Šis miestelis įsikūręs apie 34 km į pietvakarius nuo Ašmenos, prie Gaujos (dešinysis Nemuno intakas 93,5 km ilgio) upės. Gausūs archeologiniai paminklai rodo, kad Dieveniškių apylinkėse žmonės gyveno jau pirmaisiais amžiais po Kristaus. Rašytinių istorinių šaltinių žinios apie Dieveniškes siekia Vytauto Didžiojo laikus. 1433 m., pagal Žygimanto Kęstutaičio bajorijai suteiktas privilegijas, Dieveniškių dvaras atiteko Goštautų giminei. 1474 m. Martynas Goštautas ten pastatė pirmą medinę katalikų bažnyčią. Tenykštei Goštautų giminės šakai išmirus, Dieveniškės vėl atiteko karaliui Žygimantui Senajam, ir tapo seniūnijos centru. Nuo 1782 m. dvaras buvo valdomas Lydos maršalkos Jodkos, kuris už jį mokėjo karaliaus iždui atitinkamą mokestį. XVIII a. Dieveniškėse veikė ir mokykla; 1782 m. joje mokėsi 10 mokinių.
Carinės Rusijos ir Lenkijos valdymo laikais Dieveniškės buvo valsčiaus centras. Čia jau gana anksti pasireiškė lietuviškasis atgimimas: pačių Dieveniškių ir jų apylinkių gyventojai buvo gerokai tautiškai susipratę, ir lenkų okupacijos laikais jie energingai gynė savo gimtosios kalbos teises. Tik 1939 m. rudeni Dieveniškės grįžo prie Lietuvos. Tada Dieveniškių ruože išvestoji ropinės pavidalo Lietuvos-Sovietų Rusijos siena beveik visu savo ilgiu sutapo su valsčiaus riba. Dėl tos keistos sienos, palikusios lietuviškas žemes gudų pusėje, Dieveniškių valsčiaus vietovės (apie 100 kaimų bei kaimelių) neturėjo nė vieno žmoniško kelio tiesiogiai su kitomis Lietuvos vietovėmis susisiekti. Pavyzdžiui, Dieveniškių gyventojai, norėdami nuvažiuoti jiems įprastu keliu į Šalčininkus ar Turgelius, turėjo važiuoti jau per „gudų žemę”. Šis Dieveniškių „apendiksas“ užima apie 240 km2 žemės plotą.
Vokiečių okupacijos metu Dieveniškės priklausė Eišiškių apskričiai kaip valsčiaus centras. 1942 m. gyventojų surašymo metu lietuviais užsirašė 45% visų valsčiaus gyventojų, lenkais — 35,4%, gudais — 19,3%.
Dieveniškių apylinkės gerokai kalvotos, vietomis iškilusios daugiau kaip 200 m virš jūros lygio. Gražus Gaujos upės (dešinysis Nemuno intakas, 93,5 km ilgio) slėnis dalija jas i dvi dalis. Aplinkui daug miškų. Žmonių čia gyventa jau senaisiais laikais; visur gausu archeologinių paminklų, tarp Dieveniškių, Jurotiškių, Vijos ir Varanavo (13×20 km plote) yra net keliolika didžiulių kapinynų iš IV-XIIa.
Keliaujant nuo Dieveniškių link kalvių kaimo, vertas dėmesio yra koplytstulpis, kuris yra išlikęs pietrytiniame miestelio pakraštyje, prie kelio. Tai 6 m aukščio mūrinis paminklas su keturšlaičiu skardiniu stogeliu. Koplytėlėje yra senas medinis kryžius su „nukryžiuotojo“ skulptūrėle. Šį architektūros paminklą vietiniai gyventojai vadina „švedų koplyčia“.
Toliau keliaujame pro Kalvių kaimą kur kairėje kelio pusėje mus pasitiks stambus riedulys Kalvių akmeniu vadinamas. Akmuo beveik visu ūgiu iškilęs virš žemės, lygiu, švariu paviršiumi, šalia yra keli mažesni akmenys. Kalvių akmuo yra geologinis gamtos paveldo objektas, paskelbtas valstybės saugomu. Akmens matmenys: plotis – 2,20 m, ilgis – 2,90 m, aukštis – 1,70 m. Didžiausia horizontali apimtis: 8,10 m.
Eidami keliu toliau, visai priartėsime prie Lietuvos – Baltarusijos valstybės sienos. Čia pasieksime kaimą, pavadinimu Krakūnai. Krakūnai minimi nuo 1433 m., kai Jonas Goštautas gavo iš Žygimanto Kęstutaičio Dieveniškes ir 26 apylinkių kaimus.
1991 m. gegužės 19 d. Krakūnų pasienio poste nušautas Šalčininkų užkardos pamainos viršininkas Gintaras Žagunis (pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo žuvęs Lietuvos pasienietis). 14 kaimo pastatų sudegė 2019 m. balandžio 25 d. kilusiame gaisre.
Sekantis mūsų kelionės tikslas, tikras laimikis vertinantiems tradicinę krašto architektūrą – etnografinis kaimas Žižmai. Piečiau kaimo prateka dešinysis Gaujos intakas Berželis. Kaip jau minėjau, Žižmų kaimas – architektūros paminklas, įeinantis į Dieveniškių istorinio regioninio parko teritoriją: labai mažai pakitęs 1,5 km ilgio gatvinis kaimas su etnografinėmis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sodybomis.
Žižmai paminėti XVI a. pradžioje kaip bajoro Sebastjono Daugirdo h. Gulbė tėvonija ir vėliau jo palikuonims perduota nuosavybė. Tuo metu gyvenvietė ir dvaras priskiriami Ašmenos bei Lydos pavietams.
