Legendiniai Gelvonai

P. Ališauskas „Legendiniai Gelvonai“ // Ateitis. – 1944, Nr. 335, p. 3-4

Gelvonų miestelis yra Ukmergės apskrityje, apie 24 km į pietų pusę nuo Ukmergės. Miestelis teturi vals­čiaus teises, ir jame gyvena apie 700 gyventojų.

Gelvonų, labai gražios apylinkės. Gamtovaizdyje visur apstu miškų ir ežerų. Gelvonų valsčiaus ribose yra net septyni ežerai, iš kurių di­desnieji: 1) Prienų ežeras, apie 80 ha ploto, 2) Gelvonų — 56 ha, 3) Gelvos — 36 ha, 4) Žuvinčių — 27 ha ir 5) Kamajos — 4 ha. Per valsčiaus ribas teka Širvintos upė.

Šio valsčiaus ribose dar yra vienas bažnytkaimis — Bagaslaviškis, ku­ris turi katalikų bažnyčią, statytą 1877 m. Be to, Bagaslaviškyje vei­kia gerai įrengta pieninė, kuri turi 15 pieno nugriebimo punktų. Ba­gaslaviškio apylinkės taipogi žavėti­nai gražios, jose apstu gražių kalvotumo vaizdų.

Paties Gelvonų miestelio ir jo apy­linkių įdomesnių vietų istoriniai bruožai daugiausia remiasi legendariniais pasakojimais. Tų legendų čia yra tiek daug ir tokių įdomių, kad vargu ar begalėtų jų toks skaičius būti apie kitą kurią gražiosios Lie­tuvos vietovę.

Pasakojama, kad prieš apie 300 m. Gelvonų apylinkes gaubė dideli ir tankūs miškai. Kažkurio dvaro po­nia per tuos miškus ėjusi į Vilnių pasimelsti prie Aušros Vartų Mari­jos, kad pagytų jos skaudamas akis. Beeinant miškais sutemę. Nakties metu toji ponia miško gilumoj ant akmens pamačiusi stovinčią Dievo Motiną. Greit Dievo Motina prany­kusi, o ant akmens liko moters pėda, kurioje buvę vandens. Kai keliau­jančioji į Vilnių ponia tuo vandeniu nusiplovusi savo skaudamas akis, ji tuojau pasveikusi.

Ponia nuvykusi į Vilnių ir šį ste­buklingąjį atsitikimą ėmusi pasako­ti kitiems. Nugirdęs apie tai ir Vilniaus vaivada Žabo, kuris tučtuojau liepė toje vietoje iškirsti mišką ir pastatyti koplytėlę. Toji vieta tuojau išgarsėjo, pradėjo plaukti mal­dininkai ir pradėjo statytis trobas. Apylinkę užvaldė minėtas vaivada Žabo, kuris pasiskelbė vietos valdo­vu. Taip susidarė Gelvonų miestelio užuomazga.

Gelvonų bažnyčia taipogi plataus garso. Bažnyčios šventoriaus deši­niajame kampe stovi koplytėlė, ku­rioje įmūrytas stebuklingasis akmuo su įspausta Šv. Mergelės pėda. Mal­dininkai šioje vietoje išprašydavę iš Dievo Motinos daug įvairių malonių ir sveikatos. Ant altoriaus kabo įvai­rūs daiktai — dovanos Dievo Moti­nai, kuriuos paliko pasveikusieji ligonys. Kairiajame šventoriaus kam­pe yra maža koplytėlė, kurioje pa­laidoti Gelvonų dvaro savininkai ir bažnyčios fundatoriai.

Pirmutinioji Gelvonų katalikų baž­nyčia 1686 m. buvusi perdirbta iš kal­vinų bažnyčios ir prieš ją apsigyve­nę vienuoliai – pranciškonai. Jie paris statę vienuolyną ir 1700 m. medinę bažnytėlę. Šioji bažnytėlė 1897 m. sudegė. Kartu sudegė ir visas baž­nytinis archyvas, o taipogi ir buvęs bažnyčioje nežinomo dailininko pieštas stebuklingas Dievo Motinos pažveikslas.

