėnais iškratęs iš savo žemaitiškų klumpių smėlį. Kurtuvėnų miestelis, anot žemaičių legendos, savo vardą gavęs nuo to, kad čia šio bažnytkaimio vietoj ant kalnelio milžinai kūrendavę ugnį. Nuo to ši vietovė buvusi pavadinta Kurtuvėnais.
Kurtuvėnai pavadinimą tikriausiai gavo nuo Kurtuvos upelio, kuris išteka iš Bijotų ežero ir teka bažnytkaimio pakluonės rytine puse, o toliau įteka į Ventos – Dubysos perkasą. Kurtuvėnai žemaičių gyvenama vieta nuo priešistorinių laikų. Kurtuvėnų bažnytkaimi raštai mini jau nuo XV amž. Kurį laiką po žemaičių krikšto savo bažnyčios Kurtuvėnai neturėjo. Mikalojaus Jaugelavičiaus rūpesčiu 1495 m. Kurtuvėnuose pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Ji buvusi medinė ir šiai apylinkei per maža. Dvarininkų Nagrodzkių pastangomis 1783 m. pastatyta dabartinė puiki mūro bažnyčia, kokias turi tik didesnieji Žemaitijos miestai. O tokia didelė ir graži bažnyčia be didelių išlaidų pastatyta daugiausia šios apylinkės baudžiauninkų rankomis, kurie būdavo prievarta telkiami. Didžiojo karo metu prie Dubysos ėjo smarkūs mūšiai, tuomet smarkiai nukentėjo Ir Kurtuvėnų bažnyčia, kurios nudegė stogas ir dar šis tas apgadinta.
Antroje kelio pusėje, prieš bažnyčia, matome Kurtuvėnų dvaro sodą. Sode yra keletas retesnių pietų kraštų medžių ir senųjų dvaro rūmų griuvėsiai, ant kurių mūro sienų matyti išaugą didoki berželiai. Grafų Pliaterių rūmų griuvėsiuose dabar švilpauja šiurpūs vėjai.
Kitas šio dvaro įdomus pastatas — tai baudžiavos laiku svirnas. Šis pastatas turįs jau apie 200 metų senumo. Puošnus svirnas primena senovės medines bažnyčias ir koplyčias. Žmonių pasakojimu, baudžiavų laikais šiame svirne buvęs dvaro teatras, kuriame vaidindavę rykštėmis priversti baudžiauninkai. Žmonių plakamasai lovys čia buvo ligi paskutinių laikų.