Kaimas išskirtinis tuo, kad jame gyventojų daugumą iki dabar sudaro lietuvių tautybės žmonės, daugiausia šnekantys dzūkų šnekta.
Žygiuojame toliau. Miške į šiaurės vakarus nuo kaimo stūkso mitologinis akmuo – „Užkeikta svodba“, kitaip dar Šaltinių arba Žižmų akmeniu vadinamas. Tai stambus riedulys, priskiriamas mitologinių akmenų grupei. Kaip ir pridera tokiam akmeniui, apie jį girdėti keletas padavimų, kuriuose kalbama apie suakmenėjusius žmones. Populiarus pasakojimas apie akmeniu pavirtusį vestuvių pulką. Vieni pasakoja, jog vestuvių pulkas pavirto akmeniu todėl, kad motina prakeikė savo dukterį, išvažiavusią be pritarimo į jungtuves: „Kad tu, vaikeli, akmeniu užvirstai, tėvui nepasikloniojusi“. Visas vežimas virtęs dideliu akmeniu. Ir dabar galima esą įžiūrėti sėdinčių žmonių figūras.
Pasakojama, kad buvo dvi sesutės pas tėvus: „Atvažiavo svotai ne pas vyresnę, o pas jaunesnę. Labai gaila buvo vyresnei palikt pas tėvus, o jaunesnei ištekėt. Kap sėdos išvažiuodinėt šliūban jaunesnė, tai vyresnė pasakė: Kad tu sėstais akmeniu! Ir virto tas vežimas dideliu akmeniu. In to akmenio, kap žmonės sėdėjo,- tokie gurnai“.
Tomo Kuklio pasakojimas iš Grybiškių kaimo: „Buvo tokis žmogus, katras dirbo prie akmenų, iš Skraičionių kaimo. Neturėjo kuom pramušt to akmenio. Buvo, mat, tas akmuo jam naudingas, tai jis mislino, kuom patraukt tą akmenį. Taigi jis privežė daug medžio malkos sausos ir pakūrė ugnį. Turėjo prinešęs vandenio du tris cebrus. Degino. Tas akmuo buvo raudonas ir giliai rasšilęs, tada nuėmė ugnį ir lėjo vandeniu. Akmuo ėmė trūkinėti in didelius kavalkus. Jis tą akmenį razrinko lomais ir darė, kas jam naudinga, – girnas, tiltus, užtašė stulpus. Turėjo gerą uždarbį. Priilsęs buvo, atsigulė pas tą akmenį ir užmigo. Jam prisidavė per sapną toj pati svodba, katroj apvirto akmeniu, ir jis pabijojo. Daugiau nerušink, bet sulig žemei, – tas akmuo – nerazrinkta svodba, jam pasakė. Jis pats kalbėjo: Niekam aš negaliu pasakyt. Mirsiu, nu, nepasakysiu. Ir niekam nepasakė“.
Šaltinių akmuo yra plokščias, netaisyklingos trapecijos formos, granito riedulys. Dalis akmens yra nuskelta. Šiaurinis akmens galas yra žemėje, pietinis apie 1 m virš žemės.
Nuo akmens, mūsų laukia 2,4 km ilgio maršrutas iki Dieveniškių pilkapyno. Kadangi mūsų naudojamas žemėlapis neidentifikuoja miško keliukų kaip kelių, kuriais galima praeiti, todėl iki pilkapyno eisime vadovaudamiesi schema. Spauskite nuorodą ir toliau eikite laikydamiesi nubrėžtos linijos. Kiek paėjus pakliūsime į jau benykstanti miško keliuką, tačiau juo eiti ilgai nereikės, neužilgo pasieksime nuostabaus grožio mišką kuriu eidami ateisime ten, kur reikia.
Šiame miške išliko 8 pilkapiai. Sampilai 6–10 m skersmens, iki 1 m aukščio. 1952 m. Istorijos institutas ištyrė (vadovas Adolfas Tautavičius) 6 pilkapius, iš jų keturių sampilus juosė akmenų vainikai. Rasta sudegintų jotvingių mirusiųjų kapų su VI–XI a. įkapėmis – žalvariniais varpeliais, žąslais, kamanų apkaustais.
Prie vieno pilkapio esančioje kitoje miško kelio pusėje, yra stulpo formos, 1,6 m aukščio Dieveniškių Mokas, dar kitaip Generolu moku vadinamas. Tai paskutinis mūsų šios kelionės objektas.
Akmuo apeiginis, tikriausiai ne be reikalo patenkantis į Dieveniškių pilkapyno teritoriją. Pats akmuo netaisyklingo keturkampio stulpo formos, kraštinių ilgiai prie pagrindo 100, 80, 60 ir 90 cm, aukštis 1,6 m. Rastas per 1951 m. archeologijos ekspediciją prie VI–VII a. pilkapio.
Pasak padavimų, po akmeniu palaidotas senis (ar generolas) Mokas. Dieveniškių Mokas priskiriamas Lietuvos pietinėje dalyje ir Baltarusijos šiaurės vakaruose paplitusių stulpo formos apeiginių akmenų grupei, būdingai jotvingių I tūkstantmečio vidurio laidojimo paminklams. Prie akmens buvo ieškoma lobių.
Mums dar liko paskutinis, beveik 3 kilometrų maršruto etapas, kuriuo eidami, pasieksime Dieveniškių miestelį ir bažnyčią, prie kurios palikome savo automobilį. Tad spauskite nuorodą ir smagiai nužygiuokite likusius kilometrus, o sugrįžus namo, savo įspūdžiais ir nuotraukomis kviečiu pasidalinti Keliautojų forume arba FB grupėje „VietosDvasia.lt | Kraštotyros grupė„.