Gelvonų vienuoliai čia valdę plačias apylinkes ir turėję daug privilegijų, bet 1727 m. rusų valdžia iš jų vienuolyną atėmė ir jame apgyvendino paliegusius atsargos karius ir karo invalidus. Prančiškonų vienuolynas stovėjo dabartinės bažnyčios užpakaly ir buvo milžiniškas, masyvus, dviejų aukštų mūrinis pastatas.

Jis užėmė apie 900 kv. m ploto. Vie­nuolyno viduje buvo įrengti rūsiai ir celės. Šalia jo buvo mūriniai san­dėliai, arklidės ir pirtis.

1897 m degant medinei bažnytė­lei, sudegė ir vienuolynas su visais savo pastatais. Jo niekas net gesin­ti negesino. Vienuolynui sudegus, iš Gelvonų išnyko ir minėtoji rusų in­validų prieglauda.

1898 m grafo Pliaterio lėšomis ir rūpesčiu buvo pastatyta dabartinė mūrinė baroko stiliaus bažnyčia. Be paties miestelio, dar ir Gelvo­nų apylinkėj yra įvairių legendariškų vietovių. Iš jų įdomesnės šios. Liukonių dvaro žemėj, dešiniajame Širvintos krante, yra nedidelis mū­relis — tai turko kapas. Pasakoja­ma, kad turkų karo metu pas to dvaro poną, kuris buvo pagal kariš­ką laipsnį generolas, priklydo raitas, su visu karišku apsiginklavimu tur­kų karininkas. Dvaro ponas jį labai pamilęs ir laikęs pas save slapčiomis, rusams nežinant. Tačiau kartą rusai apie svečią sužinoję ir jį kartu su arkliu Širvintos slėnyje sušaudę. Po­nas jam pastatęs tą paminklą. Šis padavimas apylinkėje pasakojamas keletos variantų forma, bet daugu­ma sako, jog Širvintos krante, toje pačioje vietoje, tikrai esąs palaido­tas turkų karininkas ir jo labai pro­tingas arklys.

Prie vieškelio į Gelvonus 1931 m. yra pastatytas naujas didelis kry­žius, kurio kančia bus didumo sulig suaugusiu žmogumi. Šis kryžius pas­tatytas vietoj supuvusio, beveik prieš 200 metų statyto kryžiaus. Priešais kryžių iš abiejų pusių yra žmogaus aukščio du akmenys. Kiek žemiau yra dar trečias paplokščias akmuo. Jo viduryje yra iškalta duo­butė, ir spėjama, kad senovėj čia buvusi lietuvių šventykla.

Apie senąjį kryžių žmonės pasa­koja, kad tai buvęs nepaprastas kry­žius. Čia įvykdavę stebuklai. Prieš kryžių ant akmens būdavę vandens, o tas vanduo turėdavęs gydomosios galios. Ligoniai atvykdavę iš tolimų kraštų ir visi pasveikdavę. Kartą susirgęs Liukonių dvaro šuo. Ponas liepęs tarnams išprausti šunį stebuk­linguoju vandeniu. Tarnai taip ir padarę. Po tos maudyklės vanduo nustojęs gydomosios galios, ir ste­buklingoji vieta išnykusi.

Apie patį kryžių ir abu šoninius akmenis čia pasakojama tokia legen­da. Labai seniai gyvenęs kažkoks generolas, kuris turėjęs ypatingą virėją. Virėjas, išėjęs į rūmų veran­dą, mokėdavęs garsais prisišaukti įvairiausių paukščių. Tuomet, kiek norėdavęs, tiek paukščių ir prisišaudydavęs. Su virėju gerai bičiuliavęsis vienas dvaro darbininkas. Jis įsigeidęs taipogi išmokti gerai šau­dyti. Virėjas pažadėjęs išmokyti, tik pasakęs, kad pirmajam taikiniui reikėsią parnešti iš bažnyčios komu­niją.

Darbininkas, priėjęs išpažinties, gautąją komuniją niekam nematant išėmęs iš burnos, suvyniojęs į no­sinaitę ir parsinešęs į namus. Tuomet darbininkas kartu su virėju pasiėmę kepalą šiltos duonos, du šautuvus ir nuėję mokytis šaudyti kaip tik į tą vietą, kur dabar stovi kryžius.

Ten esančios pušies žievėje virėjas išpjovęs apskritą duobelę ir įdėjęs į ją komuniją. Prieš pušį, keliasde­šimt žingsnių atstume, padėjęs kepa­lą duonos. Tuomet darbininkui vi­rėjas liepęs ant kepalo duonos prik­laupti ir nusitaikius šauti į komu­niją. Jeigu pataikysiąs — liksiąs la­bai geras šaulys. Pats virėjas su šautuvu atsistojęs darbininko užpakaly ir jį perspėjęs: „Jeigu nešausi į komuniją, tai aš į tave šausiu“… Darbininkas išsigandęs ėmęs taikyti. Tik staiga vietoj komunijos medžio žievės duobelėje pamatęs Kristų. Iš Kristaus žaizdų tekėjęs kraujas. Darbininkas iš išgąsčio susvyravęs ir nebešovęs. Tuomet virėjas iš užpa­kalio jį nušovęs. Po to Dievas dar­bininką ir virėją pavertęs akmeni­mis, kurie ir dabar ten tebestovį.

Dvaro ponas, gailėdamas savo my­limo virėjo, tarp tų dviejų akmenų pastatęs kryžių. Vienas tų dviejų akmenų dabar vadinamas Jonu, ki­tas — Povilu, nes tokie buvę akme­nimis pavirtusių žmonių vardai. Ki­tas padavimas sako, kad darbinin­kas nušovęs virėją, o ponas darbi­ninką nubaudęs taipogi mirtimi ir jų atminimui pastatęs kryžių su dviem akmenimis.

Jukonių kaimo laukuose yra labai gilus slėnis, kurį vietos gyventojai vadina „Baltų bobų ravu“. Tas slė­nis yra toks gilus, kad ten negali įeiti joks gyvulys.

Gelvonų valsč. Pyplių km. lauke yra kalnelis, vadinamas „Kartuvių kalnu”. Tame kalnely baudžiavos laikais stovėjusios kartuvės, ir dvarų ponai čia kardavę neklusniuosius baudžiauninkus.

Į pietus nuo Neveronių kaimo, prie Prienų ežero, yra 0,1 ha ploto Piltimo kalnelis. Jis iš trijų pusių apsuptas pelkėmis, o iš ketvirtosios — ežero. Anksčiau prie jo būdavo lengviau prieinama, o dabar jis tik sausomis vasaromis tepasiekiamas. Prie Plitimo kalnelio yra rasti iš akmens amžiaus du kirveliai ir vie­nas kaltas. Tai rodo, kad akmens amžiuje ten buvo gyventa žmonių.

Į pietų pusę nuo Pasadnykų kai­mo yra kalnelis, kuris vadinamas „Batareikos“ kalnu. Vakarinė jo dalis yra iškilusi kaip bokštas ir baigiasi būdinga smailuma. Žmonės pasakoja, jog tai esanti žemėmis užpilta bažnyčia.  

Kiti teigia, kad toje vietoje ilgą laiką buvusi pastatyta patranka, nesi pro kalnelį ėjęs svarbus kelias. Jo apsaugai ten visuomet budėdavę kareiviai. Nuo to esąs ir Batareikos vardas.

Kulniškių kaimo laukuose yra Duburiaus kalnas. Iš jo imamas smėlis ir iškasama daug žmonių kaulų. Vieni pasakoja, kad tai esą Napoleono kareivių kapai, kiti — kad lietuvių. Autentiškesnių žinių sunku gauti.